R. Kurtinaitis pasiilgo lietuviškos gamtos ir pramogų, į kurias pasineria kasmet. Tačiau ne atostogos ir ne gimtadienis dabar užima visas Rusijos vicečempionų titulą jau pelniusios komandos stratego mintis.
„Nebežinau, kiek metų savo gimtadienius švenčiu birželį. Kitaip neišeina: gegužę visuomet būna lemiama sezono fazė, atkrintamos varžybos, ir švęsti nėra kada. Šimtas gramų juk nepadės, o išsiplėsti negalima, – juokėsi specialistas. – Geriau jau palaukti, kada baigsis sezonas, ir bus galima draugus sukviesti. Aišku, tai ne tas pats kaip švęsti tikrą gimimo dieną, bet geriau jau taip“.
Dabar jam prieš akis – kova dėl VTB Vieningos lygos karūnos ir, dar svarbiau, vietos kito sezono Eurolygoje.
Kol kas „Chimki“ krepšininkai vaikšto braškančiu ledu: bilietui į prestižinę žemyno lygą gali pakakti įveikto ketvirtfinalio barjero, bet tuomet R. Kurtinaičio auklėtiniai išliktų priklausomi nuo Eurolygos bosų kaprizų.
Maskvos CSKA klubas turi ilgalaikę Eurolygos A licenciją, Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“ ekipa kelialapį pelnė laimėjusi Europos taurės varžybas. Klausimas, ar Eurolyga pageidauja kitą sezoną turėti tris komandas iš Rusijos, tebėra atviras.
Todėl „Chimki“ stovykla ramiausiai jaustųsi laimėjusi VTB Vieningos lygos nugalėtojų taurę ir taip Rusijos klubų reitinge aplenkusi CSKA.
Pirmas R. Kurtinaičio žingsnis link paskutinio sezono trofėjaus – ketvirtfinalio serija su Rygos VEF ekipa, kurią lietuvis treniravo 2010-2011 metais. Pusfinalyje „Chimki“ veikiausiai susidurtų Maskvos armiečiais, o finale gali laukti ir potenciali akistata su Kauno „Žalgiriu“.
Pavyktų nutiesti kelią į Eurolygą ar ne, R. Kurtinaitis tvirtai pasiryžęs ir kitą sezoną vadovauti „Chimki“ klubui – net ir tuo atveju, jei klubas perpus sumažins savo biudžetą. Kartu treneris neslepia: jo širdis vis labiau veržiasi į namus.
„Kiekvienas žmogus skirtingas, bet man Lietuva yra Lietuva. Kuo ilgiau gyvenu užsienyje, tuo labiau aš pasiilgstu tėvynės. Gal būdamas 20-mečiu ar net 30-mečiu apie tai nesusimąstydavau, bet dabar mano amžius priverčia mane pagalvoti, kad labai noriu gyventi Lietuvoje“, – prisipažino buvęs žalgirietis ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubo treneris.
Gal todėl R. Kurtinaitis niekada pernelyg nenutolsta nuo savo gimtosios šalies aktualijų, kurias aptarė ir pokalbyje su DELFI. Nors ne visiems ir ne visada jo nuomonė patinka, šnekiojo trenerio liežuvis paprastai būna toks pat taiklus kaip ir ranka auksiniais krepšininko karjeros metais.
– Kokius regite savo auklėtinių šansus patekti tiesiogiai į Eurolygą išvengiant atrankos turnyro? – DELFI paklausė R. Kurtinaičio.
– Paskaičiavome, kad ketvirtfinalyje laimėję prieš VEF ir pusfinalyje nusileidę Maskvos CSKA, mes vis tiek beveik garantuotai pretenduotume į B licenciją kaip antroji Rusijos komanda. Pagal visas taisykles, turėtume gauti vietą Eurolygoje, bet šimtaprocentinės garantijos nėra. Eurolyga kažkaip kreivai į Rusiją žiūri, klausimas, ar ji norės rusų klubams duoti tris vietas. Pernai laimėjome Europos taurę ir tokiu būdu patekome į Eurolygą, bet kartu ir Rusijos čempionate užėmėme antrą poziciją. Šią vietą Eurolyga kažkodėl perleido ne kitai Rusijos ekipai, o atidavė Berlyno ALBA klubui kaip vardinį kvietimą. Keista, nes Rusijoje yra kokios penkios komandos, kurios gėdos Eurolygai tikrai nepadarytų.
– Jei tapsite VTB Vieningosios lygos čempionais, galite į Eurolygą žengti ir kaip pirmoji Rusijos komanda, nepalikdami erdvės Eurolygos vadovų išsisukinėjimams.
– Taip, tuomet jokių klausimų nebūtų – net nežinau, ką tokiu atveju dar galėtų sugalvoti Eurolyga, kad neduotų trijų vietų Rusijai. Toks tikslas mūsų komandai iškeltas. Aišku, šiuo metu visas mūsų dėmesys skirtas tik VEF ekipai. Daug kas sako, kad esame šios dvikovos favoritai, bet ne visada jie nugali. Matėme, kuo Eurolygos pusfinalis baigėsi CSKA komandai. Pirėjo „Olympiakos“ parodė, kad ir su maskviečiais kovoti galima, ir mes tą bandysime daryti. Manau, CSKA šiemet nerodo tokio žaidimo, prie kokio esame įpratę. Kartais jiems geriau sekasi, kartais – blogiau, bet komanda yra pažeidžiama. Tačiau apie tai galvosime vėliau, o dabar esame visiškai susikaupę ties dvikova su VEF krepšininkais.
– Susigrumsite su savo buvusiu kolega Lietuvos rinktinėje Ramūnu Butautu. Kokio pasipriešinimo tikitės sulaukti?
– VEF šiemet žaidžia tikrai labai gerai. Jei ne abejotini teisėjų sprendimai rungtynėse su Bilbao „Basket“ ir „Valencia“, latviai Europos taurės turnyre būtų toliau nužengę. VEF buvo pajėgesnė ekipa ir tai įrodė, bet kartais Europoje ne viskas nuo tavęs priklauso. Šiaip ar taip, komanda įgavo geros patirties, jai daug davė po nekokio sezono Malagos „Unicaja“ klube į Rygą sugrįžęs Earlas Rowlandas. Geriausias VEF pajėgumo įrodymas buvo pergalė namuose prieš „Žalgirį“ lapkritį. Tad komanda – pavojinga, greita, be to, žinau, kad latviai kaip Dairis Bertanis, Kristapas Janičenokas ar Gatis Jahovičius turi latvišką kovotojų charakterį. Gal superžvaigždžių ten nėra, bet lengva nebus.
– Prieš kelias dienas pasklido gandai, neva „Chimki“ klubas dairosi į naująjį Rusijos rinktinės strategą Fotį Katsikarį. Tai – pramanai?
– Visiški. Aš irgi skaičiau: man sūnus paskambino. Į Katsikarį „Chimki“ nesidairo – dairosi Sankt Peterburgo „Spartak“ klubas. Vien dėl to, kad Rusijos krepšinio federacijos prezidentas Aleksandras Krasnenkovas (jis yra ir buvęs „Spartak“ klubo prezidentas – DELFI) paskyrė Katsikarį Rusijos rinktinės treneriu ir dabar nori, kad jis nuolat dirbtų Sankt Peterburge. O „Chimki“ čia ne prie ko – nežinau, kodėl taip buvo sugalvota.
– Yra tikimybė, kad abu stipriausi Lietuvos klubai vasarą ieškos naujų trenerių. Turbūt nebūtų nuostabu, jei bent jau pamėgintų paskambinti ir jums. Kokia būtų jūsų pozicija?
– Man dabar skambinti nereikėtų, nes aš turiu dar vienų metų kontraktą su „Chimki“. Viskas, kas čia vyksta, mane tenkina. Nematau jokios galimybės išeiti vien dėl to, kad kažkas kitas kviečia. Yra taisyklės, privalai vykdyti kontraktą. Be to, šiuo metu man Chimkuose sudarytos visos sąlygos dirbti, neturiu jokių problemų. Todėl dabar tokia kalba būtų tuščia, o kaip viskas dėliosis po metų – bus matyti.
– Kada nors norėtumėte vėl dirbti tėvynėje?
– Pasakysiu jums taip: per karjerą apie 20 metų gyvenau užsienyje – ir kaip žaidėjas, ir kaip treneris. Bet mylimiausi man buvo tie dveji metai, kai grįžau ir treniravau „Lietuvos rytą“. Buvau Lietuvoje, galėjau rūpintis mama, kuri sirguliavo, viskas buvo vietoje. Aišku, kiekvienas žmogus skirtingas, bet man Lietuva yra Lietuva, ir, jei tik sąlygos panašios, aš jai visada duočiau pirmenybę. Kuo ilgiau gyvenu užsienyje, tuo labiau aš pasiilgstu tėvynės. Gal būdamas 20-mečiu ar net 30-mečiu apie tai nesusimąstydavau, bet dabar mano amžius priverčia mane pagalvoti, kad labai noriu gyventi Lietuvoje. Net neįsivaizduoju, kaip reikėtų visą amžių praleisti kur nors svetur.
– Pastarosiomis savaitėmis žiūrėjote Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalo seriją. Kokį vaizdelį pamatėte?
– Komandos – skirtingų lygių. Pirmiausia, man buvo didelis siurprizas, kad „Lietuvos rytas“ nugalėjo „Žalgirį“ reguliaraus sezono pabaigoje. Tų rungtynių pradžia irgi nieko gero nežadėjo, bet vilniečius išgelbėjo charakteris. Krepšinis nebuvo aukščiausio lygio tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės, abi komandos parodė nekažką. „Žalgiris“, rodos, net 18-os baudų nepataikė. Tada „Lietuvos rytas“ pademonstravo charakterį ir taip jiems pasisekė laimėti. Bet vis tiek komandų lygis skirtingas. Galvojau, gal finale „Lietuvos rytas“ kokias vienas rungtynes ir laimės, bet ir to nebuvo.
– Jūsų nuomone, kaip „Žalgiris“ atrodys Eurolygoje kitą sezoną, jei klubo biudžetas trauksis maždaug iki 5 mln. eurų?
– Sunku pasakyti, velnias, kaip ten su tomis skolomis bus?.. Niuansų nežinau, bet akivaizdu, „Žalgiris“ toks kaip šiemet būti nebegalės. Šį sezoną buvo surinkti reikiamo lygio žaidėjai, ir su treneriu labai pataikyta. Gal tik Eurolygoje šiek tiek pritrūko – net nežinau, ar meistriškumo, ar ko kito, ar paprasčiausiai sėkmės – ir buvo pralaimėtos kelios rungtynės vienu tašku. Bet apskritai „Žalgiris“ žaidė tikrai gražiai.
Panašias problemas ir mums teks spręsti, nes „Chimki“ biudžetą mažina. Šiuo metu mes galime nupirkti faktiškai bet kurį žaidėją, kurio norime, galėjome rungtis su tokiais klubais kaip Madrido „Real“, Atėnų „Panathinaikos“. Kitą sezoną nebegalėsime. Bet esu buvęs tokiose situacijose. Atsimenu, kaip man teko komplektuoti VEF klubą: per mėnesį turėjau peržiūrėti šimtą žaidėjų. Tas darbas atima daug laiko, per dieną sėdėdavau po 12 valandų. Kol radau tinkamus žmones, Rygoje pakeičiau net šešis legionierius.
Tai – labai didelis darbas, ir kažkas „Žalgiryje“ jį turės nuveikti, nes pirkti „pavardės“ – jau visiems gerai žinomo krepšininko – nebebus galima. Tačiau negalima sakyti, kad žaisime blogai, nes nėra pinigų. Viskas priklauso nuo to, kaip sukomplektuosi komandą. Jei pavyktų išlaikyti Mindaugą Kuzminską, Adą Juškevičių, nusipirkti tris ar keturis užsieniečius, žaisti būtų galima ir Eurolygoje.
– Kokia dalimi mažės „Chimki“ biudžetas?
– Gal net iki 50 procentų. Galutinai nuspręsta dar nėra – dar strateguojame, susitikinėjame su žmonėmis. Jeigu pavyktų rasti vieną pagrindinį rėmėją, būtų lengviau. Labai norėčiau suinteresuoti tą, kuris mums padėjo per krizę metų pradžioje. Kalbu apie Ališerą Usmanovą (turtingiausiu Rusijos žmogumi vadinamas oligarchas, valdantis dalį Londono „Arsenal“ futbolo klubo akcijų – DELFI). Bet yra daug visokių aplinkybių: kažkas kažkam turi padaryti paslaugą ir t.t. Jeigu pavyktų, problemų neturėtume, būtų geras šeimininkas. Jeigu ne – teks mažinti biudžetą. Kita vertus, Rusijos rinka yra plati – jei apskrities valdžia sutaria su kokiu nors verslininku dėl verslo plėtros planų, rėmėją tuomet daug lengviau surasti nei Lietuvoje.
– O ką darytumėte būdamas „Lietuvos ryto“ klubo vadovų vietoje – ar šią komandą būtina keisti iš pagrindų?
– Manau, kad šiemet nebuvo pataikyta renkantis užsieniečius. Nežiūrint į finansines problemas, kurių „Lietuvos rytas“ turi, už tuos pačius pinigus galima surasti ir geresnių legionierių. Tik reikia daugiau, atidžiau padirbėti. Pavyzdžiui, Patrickas O'Bryantas buvo prastas pasirinkimas: žmogus – didelis, bet tik tiek, nėra nei noro žaisti krepšinį, nei ypatingo meistriškumo. Manau, reikia ne aklai bandyti žaidėjus, o surinkti daugiau informacijos juos renkantis. Kad ir tas pats Miltas Palacio – jis jau prieš penkerius metus nelabai ką galėjo. Jis anksčiau žaidė „Chimki“ komandoje, ir nuo to laiko atsiliepimai apie jį čia buvo labai prasti. „Lietuvos ryte“ jis taip pat neparodė nei charakterio, nei meistriškumo.
Kita vertus, tokios problemos kyla kiekvienai komandai, ne taip paprasta pataikyti. Dirkas Baumermannas yra tikrai geras treneris, aš jį pažįstu dar iš tų laikų, kai žaidžiau Vokietijoje, o jis treniravo Lėverkuzeno klubą. Jis žino, kokių žaidėjų jam reikia. Manau, Bauermannas gali už tuos pačius pinigus sukomplektuoti aukštesnio meistriškumo komandą.
– Kaip apskritai vertintumėte faktą, kad vadinamoje krepšinio šalyje vos vienas kitas klubas sugeba išsiversti neįbridęs į skolas?
– Ta problema nėra vien tik Lietuvos. Pavyzdžiui, Lenkija: pažiūrėkite, kuo baigėsi Eurolygoje žaidusiam Gdynės „Asseco Prokom“ klubui. Manau, aktyvesni turi būti LKL vadovai, turi būti garantijos, kad klubai laikysis savo įsipareigojimų. Kai Šarūnas Marčiulionis sukūrė šią lygą, nuostatuose buvo numatyta taisyklė, kad, klubui bankrutuojant, lyga žaidėjams mokės minimumą – tuomet gal 200 dolerių.
Teko skaityti apie Vilniaus „Sakalų“ problemas, dėl kurių buvo kreiptasi į lygą, o ši nusimetė atsakomybę nuo savęs. Nesvarbu, kad dvejus metus tau iš paskos eina skolų šleifas – jei sumoki LKL nario mokestį, lyga net nereaguoja. Aš įsivaizduoju, kad lyga turėtų žinoti, kaip bus konkrečiai atsiskaityta, klubai turėtų pateikti kažkokius garantinius raštus, negalima pasitikėti vien pažadais. O jeigu klubas negali, tai jo laikyti ir nereikia – žaiskime su aštuoniais klubais arba priimkime komandas iš Nacionalinės krepšinio lygos. Nesuprantu, kam reikalingi visokie reikalavimai turėti didelę salę ir panašiai, jei vis tiek į rungtynes niekas neina. O kokiuose nors Anykščiuose žiūrovų, manau, susirinktų nemažai.
Labiau reikėtų orientuotis į tai, ką iš tiesų gali klubas. Dabar žaidžia tokia „Palanga“ – su visa pagarba šiam miestui, kam reikalingas toks klubas, kuriuo nesirūpina net savivaldybė? Nesuprantu, kaip galima per sezoną nelaimėti nė vienų rungtynių. Taigi, problema nėra vien šalies, bet ir organizacijos. Gal į LKL dabar ateis nauji vadovai, gal atsiras racionalių pasiūlymų, kaip šį reikalą spręsti.
– Pažvelkime ir į Eurolygos finalo ketvertą. Kas jus labiausiai nustebino?
– Staigmenų buvo. Kaip ir daugelis, galvojau, kad CSKA turi gerą šansą laimėti. Apsirikau. Pusfinalyje ir finale „Olympiakos“ įrodė, kad yra ypač stipri komanda. Sezonas graikams buvo banguotas, jie skaudžiai pralaimėjo ir „Žalgiriui“. Žaidimas buvo labai skirtingas, bet į sezoną galą jis stabilizavosi. „Olympiakos“ buvo vienintelė komanda, kurios mums nepavyko įveikti nei namuose, nei išvykoje. O būtent pralaimėjimas graikams „Chimki“ neleido patekti į ketvirtfinalį.
Kalbant apie kitas komandas, „Barcelona“ buvo išretinta traumų, todėl neturėjo galimybės parodyti viso savo pajėgumo. „Real“ kaip „Real“ – žaidė greitą krepšinį, paremtą metimais iš tolimų ir vidutinių nuotolių, Rudy Fernandezo, Jaycee Carrollo, Sergio Rodriguezo sugebėjimais. Bet to neužteko. Ypač išskirčiau komandinę „Olympiakos“ gynybą – ji buvo labai gerai paruošta. Be to, šioje komandoje kiekvieno krepšininko intelekto koeficientas – labai aukštas. Nebuvo nė vieno neparuošto metimo: jei tik žaidėjas dvejoja, iš karto atiduoda kamuolį komandos draugui. Tai rodo, kad visi suprato, kas yra svarbiausia. Nežiūrint į tai, kad pasikeitė treneris, finalą graikai sužaidė dar geriau nei pernai.
– Ką patartumėte savo buvusiam auklėtiniui Martynui Gecevičiui, kuriuo dabartinis „Olympiakos“ treneris Georgios Bartzokas pasitiki dar mažiau nei jo pirmtakas Dušanas Ivkovičius?
– Jo kontraktas jau baigia galioti, tiesa? Tuomet, logiškai galvojant, nemanau, kad „Olympiakos“ sutartį pratęs. Nežinau. Manyčiau, kad šiuo metu jam būtų idealiausia metams ar dvejiems grįžti į „Lietuvos rytą“. Aišku, jei „Lietuvos rytas“ jį pakvies. Martynui reikia vėl įgauti pasitikėjimą, formą, kurią turėjo man treniruojant „Lietuvos rytą“. Tada jis buvo pagrindinis žaidėjas, Eurolygoje jo taškų vidurkis buvo 14-a ar 15-a. Leisdavau jam rungtyniauti ir įžaidėju, ir atakuojančiu gynėju, ir jis neblogai tvarkėsi, jautė trenerio pasitikėjimą. Šito Martynui dabar ir trūksta. Manau, geriausias variantas jam būtų grįžti į Lietuvą.
– Pabaigai, pasikalbėkime apie Lietuvos rinktinę. Esate įdomumo dėlei bandęs sudėlioti kandidatų sąrašą?
– Ne (juokiasi – DELFI). Vis laukiu, kada Jonas paskelbs, o kol kas tik gandus pasiskaitau spaudoje. Aišku, Jonas teisingai daro neskubėdamas, leisdamas žaidėjams baigti sezonus.
– Geras sprendimas į stovyklą kviesti tik 14-a krepšininkų ir leisti anksti įsižaisti kertiniams žaidėjams?
– Manau, kad taip. Tarybų Sąjungos rinktinės sąrašuose niekada nebūdavo po 30 pavardžių. Nuo 1990 metų Lietuvos rinktinėje visi žaidėjai irgi buvo suskaičiuoti ant rankos pirštų, o visą selekciją padarydavo „Žalgiris“ ir Vilniaus „Statyba“, kurie susiurbdavo geriausius žaidėjus iš visos šalies.
Atsimenu, kai Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas dar buvo Algimantas Pavilonis, kandidatų sąraše sykį atsidūrė net 28 žmonės. Aš jam ir sakau: „Algi, negi mes nežinome, kad iš šitų žaidėjų kokie trylika iškart neatitinka tarptautinio krepšinio reikalavimų?“ Tai kam juos įrašyti, kam daryti stovyklas, maitinti? Sako, išbandysime žmones pirmose stovyklose. Bet juk jos būna skirtos fiziniam pasirengimui, tai kaip tu juos išbandysi? Ką, pažiūrėsi, kaip miškeliu bėgioja?
Jonas žino, ką kas gali, žino, ko jam reikia, todėl nedaro nereikalingų dalykų. Taip ir nieko neįskaudinsi, beprasmiškai neatimsi iš žmonių laiko. Tarkime, Donato Motiejūno pavyzdys. Atėjo laikas, kai jis jau tapo realiu kandidatu į rinktinę. O kam prieš tai reikėjo trejus metus tampyti vaikį? Į viską reikia žiūrėti realiai.
– Kokias būsimos rinktinės stiprybes ir spragas įžvelgiate?
– Aš bandau žiūrėti strategiškai: šis čempionatas nėra pats svarbiausias. Svarbiausia – kita olimpiada, o šiemet reikia pasižiūrėti, ką mes turime. Jau esu sakęs, kad nesuprantu, kodėl federacija dabar iškėlusi rinktinei tikslą Europos čempionate užimti penktą vietą. Aišku, visada norėtųsi Lietuvos komandą matyti stipriausių ketverte, bet vyksta kartų kaita, ateina mažiau patyrę žaidėjai. O jeigu dabar mūsiškiai bus ne penkti, o devinti? Ką, pakeisime Joną? Tai kam tada su treneriu pasirašyta ketverių metų sutartis? Manau, kad reikėjo daryti lygiai taip pat kaip į komandą atėjus Kęstučiui Kemzūrai. Tada prieš pasaulio čempionatą jokių uždavinių keliama nebuvo, ir pažiūrėkite, kaip aukštai mes šovėme! Kęstutis irgi savo vardą į istoriją įrašė. Dabar taip pat vienintelis tikslas turėtų būti kuo mažiau skausmingai pereiti nuo senbuvių prie jaunesnės kartos.
