A. Paulauskas dirbs su jauna ir ambicinga Vilniaus komanda, o trenerio asistentu jis buvo 1997-ais metais, kuomet Lietuvos moterų krepšinio rinktinė tapo Europos čempione.
„Paskutinį kartą asistentu buvau tikrai seniai, - nusišypso A. Paulauskas. – Dažniausiai klubuose būdavau pagrindinis treneris. Didžiausias krūvis visada tenka pirmam komandos treneriui, tačiau atsakomybė vienoda visiems. Nesvarbu ar tu pirmas, ar antras, ar trečias treneris. Juk negali būti abejingas. Visi esame vienoje komandoje ir visiems turi rūpėti tiek pergalės, tiek žaidimas. Pagrindinis treneris viską sprendžia, tačiau atsakomybė tenka abiems treneriams.“
A. Paulauskas vadinamas vienu geriausiu visų laikų Lietuvos moterų krepšinio treneriu. Jis per savo karjerą daugiau nei dešimt metų atidavė Lietuvos rinktinei, dirbo „Lietuvos telekomo“ ir TEO komandose ir vadovavo garsiausiems Rusijos klubams: Jekaterinburgo UMMC, Kursko „Dinamo“ ir Orenburgo „Nadežda“. Tačiau pats treneris „geriausio“ etiketės kratosi.
„Geriausias - tai skambus žodis ir daugiau sąlyginis dalykas. Man toks epitetas nepatinka, - teigia naujas „Kibirkšties-VIČI“ treneris. - Gal man kol kas geriausiai sekėsi. Tiek aš, tiek Jurgita jau daug metų sukamės krepšinyje. J. Štreimikytė-Virbickienė per karjerą daugiau trenerių yra mačiusi, turi įvairesnės patirties. O mums abiems reikia paprasčiausiai dirbti. Važiuojame vienu vežimu ir norime, kad jis judėtų į priekį, o ne į šonus ar atgal. Turime turėti vieną tikslą ir dėti visas pastangas tam tikslui pasiekti.“
Prieš trejus metus atgimusi „Kibirkšties-VIČI“ komanda jau spėjo tapti geriausia Lietuvoje. Vilniaus komanda du sykius iškovojo Lietuvos čempionato nugalėtojų vartus, du sykius kėlė į viršų Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurę, kartą triumfavo Baltijos krepšinio lygoje, debiutavo Eurolygoje ir Europos turnyre. Tiesa, šį sezoną vėl viską reikės įrodyti iš naujo.
„Kibirkštis-VIČI“ šį sezoną bus jauna komanda, tačiau per karjerą man teko daug dirbti su jaunomis krepšininkėmis, kurios nebuvo vadinamos labai perspektyviomis. Tačiau komanda visada eidavo į priekį, - pasakoja A. Paulauskas. - Dirbdamas su jauna komanda tu gali matyti savo darbo rezultatą, galima ruošti žaidėjas ateičiai ir Lietuvos rinktinei. Laukia įdomus darbas. Visada smagu dirbti su jaunomis žaidėjomis, kurios noriai priima tavo žinias ir pastabas. Su „žvaigždėmis“ dirbti sunkiau. Aš turėsiu ir asmeninių iššūkių, grįžtu ten kur pradėjau, man labai malonu.“
Po praėjusio sezono Lietuvos čempionių klube liko tik Eglė Šniokaitė ir Ieva Šimkutė. Komandą papildė Vita Žilinskaitė, Vitalija Kaminskytė, Akvilė Vitunskaitė ir legionierės Vita Gorobec ir Ny Hammonds.
„Pirmiausiai, reikia įdėti daug darbo, reikia sudėlioti gerą kolektyvą, reikia kautis dėl vieno tikslo. Viskas yra mūsų rankose, - optimistiškas išlieka A. Paulauskas. - Reikalingas darbas. Vilnius turi senas moterų krepšinio tradicijas, todėl „Kibirkšties-VIČI“ komanda privalo būti. Tai vienintelė Vilniaus moterų krepšinio komanda kartu su „Jaunaisiais talentais“. Žinoma, reikia turėti ir sąlygas sportuoti. Džiugu, kad mums dabar padeda Mykolo Romerio universitetas, kuris suteikia salę.“
J. Štreimikytės-Virbickienės asistentas apie konkrečius tikslus kol kas nekalba. „Kibirkšties-VIČI“ komanda šį sezoną dalyvaus Lietuvos čempionate, LKF taurės varžybose ir Europos taurės turnyre.
„Reikia sau visada kelti aukštus tikslus, siekti aukščiausių vietų, tik tada gali sėkmingai eiti į priekį, - teigia buvęs Lietuvos rinktinės treneris. - Prisiminkime praėjusius metus, kai Kauno rajono „Sirenos“ sėkmingai kovėsi reguliariame sezone, kur visą laiką buvo 1-2 vietose, o sezono pabaigoje subyrėjo. Ar galima sakyti, jog tas sezonas buvo nesėkmingas? Komanda juk tikrai žaidė gerai, tik pabaigoje nepasisekė. Nedėkingai susiklostė situacija.“
A. Paulauskas ne tik antrą savaitę pluša „Kibirkšties-VIČI“ komandos fizinio rengimo pratybose, tačiau ir stebi kitų komandų pasiruošimus. Treneris teigia, kad šį tarpsezonį sėkmingai pasipildė dvi komandos, o kitos susilpnėjo.
„Įdomus Lietuvos moterų krepšinio lygos tarpsezonis, - pabrėžia A. Paulauskas. - Visi ima vieni iš kitų žaidėjas. Kas šiuo metu turi daugiau pinigų, tai tas ir surenka krepšininkes. Vasaros metu sustiprėjo Marijampolės „Sūduvos“ ir Utenos „Utenos“ komandos. Visos kitos susilpnėjo, tai žiūrėsime, kaip čia bus.“
Vakarais A. Paulauskas stebi ir pasaulio vyrų krepšinio taurės (pasaulio čempionato) varžybas Ispanijoje, kuriose kaunasi ir Lietuvos rinktinė. Pasak patyrusio specialisto, žaidimas šiuo metu nėra pats patraukliausias, tačiau kol jis leidžia eiti į priekį, tai treneris nemato didelės problemos.
„Kol kas nėra gražaus rinktinės žaidimo. Tačiau panašiai buvo ir pernai, kai žaidėme Europos čempionate Slovėnijoje. Svarbiausia, kaip sakoma, negražus žaidimas ir pergalės nei gražus žaidimas ir pralaimėjimai. Tikėkimės, kad rinktinės dar įsibėgės.
Pasikartosiu, visus planus sujaukė Manto Kalniečio trauma. Po jos rinktinės trenerių štabas žaidimą turėjo apsukti 180 laipsnių kampu, o iki čempionato pradžios buvo likusi mažiau nei savaitė. Jauni žaidėjai susidūrė su psichologinėmis problemomis, užgriuvo papildoma našta. Anksčiau jie turėjo duoti pailsėti M. Kalniečiui ir negadinti žaidimo, o dabar tapo starto penketuko žaidėjais.“
