Žodžio kišenėje neieško
“Studijuoti KTU mechanikos fakultete pradėjau 1989 metais, vėliau perėjau į vadybos fakultetą. Per 16 metų ir baigiau. Manau, dar nesu rekordininkas”, - šypsodamasis pasakojo iš Alytaus kilęs T.Pačėsas.
33 metų 190 cm ūgio žaidėjas - viena įdomesnių Lietuvos krepšinio asmenybių. T.Pačėsas niekada neieško žodžio kišenėje, turi tvirtą nuomonę apie daugelį gyvenimo įvykių, mėgsta sakyti tiesą į akis. Dėl šių charakterio savybių jis neretai yra lyginamas su Šarūnu Jasikevičiumi.
Daugelį metų T.Pačėsas žaidė Kauno komandose - “Laveroje”, geriausių laikų “Atlete”. Nuo 1998 metų pradėjo karjerą užsienio klubuose, žaidė Ukrainoje, Izraelyje, Rusijoje. Su Permės “Ural-Great” 2001 metais tapo NEBL čempionu. Nuo 2001 metų rudens T.Pačėsas rungtyniauja Lenkijoje, pastaruosius du sezonus atstovauja Eurolygoje žaidžiančiai Sopoto ekipai, su kuria dukart tapo Lenkijos čempionu.
Beje, T.Pačėsas atnešė laimę “Prokom Trefl” - komanda čempione tapo tik tada, kai ją sustiprino įžaidėjas iš Lietuvos. Kai T.Pačėsas žaidė Vloclaveko “Anwil”, Lenkijos čempione buvo ši ekipa.
Reikšmingiausias krepšininko laimėjimas - Atlantos olimpinių žaidynių bronzos medalis.
Studijos - pagrindas ateičiai
- Tomai, kodėl Jums reikia ir antrojo aukštojo mokslo diplomo?
- Į KTU įstojau, kad nereikėtų eiti tuo metu dar į sovietų armiją. Du kursus baigiau dieniniame skyriuje, po to perėjau į neakivaizdinį. Vėliau perėjau į Vadybos fakultetą. Į LKKA stojau galvodamas apie ateitį. Man jau 33 metai, norint sporte likti ir baigus krepšininko karjerą, vertėtų įgyti ir atitinkamą specialybę. Kol leis sveikata, dar žaisiu krepšinį, bet vėliau vis tiek reikės galvoti, kuo užsiimti.
- Kaip manote, per kiek metų baigsite šią aukštąją mokyklą?
- (Juokiasi.) Greičiau nei per 16 metų. Studijuoju neakivaizdiniu būdu, tad egzaminus laikau pasibaigus sezonui. Sezono metu gaunu temas, rašau referatus ir taip po truputį judu į priekį. Netrukus baigsiu krepšinio specialybės pirmąjį kursą. Dabar studijuojame kartu su žmona.
- Dirbtumėte treneriu?
- Sunku pasakyti. Trenerio darbas - labai nervingas, reikalauja pasiaukojimo. Net Šarūnas Sakalauskas, mano vertinimu, geriausias Lietuvos krepšinio treneris, pradėjo galvoti, kad reikia baigti trenerio karjerą ir imtis galbūt vadybininko veiklos. Norisi laiko skirti ir šeimai, ir sau, o treneris neturi tam laiko, nes visas jo gyvenimas - komanda ir varžovai. Man atrodo, jog treneris tik aukojasi dėl kitų. Aš visada noriu būti pirmas, todėl ir treneriu norėčiau būti geriausiu. Norint tai pasiekti, reikėtų aukotis dėl darbo. Nežinau, ar tam ryžčiausi.
Žinojo apie komandos draugo problemas
- Kaip vertinate praėjusį sezoną Sopoto ekipoje?
- Komandai sezonas buvo labai geras. Pirmą kartą žaidėme Eurolygoje ir patekome į TOP-16 varžybas, laimėjome Lenkijos čempionatą. Ir mes, ir klubo vadovai bei rėmėjai labai patenkinti, nes tiek pasiekėme turėdami minimalų biudžetą. Mano asmeniniai rodikliai buvo truputį prastesni nei ankstesniais metais. Suprastėjo taiklumas.
- Kodėl?
- Galbūt per daug žaidžiau, nes aikštėje praleisdavau po 35-38 minutes, todėl jausdavau nuovargį. Be to, turėjau traumų - vienas pirštas buvo lūžęs, kitas - išnarintas. Manau, tai - objektyvios priežastys. Svarbiausia - galutinis rezultatas.
- Ar kitą sezoną Sopote liks visi trys lietuviai?
- Galiojančius kontraktus turiu aš ir Tomas Masiulis. Darius Maskoliūnas sutartį buvo pasirašęs metams. Lietuviai krepšininkai lenkams tinka, jiems patinka mūsų charakterio bruožai. Lietuviai ir Balkanų šalių atstovai diktuoja krepšinio madas Lenkijoje. Tiesa, šiemet mūsų komandai jau nemažai padėjo ir lenkai - Adamas Vujčikas, Filipas Dylevičius.
- Tačiau Filipas Dylevičius rudenį buvo diskvalifikuotas dėl dopingo vartojimo?
- Taip, tris mėnesius jis atliko bausmę, o grįžęs žaidė visai neblogai. Kai jo nebuvo, labai didelis krūvis teko T.Masiuliui, jis buvo labai pavargęs. Nors Tomas turėjo ir traumų, buvo sulaužyta nosis, tačiau jis stengėsi kuo greičiau grįžti į aikštę. Tomas gerai žaidė, stengėsi, kovojo dėl kiekvieno kamuolio. Jo žaidimo stilius ne efektingas, bet efektyvus.
- Ar žinia apie teigiamą komandos draugo dopingo testą Jums nesukėlė šoko?
- Ne, mums tai nebuvo staigmena. Visi žinojome, kad kažkada taip gali baigtis. F.Dylevičiaus problemos buvo vieša paslaptis. Bet vaikinas pats kaltas, labai mėgo linksmintis. Gerai, kad diskvalifikacija trumpa buvo.
Tarp draugų - ne tik lietuviai
- Kokie kito sezono “Prokom Trefl” planai? Sklando gandai, kad komandą paliks Adamas Vujčikas, Goranas Jagodnikas.
- Netikiu. Abu šie žaidėjai nori likti Sopote. Žaisime Eurolygoje, komanda mylima sirgalių, 5 tūkstančių vietų salė visada būna pilna, komandoje gera atmosfera, gyvename pajūryje. Jagodnikas pas mus yra žvaigždė ir nemanau, kad jis norėtų kur nors kitur išeiti. Šiaip komandos biudžetas liks toks pats, toliau remsimės komandiniu žaidimu, o ne garsiomis pavardėmis. Gali būti, kad į komandą bus įtraukta daugiau jaunimo.
- Ar Sopote daugiausia bendraudavote visi trys lietuviai?
- Aišku, mes bendraudavome, nors per tiek metų visi susiradome ir savų draugų lenkų. Nemažai laiko praleidžiame kartu treniruotėse, išvykose, todėl po varžybų ar treniruočių norisi atitrūkti nuo krepšinio ir pabendrauti su kitais žmonėmis. Bet jei būdavo noras, mes visi kartu ir papietaudavome, ir pavakarieniaudavome.
Su rinktine santykiai nutrūko
- Kaip manote, kokios Lietuvos rinktinės perspektyvos Europos čempionate?
- Priklauso nuo to, ar žais Šarūnas Jasikevičius. Jeigu jis bus, perspektyvos gana geros. Be Šarūno būtų sunkiau. Nematau, kas galėtų jį pavaduoti ir taip sėkmingai organizuoti žaidimą, ypač kritiniais momentais. Šarūnas savo dvasia ir kitomis savybėmis yra tikras lyderis. Jis turi reikalingo egoizmo aikštėje, na, visi matome, kokio lygio žaidėjas jis yra. Tad su Š.Jasikevičiumi Lietuvos rinktinė tikrai būtų pajėgi kovoti dėl medalių. Aukštaūgius dar turime kuo pakeisti. Nebus Eurelijaus Žukausko ar Dariaus Songailos - bus broliai Lavrinovičiai, kiti žaidėjai, dar yra Virginijus Praškevičius. Saulių Štombergą gali pakeisti Ramūnas Šiškauskas, o Š.Jasikevičius kol kas yra nepakeičiamas.
- O Jums dar neskambino rinktinės treneriai ar vadovai?
- Man ir neskambins. Su rinktine mano santykiai jau nutrūkę, nors su treneriais tikrai nesame susipykę. Su Antanu Sireika bendravome rudenį Sankt Peterburge, kai kartu su “Žalgiriu” žaidėme S.Belovo turnyre. Tikrai neturime vienas kitam jokių pretenzijų. Kalbėjome ir apie rinktinę, jis pasakojo apie savo koncepciją. Gerbiu kiekvieną jo sprendimą. Man A.Sireika atrodo labai geras treneris. Dirbdamas su “Šiauliais” ir “Žalgiriu” jis iš tų komandų sugebėjo išspausti viską, kas įmanoma. Lietuvos rinktinę jis atvedė ant Europos čempionato nugalėtojų pakylos. O manęs nėra rinktinėje, ir tiek.
Asmenybių nereikia bijoti
- Iš rinktinės pasitraukėte dar Jono Kazlausko laikais. Galbūt Jūsų charakteris kam nors užkliuvo, juk esate iš tų žaidėjų, kurie turi tvirtą nuomonę ir mėgsta ją reikšti?
- Nežinau, to jau ne manęs reikia klausti. Esu įsitikinęs, kad treneris neturi bijoti žaidėjų asmenybių. Jų komandoje turi būti kuo daugiau. Nes kritiniais momentais komanda gali remtis tik asmenybėmis.
- Tačiau su rinktine sieja geri prisiminimai? Atlantos olimpiadoje turėjote progos parungtyniauti su Arvydu Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu, Rimu Kurtinaičiu?
- Žinoma, tikrai turiu ką prisiminti, Atlantos olimpiadoje tikrai buvo puiku. Tačiau tokių prisiminimų galėjau turėti ir daugiau, ir geresnių. Kiekvienas jaučiame savo pajėgumą, ypač kai pabūname treniruočių stovyklose. Realiai vertinant, aš galėjau atstovauti Lietuvos rinktinei.
Kiekvieno trenerio valia formuoti tokią komandą, kokią jis įsivaizduoja. Bet aš, būdamas rinktinės treneriu, elgčiausi kitaip. Mano manymu, rinktinei turi atstovauti žaidėjai, kurie rodė geriausius rezultatus viso sezono metu, kurie įrodė, ko yra verti stipriuose čempionatuose, o ne tik treniruočių stovyklose. Per pasirengimo mėnesį gali kas nors ir netyčia iššauti. Aš surinkčiau 12 žaidėjų, dar porą atsarginių, kad traumos atveju būtų juos kam pakeisti, ir su jais dirbčiau.
- Kaip tokiu atveju parengtumėte žaidėjus ateičiai?
- Reikia surinkti perspektyvius krepšininkus į antrą komandą ir su jais dirbti. Taip po vieną kitą žaidėją ir būtų įtraukiama į pagrindinę rinktinę.
“Atletas” neišnaudojo savo šanso
- Ar po neseniai įvykusio susitikimo su senąja “Atleto” komanda galite pasakyti, kad jaučiate tam laikotarpiui sentimentų?
- Niekada gyvenime nepamiršiu, kai pralaimėjome 1997 metais LKL finalą “Žalgiriui”. Tai buvo mano didžiausias karjeros pralaimėjimas, dėl kurio iki šiol neturiu LKL čempiono žiedo, tik du sidabro ženklelius. Tuomet pergalė mums buvo tarsi padėta ant lėkštutės, ją tereikėjo pasiimti. Keturis kartus “Žalgirį” buvome įveikę sezono metu, 2:0 pirmavome finale, tačiau lemiamos vienos pergalės taip ir neiškovojome. Pralaimėjome seriją 2:3.
- Ar kas nors pasakys tiesą, kodėl tuomet “Atletas” pralaimėjo?
- Sunku pasakyti, kodėl taip atsitiko. Viena priežasčių - Sauliaus Štombergo trauma, dėl kurios jis negalėjo žaisti trečiųjų finalo rungtynių. Kita - per anksti pradėjo įteikinėti visokius apdovanojimus mūsų žaidėjams. Mes praradome koncentraciją, atsipalaidavome, gal kas nors per anksti švęsti pergalę pradėjo. Jeigu laiką būtų galima atsukti atgal, aš pats juos visus užrakinčiau kur nors ir liepčiau žiūrėti buvusias rungtynes. Tuomet, būdami jauni, nesugebėjome pažvelgti į trečiąsias rungtynes kaip į lemiamas, lengvabūdiškai elgėmės, psichologiškai nepasirengėme. Dėl to kaltę visi gali prisiimti. Mus sutrikdė jaunystė ir kvailystė. O tų metų “Atletas” buvo viena geriausių komandų per visą LKL istoriją, kurią sudarė vien lietuviai.
Todėl buvo labai smagu visiems susitikti po tiek metų. Regis, nė vienas nepasikeitėme, likome tokie patys žmonės, kaip ir buvome. Žydrūno Ilgausko NBA taip pat nepakeitė - jis liko toks pats paprastas, nesugadintas šlovės. Jis ir lietuviu išliko, viena jo dalis visada yra Lietuvoje ir su buvusia komanda. Pasijuokėme, pabendravome prie alaus bokalo.
