„Neturiu kantrybės su tais dalykais, – apie pastiles atsiliepė Rhode Island universiteto vyriausiasis treneris Danas Hurley. – Aš tiesiog jas sukramtau per kelias sekundes.“
Treneris Buzzas Williamsas prieš penkerius metus, kai dar treniravo Marquette universiteto komandą, sulaukė tą patį universitetą baigusios studentės laiško. Ji buvo laringologė, kuri girdėjo B. Williamsą kalbant. Tada amerikiečiui buvo 38-eri metai, tačiau, pasak gydytojos, jo balsas skambėjo tikrai baisiai.
Moteris pasiūlė treneriui atlikti nasendoskopiją (ryklės ir minkštojo gomurio anatomijos ir fiziologijos tyrimas, atliekamas endoskopu per nosį kalbėjimo metu). Kai daktarė nuleido endoskopą B. Williamso gerkle ir įjungė monitorių, ji iškart pamatė uždegimą ir kitus pažeidimus. B. Williamsas, kuris treneriu dirbo 15 metų, buvo priverstas susimąstyti apie savo darbo žalą jo balsui.
„Savo balsą žaloji ne tik per rungtynes, – teigė B. Williamsas, dabar stovintis prie Virginia Tech universiteto komandos vairo. – Tai vyksta kiekvieną dieną – per treniruotes, vaizdo įrašų peržiūrų metu.“
Niekas nepaneigs, kad rėkimas ir treniravimas – du labai susiję dalykai. Treneriai kelia balsą savo auklėtiniams aiškindami tam tikrą dalyką, kritikuodami žaidėjus, teisėjus, bandydami perrėkti garsią žiūrovų minią. Universitetų krepšinio treneriai rėkia daugiau nei bet kurių kitų sporto šakų treneriai. Ir jie tai daro nežiūrint ar žaidėjas yra prie pat, ar jis yra kitoje aikštelės pusėje.
„Atrodo, kad tavo balsas skamba lyg būtum peršalęs, – savo balsą sezono metu apibūdino Rhode Island strategas D. Hurley. – Negali kalbėti, nes esi praradęs savo balsą – skauda netgi kai šnabždi. Balsą prarandi gana anksti, dar spalį, kai bandai nustatyti reikiamą toną, kad žaidėjai suprastų, koks bus visas sezonas. Tai kiekvienais metais atsitinka tuo pačiu metu. Tiesiog pripranti prie to.“
O priprasti prie to, pasak medicinos ekspertų, yra pats blogiausias įmanomas dalykas.
„Galima savo balsui padaryti arba trumpalaikę, arba ilgalaikę žalą, – sakė daktaras Michaelas Pitmanas. – Kai rėki, ta trauma tampa gana intensyvi, todėl balso stygų padėtis komplikuojasi. Paprastai, tai yra laikinas dalykas, kuris galiausiai dingsta. Tačiau kartais, kai balso stygos bando pačios atsigauti, o žmogus vis dažniau ir stipriau rėkia, susiformuoja balso dekompensacijos užburtas ratas.“
Paprasto vyro balso stygos per sekundę suvibruoja apie 110-115 kartų, moters – 200. Kai žmogus rėkia, tikimybė susigadinti balso stygas išauga.
JAV universitetų krepšinio sezonas dabar trunka šešis mėnesius, per kuriuos vyksta daugiau nei 30 rungtynių. Tai reiškia, kad treneriai pastoviai gadina savo balso stygas. Todėl kai kurie strategai susigalvojo savų priemonių, kaip saugoti savo sveikatą.
Pavyzdžiui, Eastern Kentucky strategas Danas McHale‘as naudoja vyšnių skonio pastiles – apie 30 jis jų sučiulpia per treniruotes ir 15 – per rungtynes.
B. Williamsas, kuris praėjusiais metais persikėlė į Virginia Tech universitetą, prieš kiekvienas rungtynes suvalgo po didelį šaukštą medaus. Tą patį jis daro ir per mačų didžiąsias pertraukas. Dėl visa ko, jo asistentas visada su savimi turi medaus buteliuką.
D. Hurley pasibaigus sezonui geria ramunėlių arbatą ir taip nieko nelaukęs ruošia savo gerklę artėjančiam sezonui. Kai prasideda treniruotės, jis kiekvieną dieną stengiasi gerti žaliąją arbatą ir taip bent kažkiek pagelbėti gerklei.
Nors treneriai supranta sau daromą žalą, jie neturi kitų išeičių. Juos slegia įtampa gerai pasirodyti, todėl dažnai tenka šaukti tiek ant savo krepšininkų, tiek ant teisėjų, tiek dėl nervinimosi ir emocijų. Retai kada atsiranda proga treneriui kalbėti normaliu tonu.
Netgi per minutės pertraukėles treneriai yra priversti šaukti, nors žaidėjai sėdi prie pat – visas žiūrovų bruzdesys, muzika, pranešėjai sukuria triukšmingą atmosferą, kuri nieko kito treneriams nepalieka kaip tik rėkti. Treniruotės gali būti ramesnės, tačiau būtent jų metų yra padaroma didžiausia žala.
„Treniruotės tiesiog išvargina balso stygas, – sakė 22 sezonus treneriu dirbęs Sethas Greenbergas. – Tu nuolat žaidėjus mokini.“
Treneriai, dirbantys geriausiuose JAV universitetuose, dažniausiai dirba ištisus metus – jiems reikia dalyvauti įvairiuose susitikimuose, pasitikimuose, pokalbiuose. Todėl per retas išeigines jie stengiasi apskritai nekalbėti, tačiau tai yra beveik neįmanoma.
Daktarai treneriams siūlo įvairias programas, kurių dėka galima treniruoti savo balsą ir išmokti įvairiausių rėkimo technikų. Vieną jų – tai rėkimas iš diafragmos, ne iš gerklės.
Šią techniką išmoko ir B. Williamsas, kurio karjera prieš penkerius metus buvo pakibusi ant plauko.
„Kartais stengiuosi rėkti teisingai, – kalbėjo treneris. – Tačiau, kai patenki į patį emocijų sūkurį, tikrai negalvoji, kaip reikia taisyklingai šaukti.“
