Ar jaunieji „Žalgirio“ gynėjai taps Š. Jasikevičiaus pamaina?

Paaiškėjus, kad dėl sveikatos problemų Kauno „Žalgiriui“ negalės padėti Maalikas Waynsas, mažai kas tikėjosi, kad lapkričio vidurį „Žalgiris“ sutiks savo sąskaitoje turėdamas 12 pergalių ir tik du pralaimėjimus. „Tie laikai, kai „Žalgiris“ visus įveikdavo 30 taškų persvara, jau baigėsi“, – po pirmojo pralaimėjimo rugsėjį „Žalgirio“ gerbėjų lūkesčius gesino vyriausiasis treneris Gintaras Krapikas.

Tokiems G. Krapiko žodžiams buvo pagrindo – įžaidėjo pozicijoje, kurią stipriausios Kauno ir Vilniaus komandos eilę metų užpildydavo žaidėjais iš užsienio, pasirinkimai liko tik du. 20-metis (savaitės pabaigoje švęsiantis 21-ą gimtadienį) mažai profesionalų krepšinyje patirties turintis Vaidas Kariniauskas arba 20-metis patirties neturintis Lukas Lekavičius.

Tačiau kol kas savo žaidimu „Žalgiris“ tik dar labiau audrina gerbėjų vaizduotę – V. Kariniauskas kartu su komandos draugais perlaužė rungtynes su Vilniaus „Lietuvos rytu“, o L.Lekavičius daugybę kartų nedrebino rankų ir sėkmingai ėmėsi iniciatyvos atkaklių rungtynių pabaigose. Prabėgus 50 dienų nuo pirmųjų jaunųjų įžaidėjų sezono rungtynių su Kėdainių „Nevėžiu“ akivaizdu – pirmąjį išbandymą V. Kariniauskas ir L. Lekavičius išlaikė aukščiausiu balu.

Vis dėlto apetitas kyla bevalgant – jei „Žalgiris“ laimi su dviem jaunais ir dar tik su profesionaliu krepšiniu susipažįstančiais įžaidėjais, ką ši komanda galėtų pasiekti pasikvietusį aukštesnio kalibro gynėją? Situacija rizikinga ir galimi keli variantai – pavyzdžiui, aukoti ateitį dėl miglotos dabarties – atimti žaidimo laiką iš V. Kariniausko ir L.Lekavičiau ir galbūt su pajėgesniu įžaidėju „Žalgiris“ taptų pajėgus peržengti TOP-16 etapą ir užtikrintai triumfuoti LKL čempionate. Arba aukoti dabartį dėl miglotos ateities – kentėti ir laukti, nors ir nėra jokių garantijų, kad jaunieji įžaidėjai ateityje taps rinktinės lygio žaidėjais.

Tam, kad būtų lengviau susidaryti nuomonę, Erildas Budraitis dalinasi šešiais pastebėjimais, susijusiais su L. Lekavičiaus ir V. Kariniausko žaidimu sezono pradžioje. Analizuojami pagrindiniai jaunųjų krepšininkų žaidimo aspektai – jų pranašumai, skirtumai ir minusai. Galbūt šie pastebėjimai padės geriau suprasti, kaip kol kas sekasi jauniesiems įžaidėjais bei apsispręsti – visgi reikia „Žalgiriui“ naujo įžaidėjo ar ne.

1. Klaidų kiekis atitinka amžių

Kol kas V. Kariniauskas ir L.Lekavičius daug ką daro kur kas geriau nei būtų galima tikėtis iš tipinio 20-ečio talento. Vis dėlto akivaizdžiausias aspektas, pagal kurį galima atpažinti „Žalgirio“ įžaidėjų amžių – klaidos. Abu jaunieji gynėjai patenka tarp dešimt blogiausią klaidų procentą turinčių Eurolygos žaidėjų. V. Kariniausko klaidų procentas – 31,5, L.Lekavičiaus – 31, o tai reiškia, kad iš 100 kartų kai įžaidėjai bando užbaigti ataką, beveik kas trečias bandymas baigiasi klaida. Pagal klaidų procentą V. Kariniauskas yra tarp lyderių (septintas) ir LKL (25,3 proc.), o L.Lekavičiaus rezultatas kur kas solidesnis – 14,3 proc. Tad klaidos – natūralus ir kol kas didžiausias „Žalgirio“ įžaidėjų minusas. Norint tapti rimtu Eurolygos lygio įžaidėjų, klaidų procentą V. Kariniauskas ir L. Lekavičius abejose lygose turės mažinti bent iki 10-15.

2. Žaidimas veidu ir nugara į krepšį

Seniai nemačiau tokio agresyvaus, landaus ir bet kokioje situacijoje veidu į krepšį žaidžiančio lietuvio įžaidėjo kaip L.Lekavičius. Net ir baudos aikštelėje puolime atkovojęs kamuolį L.Lekavičius elgiasi lyg pagal krepšinio abėcėlę – visų pirma žiūri į krepšio pusę ir įsitikina, ar gali atakuoti pats, ar gali atiduoti perdavimą komandos draugui ir tik tada traukiasi atgal. V. Kariniauskui taip pat netrūksta drąsos, bet jo fizinės savybės yra palankesnės kurti pranašumą žaidžiant nugarą. Daugybę kartų matėme, kaip V. Kariniauskas baudos aikštelės prieigose kantriai žaidžia nugarą į krepšį prieš žemesnius varžovus. Jei V. Kariniauskas yra aikštelėje su Jamesu Andersonu ir Edgaru Ulanovu, visas „Žalgirio“ penketas tampa pavojingas baudos aikštelėje – bet kuris žaidėjas gali priimti kamuolį šalia baudos aikštelės, apžaisti varžovą arba pritraukus antrą priešininką atmesti kamuolį atsilaisvinusiam komandos draugui.

3. Ūgis, ūgis, ūgis

Jei tikėti oficialios Eurolygos svetainės duomenimis, 198 cm ūgio V. Kariniauskas yra aukščiausias Eurolygos įžaidėjas. Tiesa, centimentrai – slidus dalykas ir įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus duomenis (pvz. Stefano Markovičiaus ūgis pagal skirtingus šaltinius yra nuo 191 iki 199 cm). Vis dėlto abejonių nekylą – V. Kariniauskas yra tarp aukščiausių, kartu su Leo Westermannu, Roko Ukičiumi, Kenanu Sipahi, Vasile Mičičiumi, Evangelos Mantzariu, Dimitriu Diamantidžiu ir Danieliu Hackettu.

Priešingoje rikiuotės pusėje yra Lukas Lekavičius, kuris yra vienas mažiausių įžaidėjų lygoje. Tačiau žemiems žaidėjams taip pat yra vietos Eurolygoje – šiuo metu lygoje žaidžiantys Facundo Campazzo, Dontaye Drapris, Heiko Schaffartzikas, Jaysonas Grangeris – visi jie yra panašaus ūgio su L. Lekavičiumi. Beje, praėjusio sezono „Žalgirio“ lyderis Justinas Dentmonas su 183 cm irgi nebuvo daug aukštesnis ir gynyboje sprendė užduotis tikrai ne geriau nei tai dabar daro L.Lekavičius.

4. Gynyboje – panašūs rezultatai

Nors skirtingi sudėjimai turėtų suteikti pranašumą V.Kariniauskui, L.Lekavičius savo kibumu ir greičiu bent kol kas kompensuoja centimetrų trūkumą. LKL gynybos reitingai (kiek taškų praleidžia komanda per 100 atakų, kai žaidėjai aikštelėje) abiejų įžaidėjų yra beveik identiški – 95,7 ir 95,5. Menkai skiriasi rezultatai ir Eurolygoje – su V. Kariniausku „Žalgiris“ per 100 atakų praleidžia 6,5 taško mažiau nei su L. Lekavičiumi, tačiau tai – labai mažas skirtumas, ypač atsižvelgiant į puolimo duomenis, apie kuriuos kalbėsiu netrukus.

Ateityje tikėčiausi, kad V. Kariniauskas atkovos daugiau kamuolių ir pagal šį aspektą galbūt ateityje užims Manto Kalniečio vaidmenį rinktinėje. Taip pat V. Kariniauskas kol kas sėkmingai gynyboje naudoja savo fizines galimybes – alytiškis šį sezoną kol kas blokavo daugiau metimų (7) nei Robertas Javtokas (6).

5. Puolime – milžiniškas L. Lekavičiaus pranašumas

Puolime L. Lekavičius tarsi koks Dario Šaričius užmiršo perėjimo į profesionalų lygį periodą ir iškart, nepaisant savo amžiaus, nebijojo imtis iniciatyvos. L.Lekavičius šį sezoną visose žaistose rungtynėse atliko bent po keturis metimus į krepšį ir keturis kartus peržengė 15 pelnytų taškų ribą. Įdomu tai, kad debiutiniame sezone „Žalgiryje“ (neskaitant kelių sužaistų minučių praėjusį sezoną) L.Lekavičius krepšį atakuoja dažniau (6,8 metimo per rungtynes) nei bet kuriame čempionate, kuriame dalyvavo su įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėmis.

Ir kol kas L. Lekavičiaus iniciatyva ir žiūrėjimas tik į priekį „Žalgiriui“ duoda įspūdingus rezultatus – L.Lekavičius šiuo metu yra antras didžiausią teigiamą įtaką puolime darantis Eurolygos žaidėjas. Su L.Lekavičiumi „Žalgiris“ per 100 atakų pelno 31,8 taško daugiau nei be L.Lekavičiaus (t.y. su V. Kariniausku) ir šis rezultatas nusileidžia tik Vitalijui Fridzonui iš CSKA. Beje, lyderių trejete taip pat yra sėkmingai sezono pradžioje žaidžiantis ir asmeninius rekordus gerinantis Malagos „Unicaja“ puolėjas Mindaugas Kuzminskas.

Kad puolimo reitingo skirtumo rezultatas nėra tik atsitiktinumas rodo ir tai, kad pagal puolimo reitingą L. Lekavičius LKL čempionate taip pat yra antras (133,3), nusileidžiantis tik Gediminui Orelikui (140).

Apskritai, L.Lekavičius yra vienintelis lietuvis, patenkantis į statistiškai didžiausią įtaką darančių Eurolygos žaidėjų keturiasdešimtuką. Kai L.Lekavičius aikštelėje, „Žalgiris“ vidutiniškai per 100 atakų susikrauna 25,3 taško persvarą, o tai – 30-as rezultatas lygoje. Nieko keisto, kad sėkmingiausi trys „Žalgirio“ naudoti penketai Eurolygoje taip pat yra su L.Lekavičiumi aikštelėje. Net ir neatsižvelgiant į įžaidėjo amžių, tokie rezultatai – įspūdingi.

Lyginti abiejų žaidėjų individualius pasirodymus puolime šiuo metu būtų beprasmiška – paskutinėse penkeriose rungtynėse V. Kariniauskas pernelyg sunkiai rinko taškus. Per įvardintą laiką V. Kariniauskas vidutiniškai pelnydavo vos 1,8 taško, pataikęs tris metimus iš 18.

6. Kas iš tikrųjų yra panašesnis į ateities Jasikevičių?

Visų pirma, sakydamas „būti panašesniu į Šarūną Jasikevičių“ neturiu omenyje kas taps geresniu žaidėju, tačiau kalbu tik apie žaidimo stiliaus panašumus. Algirdas Brazys prieš metus kalbėjo apie V. Kariniauską kaip galimą Š. Jasikevičiaus pamainą ateityje, bet šiai dienai į Š. Jasikevičių panašesnis yra L. Lekavičius.

Kaip ir Š. Jasikevičius, L. Lekavičius turi lyderio savybių ir rungtynių pabaigose nebijo imtis iniciatyvos. Ar jis gali tapti vokaliniu lyderiu – pamatysime ateityje. Antrasis ir ryškesnis panašumas – snaiperiškos savybės. Š. Jasikevičius buvo vienas geriausių visų laikų metikų Lietuvos istorijoje, Eurolygoje net du sezonus demonstravęs „50-40-90“ (pataikęs 50 proc. dvitaškių, 40 proc. tritaškių ir 90 proc. baudų) rezultatus. Panašią formą L.Lekavičius šiuo metu rodo LKL čempionate, kur pataiko 54 proc dvitaškių, 47 proc. tritaškių ir 87 proc. baudų (baudų procentas buvo aukštesnis, tačiau gynėjas prametė dvi baudas paskutinėse rungtynėse su „Lietkabeliu“). Jeigu L.Lekavičius iki sezono pabaigos kilstelės baudų pataikymo rodiklį, įžaidėjas aplenks Arvydą Macijauską ir taps jauniausiu „50-40-90“ klubo nariu LKL istorijoje.

Prisijunk prie tūkstančių sporto mėgėjų bendruomenės – tapk DELFI Sporto draugu „Facebook“, sužinok šviežiausias naujienas iš sporto arenų, dalinkis įžvalgomis ir komentarais!