Pasaulio ir Europos čempionas, olimpinių žaidynių prizininkas, daugkartinis SSRS pirmenybių nugalėtojas su legendine „Žalgirio“ žaidėjų karta – S. Jovaiša per krepšininko karjerą titulų susižėrė tiek, kad daugiau apie juos nė nebenori klausytis.
Tačiau šią savaitę anykštėnui teks apsišarvuoti kantrybe.
„Labai nemėgstu viešų panegirikų, kurių jubiliatai niekada neišvengia. Bet suprantu, kad bus žmonių, kurie jaus būtinybę pasveikinti, prisiminti senus laikus. Be abejo, teks ne vieną susitikimą turėti, tikiuosi, kaip nors atlaikysiu“, – šypsojosi S. Jovaiša.
SSRS rinktinės vairininko Aleksandro Gomelskio „gudriuoju lapinu“ pramintas buvęs gynėjas kadaise garsėjo universalumu, taktiniu išprusimu ir kibia gynyba.
Nors „vogti“ kamuolių iš priešininkų jam nebereikia, S. Jovaišos darbas vis dar kupinas aistrų – tik nebe sportinių, o politinių. Buvęs Anykščių rajono savivaldybės tarybos narys įpusėjo savo pirmą kadenciją Seime ir neslepia ketinantis siekti antrosios.
Bet gimtadienis konservatoriui – it laiko mašina, nukelsianti jį atgal į jaunystę. Penktadienį laukia ir ilgamečio komandos draugo „Žalgiryje“ Arvydo Sabonio 50 metų jubiliejus, todėl nuo krepšinio S. Jovaiša šią savaitę niekur nepabėgs.
Anuomet trenerio Vlado Garasto auklėtiniai švęsti Kalėdas kartais pradėdavo savaite anksčiau, kadangi gruodžio 20 d. gimtadienį minėdavo ir dar vienas žalgirietis Virginijus Jankauskas.
„Gimtadienius švęsdavome kartu – jeigu tik leisdavo galimybės ir varžybų grafikas, būdavo pakankamai linksma. O gruodis tvarkaraščio aspektu – toks slidus ir derlingas laikas, kad paskui tuos vaisius tekdavo raškyti ir drauge, ir atskirai...“ – linksmai laikus, kuomet krepšininkai prie stalo dar pernelyg savęs nevaržydavo, prisiminė S. Jovaiša.
Tiesa, ne visuomet gimimo dieną jis švęsdavo būtent prie stalo.
„Vieną kartą savo gimtadienius paminėjome kažkuriame SSRS oro uoste. Net nebeprisimenu, iš kur keliavome. Taip ir sutikome tiesiog laukimo salėje – variantas buvo visiškai netradicinis“, – pasakojo buvęs žaidėjas, komandos draugų vadintas „senuku“.
A. Saboniui jubiliejaus proga jau paruošta dovana – dokumentinis filmas apie jį patį. Prie jos prisidėjo ir juostos kūrėjams apie savo bendražygį papasakojęs S. Jovaiša.
„Kalbėjau apie valandą, tik nežinau, kiek manęs ten paliko“, – sakė Seimo narys, dėl užimtumo nespėjęs užsukti į praėjusią savaitę Kaune surengtą filmo „Arvydas Sabonis 11. Visa galva aukščiau“ išankstinę peržiūrą.
Tiesa, jei dabartinį Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentą priimti šią dovaną teko ilgokai įtikinėti, S. Jovaiša būti pagrindiniu dokumentinio filmo herojumi nė už ką nenorėtų.
– Pats jau turite patirties kine. Ar sutiktumėte būti filmo apie S. Jovaišą režisieriumi? – DELFI paklausė S. Jovaišos
– Oj ne, tikrai ne. Nepretenduoju į kino žvaigždes. Stebiuosi, kaip įkalbino Arvydą prisidėti prie to filmo – jis niekada nemėgo viešų liaupsių klausytis. Sveikinu tuos, kurie su juo susitarė, dabar ta medžiaga išliks istorijai. O man pačiam visiškai pakanka filmo „Kita svajonių komanda“ – tai tikrai geras, jautrus, įsimenantis istorinis kūrinys, ir to užtenka.
– Vis dėlto ką tokioje dokumentinėje juostoje galėtumėte atskleisti, ko visuomenė apie jus dar nežino?
– Žinau, kad to filmo nebus, tai gal ir atskleisti nereikia nieko (juokiasi – DELFI). Mano gyvenimo sportiniai puslapiai – daugmaž visi parodyti. O asmeninių išgyvenimų, kurie likdavo užkulisiuose, aš nelabai linkęs demonstruoti. Tad tokio filmo tikrai nebus.
– Kaip manote, kas iš Lietuvos krepšinio asmenybių dar nėra pakankamai įvertintas ir nusipelno filmo?
– Dabartiniais laikais krepšininkų gyvenimas nušviečiamas pakankamai plačiai – nemanau, kad jie džiaugtųsi visais savo gyvenimo įvykiais, kurie iškyla į viešumą. Bet žiniasklaida dabar tokia landi, kandi ir išradinga, kad mes matome ne tik tai, kaip jie žaidžia, bet ir kaip gyvena, kuo gyvena, kaip rengiasi, ką valgo ir panašiai. Anais laikais mums būdavo ramiau gyventi.
O iš praeities asmenybių, filmo vertas Modestas Paulauskas. Jis buvo pirmasis mūsų olimpinis čempionas ir didžiausia pokario žvaigždė. Bet abejoju, ar būtų įmanoma surinkti užtektinai medžiagos apie tuos laikus, tuos žygeivius, kurie rodė mums pavyzdį. Sakau tiesiai: Paulauskas man buvo pats didžiausias pavyzdys, nuo jo ir prasidėjo mano rimtesnis susidomėjimas šia sporto šaka. Galime džiaugtis, kad Lietuvoje vėliau kartos keitė viena kitą turėdamos į ką pasižiūrėti, pasimokyti. Yra toks posakis: jei šeimoje nėra senelio, tai nebus ir anūko. Gerai, kad Lietuvos krepšinyje tų senelių labai daug, gal tik vienas kitas nepelnytai primirštas. O anūkams dėmesio tikrai netrūksta.
– Aktorius Rolandas Kazlas televizijoje parodijuodavo jus, jūs pats esate suvaidinęs stribą filme „Kai aš buvau partizanas“. Ar dažnai vaidybos tenka griebtis ir dirbant Seime?
– Čia jau pakanka artistų ir be manęs. Aš stebiu ir viduje reaguoju: žinau, kad negalėčiau taip pasielgti, kaip kartais kiti padaro. Turbūt susiformavo skirtingos gyvenimo vertybės, aš visiškai nenoriu būti kažkoks išsišokėlis, kuris atkreipia dėmesį į save tik dėl to, kad pademonstruoja kažką neįprasto. Mano tikslas – visai kitoks, aš jau daugiau nei dešimt metų stipriai domiuosi politika ir matau ten kitokį pašaukimą.
– Seime esate du krepšinio atstovai: buvęs treneris, darbietis Vydas Gedvilas dabar laikomas neoficialiu šalies sporto vadovu. Turite tikslą per kitus rinkimus perimti vadžias į savo rankas?
– Nebūtinai man to reikia. Man svarbiausia, kad yra bendražygių, kurie supranta sporto problemas ir jomis rūpinasi. V. Gedvilas – vienas iš tų stiprių politikų, kurie palaiko sporto kryptį. Yra ir dar vienas kitas, ateina ir jaunimo, su kuriuo kartu dalyvavome krepšinio varžybose.
– Kitą kadenciją taip pat planuojate palaikyti sporto kryptį parlamente?
– Be abejo. Neseniai priėmėme rezoliuciją dėl sporto ateities Lietuvoje. Numatytos gairės reikalaus dėmesio, pastangų, ir mes tikrai jas dėsime.
Prisijunk prie tūkstančių sporto mėgėjų bendruomenės – tapk DELFI Sporto draugu „Facebook“, sužinok šviežiausias naujienas iš sporto arenų, dalinkis įžvalgomis ir komentarais!
