K. Budriui šis vardas suteiktas 2014 m. Didele dalimi - už analogo pasaulyje neturinčias šeimų krepšinio varžybas. „Maisto“ komandos trenerio Vlado Knašiaus vardas išrašytas tarp kitų garsių vardų ant paminklo Lietuvos krepšiniui Vilniuje prie „Siemens arenos“, jo vardu pavadinta Klaipėdos krepšinio mokykla.
Senieji klaipėdiečiai
Ar kas nors iš Jūsų pažįsta bent vieną garbingo amžiaus klaipėdietį, gimusį Klaipėdoje dar prieš 1939 metais Lietuvai įteiktą Adolfo Hitlerio ultimatumą? Jų jau nedaug likę. Bet 2014 m. rugpjūčio 1-ą, kai Klaipėda minėjo 762–ą savo gimtadienį, Pilies muziejaus princo Frydricho poternoje teko regėti net tris tokius miestiečius.
Tai Klaipėdos darbininkų Teresės ir Domo Budrių vaikai 78-erių metų Kazimieras, už jį dar vyresni brolis Alfonsas ir sesuo Renutė. Tą dieną Budrių šeimos „pagrandukui“ Kazimierui už daugiamečius nuopelnus sporto ir kūno kultūros srityse bei plačiai garsinant Klaipėdos vardą buvo įteiktos Klaipėdos miesto garbės piliečio regalijos.
Jų tėvai buvo darbštūs, rūpestingi, bet ne visa Budriukų vaikystė buvo šviesi. Mažąją Lietuvą užplūdus naciams, apkarto ne tik žydų, bet ir lietuvių gyvenimas. Budriai daugiabučiame name buvo vienintelė lietuvių šeima. Tėvams didelį nerimą kėlė nesibaigiančios berniukų peštynės su vokietukais. Paskui ir jų langų stiklai pradėjo byrėti.
Be to, Domo pusbroliai įsivėlė į pavojingus žvalgybinius žaidimus. Gyventi Memelyje pasidarė nesaugu ir šeima pasitraukė į Šiaulius, iš kur grįžo tik 1945 m. pavasarį. Per karą, tiek frontui ritantis į rytus, tiek į vakarus, Šiauliai buvo daug kartų bombarduoti.
Alfonsas Budrys irgi buvo žinomas uostamiesčio sportininkas. Pokario metais gynė Klaipėdos futbolo komandos vartus, krepšinio ekipos garbę. Jo partneriai krepšinio aikštelėje buvo vienas geriausių Klaipėdos dramos teatro aktorių Vytautas Kancleris bei talentingas architektas Petras Lapė. Abu jau ilsisi ramybėje. 1977 m. Alfonsas su savo dviem sūnumis ir Kazimieras taipogi su dviem sūnumis sudarė Budrių komandą ir iškvietė į krepšinio dvikovą penkis brolius Mažonius. Kova virė atkakli, laimėjo Budriai. Taip prasidėjo Lietuvos šeimų krepšinio istorija.
Šį pavasarį Šeimų krepšinio lyga surengs jau 39–ą šeimų krepšinio turnyrą K. Budrio taurei laimėti. Už šias atitikmens visame pasaulyje neturinčias varžybas pajūryje vyresnė tik Kuršių marių buriavimo regata.
Frakcijos balsavo vieningai
Įteikdamas K. Budriui garbės piliečio regalijas, Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas kalbėjo, kad jam būdinga inteligencija, elegancija, nuoširdumas. Garbės piliečio vardas - ne tik sporto bendruomenės, bet ir visos miesto visuomenės įvertinimas. Panašiai po kelių dienų sutiktas kalbėjo ir uostamiesčio vicemeras Vytautas Čepas. Kazimieras, pasak jo, žmogus visą savo gyvenimą pašventęs kūno kultūrai ir sportui. Jis padorus, taurus, nesigviešia nepelnytų laurų, žinomas mieste, Lietuvoje, užsienyje. Balsuojant miesto taryboje už tai, kad jam būtų suteiktas garbės piliečio vardas, pasisakė visos frakcijos.
Su K. Budriu susipažinau 2011 m. rudenį „Neptūno“ sporto salėje, kur jis dirba budėtoju. Su juo smagu bendrauti. Jau pirmą kartą prasišnekėjome tris valandas. Jo galvoje visada yra naujų idėjų. Štai 2012 m. pradėjo rengti sodo bendrijų krepšinio turnyrus. Tai vaduoja paauglius nuo blogų minčių, stiprina šeimas. Kazimieras nebijo juodo darbo tas idėjas įgyvendinant. Kai Vilniuje buvo surengtas šeimų krepšinio atrankos turnyras Rimui Girskiui atminti, buvę profesionalai stebėjosi: viskas kaip aukšto lygio varžybose – išspausdintos programėlės, paruošta graži taurė, medaliai, prizai...
Dviejų olimpinių žaidynių dalyvis M. Paulauskas sako, kad šeimų krepšinio varžybose vyrauja olimpinė dvasia. Man jos kartais primena „Dainų dainelės“ konkursą, nes labai daug šilto dėmesio skiriama mažiems vaikams.
Princo Frydricho poternoje iškilmingai skambėjo dviejų violončelių stygos, Kazimiero draugo, Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos prezidento Romo Bernoto eiles („dabar esi ne šiaip sau klaipėdietis, tu – Klaipėdos garbės pilietis“) skaitė Klaipėdos krepšinio federacijos prezidentas Algirdas Vaicekauskas, buvo rodomas dokumentinis filmas apie K. Budrio gyvenimą ir veiklą. Renginį filmavo nepranokstamas Lietuvos krepšinio metraštininkas kaunietis Vidas Mačiulis.
Krepšinis laivo triume
Netoliese, kruizinių laivų prieplaukoje, pasigirdo skardi laivo sirena, primindama K. Budrio jūrose ir vandenynuose praleistus metus. 1972 m. jam, diplomuotam Lietuvos jūrų laivininkystės sporto metodininkui, pasiūlė užimti prekybos laivo pirmojo kapitono padėjėjo vietą. Atlyginimas ten buvo nepalyginamai didesnis. K. Budrys. galvodamas apie šeimą gerovę, sutiko. Jūrininko K. Budrio keliai driekėsi nuo Arkties vandenyno iki Šiaurės Afrikos.
Laivyne jis išgarsėjo ne kaip uolus „zampolitas“, o kaip neprilygstamas sporto organizatorius. 28 žmonių jo laivo įgula dalyvaudavo 16 sporto šakų varžybose. Krepšinis 3 prieš 3 tada dar nebuvo paplitęs, o Kazimiero laivo triume, kai būdavo tuščias, jau liedavo prakaitą mažojo krepšinio mėgėjai. Dėl taurės kovodavo vyresnybės, šturmanų, matrosų ir mechanikų trejetukai. O krantuose kiek varžytasi su kitų šalių jūrininkais!
Bendraudamas su užsieniečiais K .Budrys pabrėždavo, kad jų laivas – Lietuvos, ir kad jie - Lietuvos jūrininkai. Ką darysi, kad ne ta vėliava virš laivo plevėsuoja. Sportą mėgstantys jūrininkai stengdavosi patekti į K. Budrio laivą. Jis padėjo tapti sporto metodininku laivų motorų remontininkui Broniui Vyšniauskui, nūnai žinomam sunkiaatlečių treneriui. Bet vienas žinomas sportininkas 1983 m. pakišo K. Budriui kiaulę – buvo sučiuptas su nemaža kontrabanda.
Kaltę turėjo prisiimti už jūrininkų auklėjimą atsakingas pirmas kapitono padėjėjas. „Va taip mane iš laivyno išbarškino“, - su šypsena prisimena K Budrys. Nors kaip to klaipėdiečio Eduardo Balsio dainoje jis nedrįstu ištarti „aš... senas jūrininkas, bet vis dėlto 11 metų atiduota jūrai, kuri išsupo ir šeimų krepšinio idėją.
K. Budrys grįžo į „Trinyčių“ fabriką, kur jaunystėje šalia tėvo dirbo frezuotoju, užėmė sporto metodininko vietą. Atkūrus nepriklausomybę Nidoje per 10 metų dirbo poilsio namų direktoriumi. Be to, rengė bėgimus, krepšinio veteranų turnyrus Prezidento taurei laimėti ir kitokias varžybas. Tuometinis Neringos meras Stasys Mikelis sakydavo: „Savivaldybė, kol čia Budrys, galėtų apsieiti be sporto vadybininko.“
Deglą dovanojo muziejui
Didžiosios žiniasklaidos dėmesio K. Budrys susilaukė 2011 m. vidury, atšventęs 75 metų jubiliejų, nes tada į jubiliejinį 35–ą šeimų krepšinio turnyrą atvyko žaisti pats Arvydas Sabonis su vaikais, giminaičiais ir žmona. Dėl Sabonių net tradicinis turnyro laikas buvo pakeistas. A. Sabonis žiūrovų akivaizdoje apvilko Kazimierą žemę siekiančiais jubiliejiniais marškiniais. Saboniai visų nuostabai užėmė tik trečią vietą, pusfinalyje 50:55 nusileidę nugalėtojais tapusiems Kasparavičiams iš Platelių, bet labai nenusiminė.
Ingrida Sabonienė su ašaromis akyse dėkojo K. Budriui, kad sudarė jiems galimybę tris dienas visiems pabūti kartu.
Tais pačiais metais K. Budrys ir buvusi plaukikė olimpietė Birutė Užkuraitytė–Statkevičienė konkurso būdu iškovojo teisę atstovauti Lietuvai Londono olimpinių žaidynių deglo nešimo ceremonijoje. Renginio rėmėja „Samsung“ kompanija suteikė olimpinio deglo nešėjams galimybę pasiimti su savimi pagalbininką. Dauguma pasikvietė šeimos narius, giminaičius, o K. Budrys – Klaipėdos sportininkų namų ir juose veikiančio sporto muziejaus įkūrėją Algirdą Plungę, kuris iš Anglijos parvežė daug vertingos informacijos.
Jis ir dabar gali parodyti vaizdo įrašą, kaip šauniai ir elegantiškai 2012 m. liepos 18 d. Ašfordo mieste liepsnojantį olimpinį deglą nešė K. Budrys, estafetėje patekęs tarp dviejų jaunų simpatiškų anglių. Jį lydėjo ir Londone dirbanti anūkė Laura. Netrukus A. Plungė internete rado „Samsung“ reklamos klipą, kurio pagrindinis veikėjas – K. Budrys.
Grįžęs į Lietuvą K. Budrys trikampį deglą su 8000 skylučių (tiek garbingų žmonių nešė Londono olimpinių žaidynių ugnį) dovanojo sportininkų namų muziejui, nors kolekcininkai už tokius daiktus brangiai moka. Dabar K. Budrio deglu ir Jadvygos Putinienės ietimi, kuria 1978 m. ji pagerino Birutės Kalėdienės Lietuvos (buvusį pasaulio) rekordą, prasideda muziejaus ekspoziciją.
Beje, Londono olimpinę ugnį nešė ir M. Paulauskas, turėjęs vardinį kvietimą.
Baigiantis olimpiniams metams K. Budrys laimėjo antrą vietą metų klaipėdiečio rinkimuose, kuriuos internete surengė vienas miesto dienraščių. Ilgai pirmavo, bet jėgos buvo nelygios – nugalėjo verslininkai, ką tik pasišovę suremontuoti miesto simbolį burlaivį „Meridianą“. Tuo tarpu olimpinės žaidynės buvo jau seniai pasibaigusios ir daugelio primirštos.
Nusifotografavo prie P. Lubino
Poternoje, tardamas renginio kaltininko žodį, K. Budrys buvo kuklus.
„Visą gyvenimą dariau tai, kas man labiausiai patiko, ką labiausiai moku, gal dėl to ir sekėsi. Nuo savos šeimos daug nutraukiau. Garbės piliečio vardas įpareigoja, į pensiją išeiti nežadu. Artėja šeimų krepšinio keturiasdešimtmetis. Tebebrandinu idėją surengti Klaipėdoje pasaulio ir Europos šeimų krepšinio pirmenybes. Šeima – didžiausias gyvenimo, valstybės turtas, o krepšinis – nacionalinė vertybė. Pamėginau tai sujungti. Rodos, pavyko.“
Po trijų savaičių su K. Budriu, jo žmona Virginija ir Algirdu Vaicekausku susitikome Joniškyje, kur buvo minimas krepšinio muziejaus penkmetis ir buvo pristatoma muziejaus įkūrėjo Leono Karaliūno knyga „Krepšinio legendų muziejus“.
Legendinis treneris Antanas Sireika, 2003 m. Europos krepšinio čempionas, sakė, kad Lietuvoje yra trys krepšiniui visa širdimi atsidavę žmonės, tarsi būsimi krepšinio šventieji. Tai - L. Karaliūnas, V. Mačiulis ir K. Budrys. Atrodo, jau ir Japonijoje, kur A. Sireika dabar dirba, dygsta šeimos krepšinio daigai.
Nuostabiame Joniškio krepšinio muziejuje K. Budrys paprašė, kad nufotografuočiau jį prie Prano Lubino atvaizdo. Matyt, neatsitiktinai. Ir čia, ir poternoje pajutau, kad kalbėdami apie Kazimierą žmonės pernelyg akcentuoja jo organizacinius gabumus. O tai, kad jis pats iki šiol rimtai žaidžia krepšinį, lyg ir pamirštama.
Pernai sukako 60 metų, kai jis dalyvauja oficialiose krepšinio varžybose. Į Klaipėdos rinktinę jis buvo pakviestas dar 1953-iais, kai jam buvo 17-a ir kai dar buvo žaidžiama suvarstomais odiniais kamuoliais.
Nuvažiavo jie į Vilnių, kur vyko Lietuvos pirmenybės. Prieš varžybas – mandatinės komisijos posėdis. K. Budrys paso dar neturėjo, pateikė „Trinyčių“ fabriko leidimą. Pasirodė, neapsižiūrėta, leidimas prieš kelias dienas nustojęs galioti. Teko sėdėti ant suolo.
1954 m. Lietuvos pirmenybės surengtos Marijampolėje. Klaipėdiečiai pralaimėjo tiktai pirmai Kauno komandai, kuriai atstovavo Stepas Butautas, Stasys Stonkus, Justinas Lagunavičius, Algirdas Lauritėnas, ir iškovojo teisę dalyvauti sąjunginėse pirmenybėse. Mėlynu antros vietos laimėtojo žetonu buvo apdovanotas ir K. Budrys. Medalių tada dar nebuvo.
Dvikovos su rutulio stūmiku
1955 m. Kazimieras buvo pašauktas į kariuomenę, tapo tanko vadu. Laimingai grįžęs iš Vengrijos, pakliuvo į Lvovo ASK komandą ir buvo ten pirmas lietuvis krepšininkas. 1959-ais grįžęs iš armijos įsidarbino sporto metodininku Baltijos laivų statykloje, žaidė krepšinį ir ledo ritulį. 1962 m. Klaipėdos „Maistas“ tapo Lietuvos pirmenybių nugalėtoju. K. Budrio komandos draugai buvo iš Kauno „Žalgirio“ grįžęs Valentinas Greičiūnas, Europos jaunių krepšinio žvaigždės M. Paulauskas ir Rimas Salys.
M. Paulauskas tada buvo dar tik dešimtokas. Jis sako, kad vyresni žaidėjai juodu su R. Saliu priėmė pagarbiai, nesistengė parodyti, kad yra vyresni ir geresni. V. Greičiūnas tada demonstravo aukšto lygio krepšinį, galėjo sėkmingai žaisti bet kurioje pozicijoje. K. Budrį M. Paulauskas prisimena kaip rimtą, protingą žaidėją, kuris darydavo tai, kas reikia ir komandai buvo labai naudingas. O šiandien jį žavi K. Budrio atkaklumas ir kantrybė puoselėjant šeimų krepšinį. Kitas po kelių turnyrų būtų nusispjovęs. Paulauskai – aštuonis kartus šeimų turnyro nugalėtojai.
„Mano ūgis tada buvo 188 cm, o svoris – 74 kilogramai, bet dažnai tekdavo žaisti vidurio puolėju. Tada, siekiant čempionų vardo, lemiamos susitikimas buvo su Kauno „Pilėnų“ komanda namie. Kauniečių „centras“ buvo Lietuvos rutulio stūmimo rekordininkas Adolfas Varanauskas – aukštas, per 100 kg sveriantis vyras. Kai susikabindavo mūsų alkūnės, skriedavau į šalį kaip plunksna. Bet aš buvau vikresnis, greitesnis.
Jie pirmavo nuo pat pradžios, bet paskui aš tris kartus iš eilės suklaidinau Adolfą, pelniau taškus ir mes išsiveržėm priekį. Audringai plojo žiūrovai. Be to, per tas rungtynes įmečiau visas septynias baudas“, - prisiminė K. Budrys.
Jam įstrigo į atmintį nepaprasti R. Salio šuoliai. Žiūrėk visi drauge aukštai pašoka, kiti nusileidžia, o jis dar kybo ore.
Po metų klaipėdiečiai pelnė sidabro, dar po metų – bronzos medalius. 1964 m. komanda, ne kartą keitusi pavadinimus, buvo tvirtai pavadinta „Neptūno“ vardu. Iš Lietuvos komandų tik „Neptūnas“ (pernai Vlado Garasto taurės turnyro metu buvo pažymėtas jo 50–metis) ir „Žalgiris“ gali pasigirti vardo nuoseklumu. K. Budrys dar metus pažaidė ir už „Neptūną“.
O M. Paulausaks tuo metu jau buvo ne tik „Žalgirio“, bet ir SSRS rinktinės lyderis, 1965 m. Maskvoje tapo Europos čempionu. Prizininkais tada tapę suomiai Maskvos čempionatui rengėsi mūsų pajūryje. Klaipėdiečiai panoro su jais susikauti. Buvo sudaryta Lietuvos profsąjungų rinktinė. Prie klaipėdiečių prisijungė trumpam namo parvykęs M. Paulauskas, žalgirietis Gediminas Budnikas. Žaidė ir K. Budrys su V. Greičiūnu. Lietuviai Palangos lauko aikštelėj suomius įveikė. Tie panoro revanšo, buvo pakviesti į Klaipėdos „Žalgirio“ rūmus.
„Modestas jau buvo išvykęs į rinktinės stovyklą, bet mes ir be jo vėl laimėjome. Sporto rūmuose nebuvo kur obuoliui nukristi, daug žmonių spietėsi lauke prie langų“, - prisimena K. Budrys. Buvo dar vienas įsimintinas turnyras, kai klaipėdiečiai įveikė ir Kauno, ir Vilniaus, ir Lietuvos jaunimo rinktines.
Nelengva krepšininkų dalia
Nuo 1970 m. iki šiol K .Budrys dalyvauja krepšinio veteranų turnyruose. Kazimieras – „Neptūniečių“ veteranų klubo prezidentas. Jis reguliariai mankštinasi, bėgioja, plaukioja, todėl neretai ir tarp dvidešimčia ar trisdešimčia metų už save jaunesnių jaučiasi kaip žuvis vandenyje. O kai jam buvo apie 40!
Kartą Smalininkuose pelnė 46 taškus, kai visa komanda buvo sugraibiusi kiek daugiau nei 60. Iškovojus Nepriklausomybę atsivėrė tolimiausi toliai. 1995 m. buvęs žalgirietis Anatolijus Čiupkovas pakvietė Kazimierą atstovauti lietuvių 50+ komandai pasaulio krepšinio veteranų pirmenybėse, kurios vyko Kosta Rikoje. Klaipėdiečiui tada buvo jau 59-eri m. Lietuviai, nusileido tik amerikiečiams, grįžo su sidabro medaliais.
„Paskui jau aš pats pradėjau rinkti komandas tarptautinėms veteranų varžyboms. Pasaulio pirmenybėse esu iškovojęs sidabro ir bronzos medalius, Europos čempionatuose buvau apdovanotas visų spalvų medaliais.“
Praėjusią vasarą Čekijos mieste Ostravoje vyko aštuntas Europos krepšinio veteranų čempionatas. 78-erių m. K. Budrys subūrė 70+ veteranų komandą. Į Ostravą drauge važiavo už Kazimierą dar vyresnis Vytautas Geštautas, gerokai jaunesni A. Čiupkovas, G. Budnikas, Rimantas Vaišnoras. Iškovoti sidabro medaliai. Nepavyko sustabdyti latvių, kurių lyderis - buvęs SSRS rinktinės narys K. Strėlis.
Ostravoje Kazimieras susipažino su argentiniečiu Rubenu Rodrigesu Lama – FIBA atstovu, globojančiu krepšinio veteranus. Jis susidomėjo šeimų krepšiniu, gal padės surengti šeimų pasaulio čempionatą.
Paskutinė veteranų amžiaus pakopa 75+, bet Lietuvoje tokių be Kazimiero ir V. Geštauto vargu ar atsirastų. Surinkti ir jaunesnių veteranų komandas Lietuvoje – nemažas vargas. Laurus skynę vyrai turi bėdų. Kam stuburą, kam sąnarius, kam širdį rauna, gelia. Tenka juos keisti buvusiais lengvaatlečiais, badmintonininkais. Daugelis žinomų žaidėjų gana anksti išėjo anapus. Kiekvieną atrankos turnyrą K. Budrys skiria kuriam nors veteranui atminti: Vilniuje – Rimui Girskiui, Kaune – Petrui Buzeliui, Šiauliuose – Rimui Iminavičiui, Švėkšnoje – Sigitui Urmulevičiui. Štai iš auksinės 1962 m. Klaipėdos ekipos gyvi tebėra tik penki buvę žaidėjai, o iš jų vienintelis K. Budrys tebežaidžia.
Turi muziejininko gyslelę
Gegužę Klaipėdoje prieš šeimų krepšinio turnyrą vyksta masinis „Vilties“ bėgimas, kurio metu renkamos lėšos onkologiniams ligoniams gydyti. Pernai bėgimo išvakarėse K. Budrys sportininkų namuose, kur jis su A. Plunge ir broliu Benediktu aptarinėjo būsimo bėgimo reikalus. Pats irgi ruošėsi bėgti keturis kilometrus.
Po to K. Budrys su žmona Virginija parodė savo užmiesčio sodą, kur viską yra pasidarę savo rankomis, kur palėpėje gyvena pulkas baltų balandžių. Atvažiavus Kazimieras iškėlė baltą vėliavą su užrašu „K. Budrio taurė“, o išvažiuojant ją nuleido.
Užėjus į namuką pasijutau kaip sporto muziejuje. Kiekvienas medalis, prizas, suvenyras, diplomas, nuotraukos, programėlės čia randa tinkamą vietą. Daug eksponatų – net iš šešto praėjusio amžiaus dešimtmečio. O kiek dar visko pagarbiai saugoma miesto bute. Daug ką be deglo K. Budrys dovanojęs sportininkų namų muziejui.
