Misija – atverti akis treneriams
Ilgus metus R. Radvila buvo retas svečias gimtinėje, bet jo kolegos visoje Lietuvoje greitai turėtų prisiminti skustagalvį jurbarkietį.
44-erių specialistas mažiau nei prieš mėnesį tapo Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) jaunimo rinktinių vyriausiuoju treneriu.
Taip oficialiai skamba šalies krepšinyje iki šiol dar negirdėtos pareigos, bet R. Radvilos veikla kol kas su rinktinėmis mažai ką turi bendro.
Vasarą trenerį galima sutikti jaunųjų krepšininkų stovyklose, tokiose kaip birželio viduryje vykusi Vilniaus krepšinio mokyklos (VKM) organizuota Jono Valančiūno vardo stovykla.
Kaip teigia pats R. Radvila, jis – tarsi tarpinė grandis tarp federacijos ir trenerių, dirbančių visuose šalies rajonuose. Patyręs krepšininkų rengimo žinovas žada daug laiko praleisti automobilyje keliaudamas po regionus ar lankydamas praėjusiais mokslo metais Šiauliuose ir Panevėžyje įsteigtas sporto gimnazijas.
„Mano darbas – padėti atsirinkti talentingus jaunuolius, kurių yra ne tik Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje. Pabandysiu atrasti vieną kitą žaidėją provincijoje, mėginsiu suaktyvinti rajonus, kurie krepšinio apskritai dar neturi, taip pat stebėsiu naujuosius internatus, kurie jau veikia, bet nelabai kas girdėjo, ką jie ten daro. O pačios rinktinės – vėliausias mano rūpestis. Pirma norime susitvarkyti visą apačią, pradėti nuo mažiukų. Juk dabar mes patys nežinome, kas per dalykas ta lietuviška krepšinio mokykla“, – DELFI aiškino R. Radvila.
Regis, naujos pareigos iš jo pareikalaus visų įmanomų diplomatinių gudrybių: R. Radvilos laukia ne vienas „kietas“ pokalbis su šalies sporto mokyklų treneriais.
Buvęs ilgametis A. Sabonio krepšinio mokyklos darbuotojas turi savo nuomonę, kaip elgtis su jaunais žaidėjais, ir ne pergalės Moksleivių krepšinio lygoje (MKL) jam atrodo svarbiausias prioritetas.
„Turbūt jau visi girdėjo apie Tomą Balčiūną (15-metis 200 cm ūgio kupiškėnas patraukė paties Madrido „Real“ klubo dėmesį – DELFI). Tarp bendraamžių šiuo metu jis yra superinis. Bet klausimas, ar jis toks pat bus po penkerių metų? Aš asmeniškai tuo truputį abejoju.
Kai sulauks 20-ies, T. Balčiūnas tikrai nebus vidurio puolėjas, tikrai nerinks po 20 atkovotų kamuolių. Geriausiu atveju jis bus lengvasis krašto puolėjas. Todėl jis jau dabar turi žaisti šioje pozicijoje, o ne rungtyniauti visose iš eilės.
Kita problema, kad žaisdamas vidurio puolėju, T. Balčiūnas nustumia į šalį vėlesnio brendimo, fiziškai silpnesnius vaikus, kurie su juo negali konkuruoti jėga. Mano tikslas – surasti tokius vaikus, atspėti, kas iš jų gali atsiskleisti vėliau. Tokį reikia ant kelio užvesti, duoti galimybę žaisti, o ne ant suolo sėdėti, antraip jis ir ateityje nepasieks visko, ką galėtų“, – dėstė R. Radvila.
Rusijoje užsitarnavo pagarbą
Krepšinio gintariukus, kuriuos šiuo metu skalauja Baltijos jūra, R. Radvilai dar reikės persijoti ir pačiupinėti, mat pastaraisiais metais nuo tėvynės jis buvo atitolęs.
2008 metais trenerį iškeliauti į Rusiją pakvietė buvęs Kauno „Žalgirio“ rėmėjas ir akcininkas Š. Kalmanovičius.
Charizmatiškasis verslininkas niekada neįstengė pamiršti šlovingų laikų, kuomet padėjo žalgiriečiams triumfuoti Eurolygoje.
Vėliau Š. Kalmanovičius subūrė čempionišką moterų klubą – Maskvos srities „Spartak“, bet troško palikti dar vieną pėdsaką ir vyrų krepšinyje.
„Būdamas labai gudrus, jis puikiai suprato, kad per metus ar dvejus nieko neišdegs, pradėti reikia nuo jaunimo. Todėl ir pasiūlė man padirbėti su jaunais rusų krepšininkais. Užsikabinau ir pasilikau ten“, – prisiminė R. Radvila.
Greta Maskvos esančiame Vidnojės miestelyje lietuvis ėmėsi dirbti „Spartak“ vaikinų komandoje. Nors 2009 metais ne tik legaliu verslu užsiėmusį Š. Kalmanovičių pakirto žudiko kulkos, R. Radvila liko klube dar ketverius metus ir iškilo iki vyriausiojo trenerio.
Į atvykėlį iš Lietuvos dėmesį atkreipė ir Rusijos krepšinio federacija, paskyrusi jį į nacionalinės jaunimo rinktinės trenerių štabą, kuriame R. Radvila praleido keturias vasaras ir laimėjo sidabrą 2010-ųjų Europos 18-mečių čempionate bei bronzą 2011-ųjų pasaulio 19-mečių pirmenybėse.
Beje, medaliai turbūt būtų tauresnio metalo, jei ne Kazio Maksvyčio treniruota „auksinė“ Lietuvos jaunimo rinktinė, su kuria tekdavo konkuruoti R. Radvilos ekipai.
Dirba su „nuskriaustais“ krepšininkais
2013-ais specialistas sezoną praleido Sankt Peterburgo „Spartak“ ekipoje, o pernai sugrįžo pas buvusius auklėtinius – tik jau ne į Vidnoję, o į Maskvos „Dinamo“ bazę. Būtent šis praeityje garsus klubas, nusikratęs finansinių problemų akmens, perėmė R. Radvilos kadaise ugdytus žaidėjus, nebenorėjusius trintis nugaromis su moterų komanda.
Sezoną „Dinamo“ užbaigė trečioje antros pagal pajėgumą Superlygos vietoje ir dabar jau dairosi į VTB Vieningąją lygą.
Bet nei nuo mažumės pažįstami žaidėjai, nei „Dinamo“ vadovai dar nežino, kad jaunimo komandų direktoriumi ir individualaus pasirengimo treneriu dirbusio lietuvio daugiau nebesulauks.
Pokalbiai su LKF prezidentu A. Saboniu ir generaliniu sekretoriumi Mindaugu Špoku įtikino R. Radvilą sukti ienas atgal.
„Manęs paprašė padėti, sukurti krepšininkų rengimo sistemėlę, projektus jaunimui, pasidairyti talentų. Arvydas ir sako: aš tikrai nevažinėsiu ir nežiūrėsiu, M. Špokas – tą patį. Mielu noru sutikau, nes kartais ir pats pagalvodavau, kad geriau jau lietuviams padėti“, – prisipažino treneris, rytų kaimynėje ne kartą dalyvavęs įvairiuose jaunimo krepšinio projektuose.
Su DELFI specialistas kalbėjosi apie lietuviškus ir rusiškus talentų aruodus, skirtingus žvaigždžių įpročius, individualias treniruotes, agentus ir J. Valančiūną, kuriam kadaise rekomendavo iš Utenos keltis ne į Vilnių, o į A. Sabonio krepšinio mokyklą, dažnai virstančią tiesiu tiltu į „Žalgirio“ klubą.
– Negi tikrai nėra tokios lietuviškos krepšinio mokyklos? – DELFI paklausė R. Radvilos
– Tai jūs man ir pasakykite, kaip jos bruožus įvardinti? To klausia prancūzai, italai, ispanai, kinai, o ką jiems atsakyti? Realiai nėra jokios sistemos, bendrų gairių, kur ką darome, ką ruošiame, kokia kryptimi, kokiame amžiuje, ką leidžiame ir ko neleidžiame. Bėda ta, kad vaikai dabar žino labai daug derinių, bet žvaigždučių neturime, individualiam meistriškumui skiriama per mažai dėmesio. Tarkime, 15-metis jau moka aštuonis derinius, bet nesugeba persivaryti kamuolio per aikštę kaire ranka.
– Jūsų nuomone, Moksleivių krepšinio lygoje reikėtų įvesti daugiau apribojimų?
– Tokių minčių yra, manau, kai kas ta kryptimi jau daroma. Pavyzdžiui, jei būtų mano valia, aš iškart uždrausčiau naudoti aikštės gynybą. Ji naudinga tik rezultato, bet ne meistriškumo kėlimo prasme. Per mažai mes kreipiame dėmesio į asmeninę gynybą, ir tos spragos nusitęsia iki pat vyrų krepšinio. Tarkime, serbai daugiausiai dėmesio skiria metimui ir asmeninei gynybai, o mes – tik metimui.
– Daug trenerių nemėgsta klausytis patarimų arba nuogąstauja, kad kas nors išsiveš gabiausius jų auklėtinius. Nesibaiminate, jog būsite ne itin mėgiamas – kaip koks žandaras?
– Visada klausiu trenerių, kas jiems svarbiau: ar laimėti 15-mečių pirmenybes, ar užauginti LKL žaidėją? Tarkime, Joną Valančiūną mačiau jau šeštoje klasėje. Pasakiau jo trenerei (Sinilgai Bartaševičiūtei – DELFI): vežk jį į rimtesnę mokyklą, antraip jis ir liks Utenos lygio. Gerai, kad trenerė manęs paklausė. Pirmiausia siūliau perkelti Joną į A. Sabonio krepšinio mokyklą. Bet aš pats tuo metu joje treniravau jaunesnius vaikus, o mano kolega į šį reikalą pažiūrėjo nelabai rimtai. Todėl mama ir nuvežė Joną į Vilnių, o dabar jis žaidžia NBA lygoje.
Aišku, yra ir prastų pavyzdžių. Likęs be tėvų kontrolės vaikas gali į šalį nueiti. Kitas dalykas – agentai, kurie vos 14 ar 15 metų sulaukusius vaikus pradeda vežti į užsienius. Nebūtinai į JAV, dabar madinga pasidarė vežti į Ispaniją. Ir tas vaikas paskui abejoja, ar jam verta žaisti jaunimo rinktinėje, nes agentas jį į kažkokią stovyklą užrašęs. Nenorėčiau pavardžių sakyti, man tik svarbu, kad vaikai norėtų už Lietuvą žaisti.
Visi supranta, kodėl agentai taip daro – reikia kapeikėlę prisidurti. Bet ar pačiam vaikui tai į naudą, labai abejoju. Puikiai žinau, kokius agentus turėjo mano auklėtiniai, kuo jie paskui tapo ir kuo galėjo tapti. Praktika rodo: kuo jaunesnis vaikas susiduria su agentu, tuo didesnę problemą vėliau turime. Todėl reikia susitarti su agentais, kad jie neskubėtų sugadinti vaikų.
– Esama nuomonės, kad visų amžiaus grupių jaunimo komandos turėtų žaisti pagal tą patį braižą kaip ir suaugusiųjų rinktinė. Sutinkate su šia nuostata?
– Ne, niekaip. Kiekvienas treneris turi savo filosofiją ir savitus žaidėjus. Nereikia bandyti skirtingus batus mauti ant vieno kurpaliaus. Kuo daugiau trenerių vaikas sutinka, tuo jis universalesnis. O jei visi bus vienodi, žais nuspėjamai. Kita vertus, apie rinktines aš norėčiau kalbėti atsargiai. Esu naujas žmogus, nenoriu iškart kelti vėjų. Todėl ir sakau, kad pirma turime susitvarkyti apačią. Kol kas aš geriau pabūsiu tarpine grandimi tarp federacijos ir rinktinių, padėsiu organizuoti žaidėjų atrankas, spręsti iškylančias bėdas.
– Rusijos jaunimo krepšinio situaciją išmanote ne ką prasčiau nei Lietuvos. Galite jas palyginti?
– Sakyčiau, medžiagą rusai turi absoliučiai superinę, tokios tik pavydėti galime. Mano komandoje net atakuojantys gynėjai buvo dvimetriniai. Bet kurioje amžiaus grupėje ten surasi bent kelis žaidėjus, kurių ūgis – iki 215 cm. Lietuvoje tokio gali nė vieno nepasitaikyti kelerius metus iš eilės. Kitas klausimas, kaip juos apmokyti ir priversti padirbėti. Tai – antra rusiško medalio pusė. Lietuvių versti nereikia, mūsiškiai – dideli fanatai, kupini entuziazmo. O ten krepšinio bumo nėra, motyvacijos trūksta, žaidėjams reikia įrodinėti, kam vienas ar kitas pratimas reikalingas, kodėl būtina eiti į treniruoklių salę. Be to, mūsų treneriai visa galva pranašesni.
– Rusijos jaunimo rinktinėse treniravote tokius talentus kaip Sergejus Karasiovas ar Dmitrijus Kulaginas. Lietuvoje dabar matote panašių perliukų?
– S. Karasiovas – išties žiauriai talentingas. Pamatęs jį pirmą kartą nepatikėjau, kad jis toks jaunas, nes Sergejus situaciją įvertindavo ir sprendimus priimdavo kaip patyręs vilkas. Lietuvoje tokių žaidėjų reikėtų labai akylai paieškoti. Bet, žinoma, pasireiškia ir kiti dalykai. Talentas neturi galvoti, kad yra superžvaigždė, išskirtinis.
– Kas dar iš Rusijos jaunųjų žaidėjų jums krito į akį?
– Gabų krepšininką galima rasti kiekvienoje kartoje. S. Karasiovas – gimęs 1993 metais. Toje pačioje amžiaus grupėje buvo Denisas Zacharovas. Man jis artimas tuo, kad pats paprašė manęs padėti jam treniruotis individualiai. Rusijoje tai labai retas reiškinys, Denisas toks buvo vienintelis. Ir per metus jis tapo geriausiu Rusijos Superlygos jaunuoju krepšininku. Agentas prieš NBA naujokų biržą net buvo nuvežęs jį į JAV, nors ten jam dar anksti. Tai – vaikinukas iš niekur, o netolimoje ateityje jis gali nukeliauti iki Rusijos nacionalinės rinktinės. Iš gimusių 1994 metais toks gali būti Michailas Kulaginas, iš 1995 metų kartos – Aleksandras Martinovas. Rusijoje talentų tikrai yra.
– Prakalbote apie individualias treniruotes. Prieš metus Lietuvos moterų rinktinės žaidėjų įgūdžių tobulinimu pradėjo rūpintis Vytautas Valiulis ir Marijonas Petravičius. Gal ir vyrų rinktinei tokie specialistai būtų naudingi?
– Tikrai taip, aš už tai. Visų pirma, to turi norėti patys žaidėjai. Pateiksiu tokį pavyzdį, kurį mačiau savo akimis. Moterų „Spartak“ komandoje žaidė viena ryškiausių žvaigždžių visame pasaulyje Diana Taurasi. Ji į Rusiją atsivežė savo asmeninį trenerį ir kiekvieną laisvą dieną su juo dirbdavo. Nesvarbu, kad D. Taurasi – triskart olimpinė ir dukart pasaulio čempionė. Po rungtynių žaidėjoms duoda poilsio dieną atsipūsti, o amerikietė su savo treneriu eina į treniruoklių salę, ima kamuolį ir visą valandą dirba iki devinto prakaito. Man iškart atkrito visi klausimai, kodėl ji yra pasaulinio lygio krepšininkė.
Tas pats taikytina ir vyrams, tik negali jiems kažko įpiršti. Kaip manęs per prievartą niekas nenuves į baletą, taip ir jų negalima versti. Bet jeigu žaidėjas norės, pamatys, kiek pliusų duoda papildomas darbas. Kai grįžau į Lietuvą, padirbėjau su pora krepšininkų. Jie man ir sako: treneri, aš dar taip niekad nedirbau, dabar jaučiuosi labai gerai. Tik gaila, kad kreipiasi daugiausiai tie, kurie buvo truputėlį nuskriausti, kažką jau prarado, pavyzdžiui, nebesulaukė kvietimo į Lietuvos rinktinę. Jų pavardžių taip pat geriau neminėsiu, tik norėtųsi, kad vyrai tokių galimybių nepraleistų. Ir tai ypač aktualu jauniems žaidėjams.
– Rusijoje praleidote šešerius metus. Ar paskutiniaisiais jūsų gyvenimo nekomplikavo auganti įtampa tarp valstybių?
– Būdavo tik anekdotinių situacijų. Kartais atėjus į darbą mane pašiepdavo, klausdavo, ar nebaisu man čia su teroristais dirbti. Aišku, tai buvo tik humoras, bet jie pritardavo ne viskam, ką Lietuvoje kalba ar daro. Aš pats į politiką stengiausi nesikišti, jokių nemalonumų nekilo. O darbiniai santykiai su rusais buvo puikūs. Kai pastarąjį kartą buvau Maskvoje, klubo prezidentas pakvietė užeiti pas jį į kabinetą penkioms minutėms. Jis dar nežino, kad aš nebegrįšiu, todėl prašnekėjome dvi valandas ir galiausiai man pasiūlė rinktis kokias tik noriu pareigas, kokias tik noriu sąlygas.
– Su Rusijos krepšinio federacija sutariate taip pat gerai?
– Seniau, kai padėjau jaunimo rinktinėms – taip. Dabar yra nauji žmonės, ir aš prie jų nelendu. Nesipykstame, bet bendrų reikalų neturime, kiekvienas dirbame savo darbus. Su dabartine federacijos prezidente (Julija Anikejeva – DELFI) net nesu bendravęs.
