Užsitarnavo varžovių pagarbą
Lietuvos čempionėms kol kas nėra priežasčių lieti ašaras.
Praėjusią vasarą rangu žemesnes Europos taurės varžybas netikėtai išmainęs į Eurolygą, vos trečius metus skaičiuojantis Vilniaus klubas išvengė visų mušamo debiutanto likimo.
Vieną kukliausių biudžetų lygoje – vos 0,7 mln. litų – turinti Lietuvos komanda jau pirmuose turuose patiesė Pulkovicų CCC (Lenkija) ir Salamankos „Parfumerias Avenida“ (Ispanija) ekipas.
Vėliau sekusios nesėkmės prieš Zagrebo WBC (Kroatija) ir Maskvos srities „Sparta&k“ (Rusija) nuleido vilnietes iš padebesių, tačiau Eurolygos C grupėje jos toliau laikosi tarp vidutiniokų, užimdamos trečią vietą (2 pergalės/2 pralaimėjimai).
Nors „Kibirkšties-VIČI“ burtai palengva sklaidosi, Europai jau buvo priminti laikai, kuomet stipriausias šalies krepšininkes surinkusi Vilniaus „Lietuvos telekomo“ komanda kaip lygus su lygiais galynėjosi su Eurolygos favoritėmis.
„Visi tikisi, kad mes ir toliau rinksime pergales, bet merginos – ne robotai. Sužaisti taip, kaip rungtynėse su Salamankos komanda, galima tik vieną ar du kartus per sezoną. Po sėkmingo starto merginos pajuto didesnį spaudimą, be to, varžovės taip pat kur kas rimčiau ruošiasi kovai su mumis. Prasidėjo visai kitas žaidimas“, – kalbėdama su DELFI, situaciją apibendrino J. Štreimikytė-Virbickienė.
Įtraukė ir vyrą, ir sūnų
41-erių buvusi puolėja dar pati nardė po krepšiu, kuomet „Lietuvos telekomas“ 2005 ir 2006 metais dusyk iš eilės dalyvavo Eurolygos finalo ketverto turnyre.
Dabar J. Štreimikytė-Virbickienė suka galvą, kaip savo ilgametę patirtį perduoti naujai krepšininkių kartai, užaugusiai interneto ir neribotos laisvės amžiuje.
Ketverius metus kitiems specialistams talkinusi 1997-ųjų Europos čempionė vasarą po rokiruotės „Kibirkšties-VIČI“ trenerių štabe pakeitė Tadą Stankevičių ir ėmėsi pati vadovauti komandai.
Praėjusį mėnesį permainos palietė ir klubo vadovybę. Skirtingų pareigų nebesuspėjęs derinti finansų ministro Rimanto Šadžiaus patarėjas Rosvaldas Gorbačiovas „Kibirkšties-VIČI“ direktoriaus postą užleido J. Štreimikytės-Virbickienės vyrui Dainiui Virbickui.
Pastarasis taip pat nėra naujokas sporte – buvusiam ilgų nuotolių bėgikui įsimintiniausi buvo 1996 metai, kuomet D. Virbickas varžėsi Atlantos olimpinių žaidynių maratono distancijoje.
„Kibirkšties-VIČI“ komandos namų rungtynių nepraleidžia ir dešimtmetis J. Štreimikytės-Virbickienės sūnus Tomas, kuris „Lietuvos ryto“ arenoje taip pat nebūna eilinis žiūrovas.
„Darbas mūsų namuose dabar vyksta 24 valandas per parą, net ir vaikas į jį įjungtas“, – šyptelėjo stipriausios šalies komandos vairininkė.
Mokosi būti griežta
Ilsėtis jai veikiausiai neteks ir sezonui pasibaigus, kadangi šią savaitę nauju Lietuvos rinktinės vyriausiuoju treneriu patvirtintas Mantas Šernius iškart paskelbė asistentės pareigas siūlysiantis praeityje Vilniaus TEO klube jam jau talkinusiai alytiškei.
Interviu DELFI J. Štreimikytė-Virbickienė papasakojo, ko tikisi iš savo auklėtinių, kokias bausmes taiko žaidėjoms, kokią knygą gavo dovanų iš Italijos ir kaip jai sekėsi treniruoti vyrus.
– Kai klubo vadovai vasarą nusprendė žaisti Eurolygoje, dvejojote, ar tai – išmintingas ir savalaikis žingsnis. Dabar tokių abejonių dar liko? – DELFI paklausė „Kibirkšties-VIČI“ trenerės
– Abejonių, ar verta dalyvauti Eurolygoje, nebuvo ir vasarą. Tik galvojome, kaip į mūsų rezultatus žiūrės sirgaliai, ta pati vadovybė. Niekas nesitikėjo, kad mes taip gerai pradėsime sezoną. Teisybę pasakius, tarp skeptikų buvau ir aš. Galvojau, kaip žmonės reaguos, jei pasipils pralaimėjimai didžiuliais skirtumais. Bet Eurolyga – geriausia vieta tobulėti, todėl šiuo požiūriu žaisti šiame turnyre naudingiausia.
Dabar pamatėme, kad finansinių sunkumų yra visur. Konkurentai nebėra tokie pajėgūs kaip prieš metus, visi linksta remtis savomis žaidėjomis. Kol kas sprendimas rungtyniauti Eurolygoje teisinasi šimtu procentų.
– Prieš sezoną pagrindinis komandos tikslas buvo tiesiog neapsijuokti?
– Mūsų sirgaliai – žiauriai išlepinti, nerimavome, kaip jie reaguos į tai, jei mus pradės stipriai daužyti. Žmonės neįvertina realios situacijos. Manau, tas pats pasakytina ir apie Vilniaus „Lietuvos rytą“ – nors komanda yra gera, jai labai sunku kovoti su daug didesnius biudžetus turinčiais priešininkais ir kitokio lygio žaidėjais. Kartais tiesiog reikia kantrybės.
– Bet sezono pradžioje „Kibirkštis-VIČI“ savo gerbėjų kantrybės nebandė. Ar ėmėte skaičiuoti, kiek dar reikia iškovoti pergalių norint patekti į Eurolygos atkrintamąsias varžybas?
– Kiek pamenu save Eurolygoje, Lietuvos komandos visada per metus pateikdavo bent vieną siurprizą. Esame nugalėję tą patį „Spartak“ su visomis to meto žvaigždėmis, Valensijos „Ros Casares“, Stambulo „Galatasaray“. Lyderės važiuodavo į Lietuvą žinodamos, kad čia gali nutikti visko.
Šiuo atveju siurprizai įvyko jau pačioje pradžioje. Neskaičiuojame, kiek dar kartų reikia laimėti, norint kažkur patekti. Darome tai, ką galime, ir neturėtume jausti įtampos. Bandau tai išaiškinti ir panoms. Papulsime į atkrintamąsias ar ne, jei tik žaidėjos nuoširdžiai dirbs, po metų jos bus kur kas stipresnės.
– Labai graužėtės, jog pralaimėjote vienoms tiesioginių konkurenčių Zagrebe vos keliais taškais?
– Tiesą sakant, taip. Sužaidėme labai prastas rungtynes, net keista, jog pralaimėjome tokiu mažu skirtumu. Kirminėlis graužia, bet dabar jau nieko nepakeisi. Mače su Salamankos ekipa žaidėjos taip „išsikrovė“, jog duobė neišvengiamai turėjo ateiti. Bet tikiuosi, jog panelės jau atsitiesia. Nežinau, kaip bus su tomis pergalėmis ateityje, bet man labiausiai norisi, kad pradėtume žaisti kitos kokybės krepšinį.
– Kuo jus labiausiai nustebino pirmi mėnesiai einant vyriausiosios trenerės pareigas?
– Jie buvo labai sunkūs. Ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai – miego valandos labai sutrumpėjo. Labai kenčia mano šeima, sūnus, nes mama mintyse visąlaik kažkur klajoja. Dėkoju savo vaikui, kad jis supranta, kodėl taip yra. Aš irgi supantu, jog turiu dar labai daug tobulėti.
Didžiausias klausimas – kaip iš gero žaidėjo pavirsti geru treneriu. Tai, ką darei pats, ne visada tinka tiems, kuriems nori tai perduoti. Dar būdama trenerio asistente atsimušiau į sieną, mėgindama savo patirtį įskiepyti žaidėjoms. Ieškau, bandau, klystu, stengiuosi atrasti aukso vidurį.
– Nėra tekę matyti jūsų šaukiančios ant žaidėjų. Sunku būti griežta trenere?
– Manau, kad pirmiausia turi suveikti trenerio autoritetas ir pavyzdys. Jei tik rėksi ir žaidėjas visaip vadinsi, geriau nebus. Visada buvau prieš gąsdinimą, nes krepšininkės – suaugę ir sąmoningi žmonės, jos pačios atėjo čia dirbti. Aišku, kartais reikia balsą pakelti, duoti nuobaudų. Būna, kad kažkas tavęs nesiklauso, tuomet reikia stabdyti treniruotę ir liepti bėgioti per aikštelę. Tokių situacijų pasitaiko.
Man visada patikdavo treneriai, kurie visas rungtynes gali sėdėti savo kėdėje ir ramiai analizuoti situaciją. Bet pati pradėjusi dirbti šį darbą supratau, kad tai ne tik sudėtinga, bet ir neturi poveikio komandai. Jeigu aš stoviu ir esu aktyvi, mano komanda yra visai kitokia. Jei tik atsisėdu ir būnu rami, mano komanda iš karto sminga. Vadinasi, žaidėjos turi mane matyti, jausti mano energiją, o pasyvumas veikia neigiamai. Buvo keli kartai, kai per minutes pertraukėles pakėliau balsą, už ginčus pasodinau žaidėją ant atsarginių suolo. Mokausi to kaip ir visko kitko.
– Kurie treneriai jūsų karjeroje buvo patys didžiausi despotai?
– Labai griežtų trenerių niekada neturėjau. Kiek esu žaidusi, bausmių treniruotės metu – ar bėgimo, ar atsispaudimų – gaudavau tik Lietuvoje, treniruojant Algirdui Paulauskui. Kita vertus, užsienyje per treniruotes niekada nesu girdėjusi žaidėjų zyzimo, nepasitenkinimo. Jos žinodavo, koks yra jų darbas. Aišku, rūbinėse visko pasitaikydavo, bet aikštėje niekas treneriui neprieštaraudavo. Lietuvoje yra truputį kitaip, gal todėl ir tų bausmių daugiau.
– Kai kurie specialistai sako, kad dabartinė žaidėjų karta – mažai motyvuota, todėl ją reikia versti dirbti.
– Kiekviena karta turi savų bruožų. Mes buvome visai kitokios. Pagalvokite, panelės dabar juk viską turi. Bet kurią pasaulio šalį jos gali aplankyti vienu mygtuko paspaudimu, ir viskas tuo pasakyta. Šiais laikais sunku motyvuoti žmones, padaryti jiems įspūdį. O mums kiekviena kelionė buvo tarsi stebuklas.
– Kas geriausiai gebėdavo motyvuoti komandą, kai dar pati žaidėte krepšinį?
– Vydas Gedvilas tikrai mokėjo kalbėti – neveltui paskui buvo Seimo pirmininkas. Bet man labiausiai įstrigo italas, treniravęs mane Komo „Pool Comense“ klube. Niekada nesu girdėjusi tokių kalbų, kokias jis rėždavo prieš kiekvienas rungtynes. Mane kartais net juokas nuo jų imdavo, nes esu kitokio mentaliteto, bet italėms tos ugningos kalbos pridėdavo 30 ar 40 procentų jėgų. Paskui treneris savo frazes sudėjo į knygą ir atsiuntė ją man dovanų – jeigu ką, turėsiu kur užmesti akį (juokiasi – DELFI).
– Įsivaizduojate moterį, vadovaujančią vyrų komandai?
– Nemanau, kad tai reikalinga. Nebent ji būtų koks nors ypatingas autoritetas. Mūsų visuomenės požiūris į moterį vadovę yra nekoks. Tiesa, aš pati esu dirbusi su vyrais – prieš trejus ar ketverius metus porą mėnesių treniravau „Trakų“ komandą, kuri tuomet žaidė Sostinės mėgėjų lygoje. Su vyrais dirbti man buvo visai paprasta, net lengviau nei su moterimis.
– O kas vadovauja jūsų šeimoje?
– Net nežinau, su Dainiumi stengiamės vienas kitam ne vadovauti, o palaikyti.
– Pagal pareigas vyras dabar lyg ir yra jūsų viršininkas.
– Taip išeina (juokiasi – DELFI). Neturėjo taip būti, bet nebuvo kitos išeities. Jis matė, kad man per sunku, ir atėjo padėti. Esu jam dėkinga už tai, žinau, kad jis daro viską, ką gali, ir dėl manęs, ir dėl komandos. Klubo vadovo pareigos Dainiui – naujas amplua, bet su moterų krepšiniu jis pažįstamas 20 metų ir visą virtuvę žino. Kol žaidžiau, vyras buvo pats didžiausias mano sirgalius, žiūrėdavo kiekvienas rungtynes, domėdavosi moterų krepšiniu ir apie jį žinojo daug daugiau negu aš. Tik kai baigiau karjerą, jis nustojo eiti į varžybas – sakė, kad jam nebeįdomu (šypsosi – DELFI).
– Darbą dabar parsinešate ir į namus?
– Taip, darbas persikėlė į namus. Tai vyksta 24 valandas per parą, net ir sūnus kartais būna į tą darbą įjungiamas. Mano, T. Stankevičiaus, Rimos Valentienės vaikai per varžybas sėdi su šepečiu ir bėga valyti prakaito, jei kas parkrinta ant parketo.
