- Esate vienas geriausių visų laikų Lietuvos moterų krepšinio trenerių. Vadovavote garsiausiems Lietuvos ir Rusijos klubams, o dabar grįžote į Lietuvą. Kaip sekasi?
- Aš to nesakiau, kad esu geriausias (šypsosi). O kaip sekasi? Tai pradėjau dirbti ir viskas. Turiu darbą, tai reiškia sekasi. O kaip sekasi trenerio darbas, matysis pavasarį. Esu kitame vaidmenyje, „Kibirkšies-Viči“ komandos trenerės Jurgitos Štreimikytės - Virbickienės asistentas. Tame vaidmenyje nesu iki šiol buvęs, turiu prie to priprasti, stebiu ir savo kolegų, asistentų darbą, tai šį tą žinau. Skirtumas tikrai yra, nes viską sprendžia vyriausiasis treneris.
- Kurį laiką treniruojate „Kibirkšties-VIČI“ komandą. Joje yra ir Vilniaus krepšinio mokyklos auklėtinės Eglė Šniokaitė, Justina Kraujūnaitė, Daugilė Šarauskaitė. Kokia Jūsų nuomonė apie jų žaidimą?
- Kol kas apie jų žaidimą dar nieko negaliu pasakyti. Iš tikrųjų darbščios, kruopščios ir atsidavusios krepšiniui. Galėtų būti ir daugiau Vilniaus krepšinio mokyklos auklėtinių, bet ne visada pavyksta susitarti su Vilniaus „Jaunaisiais talentais“.
- Džiugu, kad prisijungsite ir prie Vilniaus krepšinio mokyklos trenerių kolektyvo ir treniruosite 1999 metais gimusių mergaičių komandą. Kas tai paskatino?
- Prie mokyklos esu prisijungęs, iš tiesų, kokie 8 metai. Visą laiką dirbau pogrindyje, o prikalbino mokyklos direktorius Šarūnas Sakalauskas padėti. Tos mano pagalbos daug nebus, akcentuosiu moterų krepšinį...
- Ar yra skirtumas treniruoti suaugusias merginas ir paaugles?
- Aišku yra. Paauglėms pirmiausia trūksta disciplinos: tai pavėluoja, tai dar kas nors... Skirtumų daug... Sutrikusios labiau, nedrąsios. reikia priprasti.
Juo greičiau vaikai tampa suaugusiais, pradeda daryti tai, ką daro suaugę, tuo geriau. Aišku, pirmiausia technika, judėjimas, kamuolio valdymas. Tie dalykai yra svarbiausi šiame amžiuje. Reikia diegti ir naujoves ginantis. Ir kuo ankstesniame amžiuje.
- Ar nenukentės treniruočių kokybė treniruojant dvi komandas?
- Tikrai neturėtų. Darbo kokybė priklauso ir nuo manęs, ir nuo vyriausiosios trenerės, nuo jos iškeltų tikslų, nuo to, ką aš turėsiu padaryti. Nuo to, kaip padarysiu, ką duosiu, ko, mano manymu, labiausiai trūksta, tą aš ir bandysiu įdiegti toms jaunoms krepšininkėms. Darbo pobūdis skirsis, o tikslai bus tie patys – ugdyti čempiones (juokiasi).
- Mergaites treniruosite kartu su žmona, taip pat Vilniaus krepšinio mokykloje dirbančia trenere D. Velišajeva. Kartu ir namie ir darbe...
- Mes jau nuo 1992 metų kartu. Sudėtingiausia buvo tol, kol ji dar buvo žaidėja, o dabar jau tiktai nuo kalno. Paprasčiau (juokiasi).
- Daugiausia treniruojate tik merginas. Kodėl?
- Na, esu dirbęs ir su vaikinais Lenkijoje 1996 - 1997, 1997 - 1998, 1998 - 1999 sezonuose. Ten išėjome į aukščiausią lygą, ko jie negalėjo padaryti keletą metų, bet pasišalinau, nes, kaip visada kad būna, komandai pritrūko pinigų, neišmokėtos skolos, nuo vasario mėnesio buvo nemokami atlyginimai. Galų gale aukščiausiame lygyje reikėjo pastiprinti komandą... Buvo visokių niuansų. Žaidėme penkerias rungtynes, trejas laimėjome, o paskui su manimi atsisveikino. Tuomet kažkaip atsirado ir pinigų, prisipirko žaidėjų, bet išlošė tik 5 rungtynes iš 17... (juokiasi).
Paskui turėjau dar pasiūlymų treniruoti vyrų komandas, o žmona žaidė tuo metu vos už 200 km esančiame klube. Ten ir man pasiūlė geras sąlygas, tai ir sutikau darbuotis. Tais metais su komanda išėjome į aukščiausią lygą. Dirbau su Lietuvos moterų krepšinio rinktine, tad kažkaip ir pasilikau (šypsosi).
- Kaip vertinate Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės pasirodymą čempionate? Kokie įspūdžiai?
- Medaliai jau buvo vienoje rankoje... Rezultatas „superinis“, žinant, kokiomis sąlygomis jie išvažiavo. Manto Kalniečio trauma... Per savaitę teko taktinius pakeitimus daryti, koreguoti žaidimą eigoje. Tad pasirodymą laikau labai geru.
