„Gracias. Palaukite, norėjau pasakyti ačiū“, – prieš atsisveikindamas lietuvišką žodį prisiminė T. Dardenas.
Amerikiečiui dabar labiau praverčia ispanų kalbos žinios, bet Lietuvoje praleistas pusmetis taip pat giliai įsmigo jam į širdį.
31-erių puolėjas iš JAV praėjusiame sezone buvo antras pagal rezultatyvumą „Žalgirio“ žaidėjas Eurolygoje (vid. 9,9 taško) ir vienas svarbiausių ginklų, pavertusių Lietuvos čempionų ekipą grėsmingu varžovu bet kuriam Europos grandui.
Tačiau klubą pakirtęs finansinis paralyžius užgesino Joano Plazos treniruotos komandos sužadintas viltis, o pats T. Dardenas nesulaukęs sezono pabaigos pasinaudojo galimybe dėl smarkiai vėluojančio atlyginimo nutraukti sutartį su „Žalgiriu“.
Praėjusį kovą 194 cm ūgio krepšininkas persikėlė į „Real“ stovyklą, o šį penktadienį jau vilkėdamas karališkojo Ispanijos klubo aprangą Kaune stos į pirmą akistatą su buvusia savo komanda.
„Man tai bus emocingas sugrįžimas. Sirgaliai Kaune labai nuoširdžiai priėmė ir mane, ir mano šeimą. Nuo pirmos dienos mėgavausi aistringu jų palaikymu“, – Eurolygos sezono išvakarėse į praeitį mintimis sugrįžo T. Dardenas.
Kai artėjant „Real“ kelionei į Lietuvą DELFI telefonu paskambino žaidėjui į Ispaniją, atsiliepė ne jis, o žmona Ana.
„Būkite geras, perskambinkite po dešimties minučių, nes Tremmellas dabar skaito Bibliją“, – paprašė buvusio „Žalgirio“ legionieriaus sutuoktinė.
Uolus krikščionis ir aikštėje, ir už jos ribų, sukalbantis maldą prieš kiekvienas rungtynes – tokį T. Dardeną prisimena jo buvę kolegos Kaune.
Tuo tarpu pačiam amerikiečiui vis dar kelią nuostabą ištikimi ir triukšmingi „Žalgirio“ gerbėjai, kokių krepšininkui neteko sutikti jokioje kitoje šalyje.
– Aistruoliai – ryškiausias prisiminimas, kurį jums paliko karjeros etapas „Žalgiryje“? – DELFI paklausė T. Dardeno
– Nesvarbu, kur benukeliaudavome, jie mus visur palaikė. Esu dėkingas, kad galėjau žaisti tokioje istorinėje komandoje, kuri Lietuvai yra tarsi nacionalinis lobis, kad galėjau susipažinti su šios šalies sirgaliais ir įsitikinti, kaip smarkiai jie myli krepšinį. Retai nuvyksi į vietą, kur žmonės myli šį žaidimą taip pat ar net labiau nei tu pats. Tai buvo nuostabu.
– Ne vienam komandos fanui atrodo, kad tik klube įsiplieskęs finansinis gaisras praėjusiame sezone sutrukdė „Žalgiriui“ nužygiuoti iki Eurolygos finalo ketverto. Ką apie tai manote dabar?
– Atsigręžęs atgal matau, kad tuomet visi mūsų puikioje komandoje tikėjo, jog galime nuveikti kažką ypatingo. Todėl susiklosčiusi situacija iš pradžių ne taip smarkiai paveikė ekipą kaip galėjo pasirodyti. Deja, vėliau nutiko tai, kas nutiko. Jei „Žalgirio“ nebūtų palikę kai kurie žaidėjai, turbūt būtume rungtyniavę finalo ketverte, nes turėjome viską, ko reikia norint varžytis pačiame aukščiausiame lygyje.
– Nesigailite, kad persikėlęs į „Real“ komandą atsisakėte visų pinigų, kuriuos jums buvo skolingas Kauno klubas?
– Man buvo liūdna išvykti, gaila to tikslo, kurį galėjome pasiekti su „Žalgiriu“. Apie pinigus tuomet per daug nemąsčiau. Aišku, profesionalams už žaidimą turi būti mokama. Bet man labiau rūpėjo žengti žingsnį į priekį savo karjeroje. O atsisakydamas uždarbio aš galvojau ne tik apie save, bet ir tuos „Žalgirio“ žaidėjus, kurie liko Kaune, galvojau, kad taip palengvinsiu klubo finansinę naštą ir padėsiu kitiems.
– Esate religingas žmogus. Ko prašote Dievo savo maldose prieš rungtynes su „Žalgiriu“?
– Aš tik prašau Aukščiausiojo pagalbos, kad niekada nenuvilčiau jo savo veiksmais ir elgesiu. Dievas visada buvo ir bus mano pagrindinis treneris, todėl ir aikštėje stengiuosi elgtis taip, kaip jis norėtų. Atiduodu visas jėgas, mėginu kuo galėdamas padėti komandos draugams, atidžiai klausausi trenerių nurodymų ir gerbiu juos, neleidžiu užvirti emocijoms, būnu ramus ir taikus. Kiekvieną kartą išėjęs į aikštę noriu būti žaidėjas, kuris seka Kristaus pamokymais.
– Kalbant apie krepšinį, „Žalgiris“ šiemet – smarkiai pasikeitęs. Ar „Real“ turi ko bijoti prieš išvyką į Kauną?
– Žaidžiant Eurolygoje niekada negali atsipalaiduoti, nes čia nutinka visko, visi čia moka žaisti krepšinį aukštu lygiu. Todėl reikės atidžiai laikytis trenerių paruošto žaidimo plano. Rungtynės bus sunkios, tuo labiau, kad žaisime tokioje triukšmingoje arenoje.
– Pats po vasaros jaučiatės įsitvirtinęs „Real“ komandoje?
– Kartais išties taip jaučiuosi, bet tai – tebesitęsiantis procesas. Stengiuosi komandai duoti viską, ko jai reikia, pirmiausia – būti nuoseklus gynyboje. Kartais toks būna mano pagrindinis uždavinys, o kartais reikia aktyviai žaisti puolime, pelnyti daug taškų.
– Praėjusį pavasarį „Real“ suklupo Eurolygos finale ir liko per žingsnį nuo trofėjaus. Klube daug kalbama apie tai, kad šiame sezone turite nueiti iki pat viršūnės?
– Labai sunku viską laimėti tokio aukšto lygio turnyre, sunku nukeliauti iki finalo ketverto, ypač įvedus naują varžybų formatą. Turime vienodai stengtis kiekvieną vakarą ir nežiūrėti į jokią komandą pro pirštus. Jei darysime tai, ko iš mūsų prašo treneris, manau, turėsime gerą šansą. Bet dabar turime galvoti tik apie pirmą etapą ir pirmą mačą jame.
– Ką ketinate pasakyti buvusiems bendražygiams J. Plazai ir Mindaugui Kuzminskui, kai „Real“ susitiks su Malagos „Unicaja“ ekipa ACB pirmenybėse?
– O, žmogau, aš juos abu labai myliu. Abu jie – šaunūs žmonės, linkiu jiems kuo geriausios kloties ir kuo daugiau pergalių, išskyrus tik „Unicaja“ rungtynes su „Real“. Džiaugiuosi už juos. Pats esu žaidęs „Unicaja“ komandoje, todėl manau, kad jie pasirinko teisingai. Lauksiu susitikimo su jais.
– Jūsų šeimai saulėtoje Ispanijoje jaukiau nei vėsiame Kaune?
– Mums svarbiausia, kad esame kartu. Ar gyvename Ispanijoje, ar Kaune, svarbiausia, kad galime kartu nueiti skaniai pavalgyti, pasidžiaugti vienas kitu. Daugiau niekam nesame išrankūs.
– O jūsų sūnūs – šešerių Tremmellas jaunesnysis ir trejų Noah – jau mėgina žaisti krepšinį?
– Vyresnėlis jau žaidžia, o jaunėlis mėgina save futbole – Madride tokio amžiaus vaikams niekas dar nesiūlo žaisti krepšinio. Namuose turime pasistatę krepšį, kasdien į jį pamėtome. Vaikams krepšinis labai patinka, bet tikrai nenoriu jų versti žaisti per prievartą. Noriu, kad jie neverčiami pamiltų krepšinį, kaip vaikystėje buvo man.
