Įtariama, kad prieš 2011 metų Europos vyrų krepšinio čempionatą galėjo būti parengtas planas, kaip neteisėtai už Panevėžio miesto savivaldybės lėšas rekonstruoti privačios bendrovės „Via Unica“ viešbutį. M. Balčiūnas neigia kaltę ir žada bendradarbiauti su teisėsauga.
– Jau savaitę esate laisvėje. Po jums pareikštų kaltinimų daugelis įsivaizduoja, kad gulite lovoje kankinamas depresijos ir niūrių minčių. Kaip iš tiesų jaučiatės?
– Niekada neįsivaizdavau, kad visiškai lygioje vietoje giedrą dieną gali įvykti toks sukrėtimas. Išgyvenu labiau ne dėl savęs. Esu garantuotas tuo, ką dariau. Esu visiškai ramus. Gerokai didesnis rūpestis yra mano artimiausi žmonės. Jų išgyvenimai man kelia nerimą. Šie įvykiai pakeitė ne tik mano, bet ir artimųjų gyvenimą.
– Ar jūsų penkiamečiai dvynukai matė tą rytinį košmarą, kai buvote suimtas?
– Ne. Pareigūnai atėjo 6 val. ryto. Vaikai atsikėlė vėliau. Įjungėme filmukus ir paaiškinome, kad kolegos atvažiavo. Kai grįžau iš areštinės, vaikai klausinėjo. Bet aš dažnai važinėju, tai jie suprato, kad tai buvo mano paprasta darbo kelionė.
Man sunkiausia matyti, kaip išgyvena žmona, kaip išgyvena mama.
– Kaip manote, kodėl pareigūnams prireikė veržtis pas jus į namus šeštą valandą ryto?
– Na, aš nežinau, bet, matyt, kažko tikėjosi. Gal, kad kyšį paėmiau didžiulį.
– Pas jus rado pinigų?
– Pardavėme sodą. Labai mėgstu pirtį, norėjome statytis. Dabar surinko viską. Na, ką darysi, tikiuosi, kad atiduos. Galų gale savo pajamas aš galiu pagrįsti. Aš dirbu daug. Dirbu dviejose darbovietėse ir užsidirbu. Visa, kas įsigyta, yra pagrindžiama be jokių problemų.
– Ar susigaudėte, kas vyksta, kai jus areštavo?
– Ryte atsikeliu ir galvoju, kad sapnas, bet paskui susigriebiu, kad ne. Aš porą dienų negalėjau patikėti. Ir nežinojau už ką. Aš net advokato neėmiau. Neėmiau, nes nežinojau, kam man jo gali reikėti. Pareigūnai man paaiškino, kuo esu kaltinamas, bet aš iš principo neturėjau ko slėpti. Man buvo skirta valstybės advokatė (šyptelėja purtydamas galvą). Po to draugai atsiuntė advokatus.
– Sakėte, kad kasdien save įtikinėjate. Kuo turite save įtikinti?
– Per pastaruosius 7–8 metus krizių, išgyvenimų dėl darbo yra buvę. Tik ne tokio masto, ne tokioje plotmėje. Tokiame kontekste – nusikalstamame, baudžiamajame – niekada nesu buvęs. Bendrauju su advokatais, tardytojais, STT. Tai tokia patirtis, kurios nelinkėčiau niekam, bet tikiu, kad ji sustiprins mane dar labiau.
Kartais taip apmaudu, nes nematau, dėl ko tai įvyko. Kokios priežastys privedė prie tokios situacijos. Kaskart analizuoju. Ar ką nors daryčiau kitaip? Ne, nieko. Absoliučiai nieko. Dėl tos veiklos, kuri vadinama nusikalstama, aš nesijaučiu kaltas. Tie procesai buvo patvirtinti ne mano vadybininko žiniomis, o teisininkų.
– Kalbame apie ne mažiau dvejų metų senumo įvykius. Tai reiškia, kad telefoninių pokalbių pareigūnai pasiklausė dar tada. Planavime, derybose tam tikri dalykai yra žinomi tam tikram ratui žmonių. Ko gero, perkratėte, su kuo tuo metu bendravote. Ar visais tai žmonėmis pasitikite?
– Aš nežinau, kodėl ir kaip pradedamas toks tyrimas. Gal užkliuvo kontrakto sumos dydis. Nors visos savivaldybės skyrė federacijai lėšų. Panevėžio savivaldybė buvo toli gražu ne pati didžiausia mokėtoja. Vilniaus, Klaipėdos skyrė daug daugiau. Aš bendravau su oficialiai žmonėmis. Aš ir vėl su jais turėčiau bendrauti, jei vyktų panašūs projektai. Aš juk nevaikščiojau po kabinetus draugų ieškoti. Nors man dabar visko pasakoja.
– Gal – apie Mindaugą Špoką, dirbusį 2011 metų Europos vyrų krepšinio čempionato organizacinio komiteto vykdomuoju direktoriumi? Ar juo pasitikite?
– Na, matot. Kaip pasitikiu. Mes dirbome kartu (prityla), dabar išsiskyrėme ir aš čia nieko daugiau nenoriu sakyti.
– Dirbti kartu irgi nenorėtumėte?
– Gal buvo kažkokia konkurencija, siekiai, kiek aš žinau. Girdėjau apie šiuos dalykus, bet man svarbiausia, kad darbas buvo padarytas. Yra žmonės, su kuriais dirbi, ir žmonės, su kuriais gali eiti į žvalgybą. Dirbome, padarėme ir aš nenoriu daugiau prie to grįžti.
– Aptarinėjama gana paprasta schema: Panevėžio savivaldybė perveda 2,5 mln. litų federacijai, o federacija – „Romantic“ viešbučiui. Ar jums jau detaliai išdėstė pareikštus kaltinimus?
– Pateiksiu pavyzdį: žmogus dirba valstybinėje įstaigoje ir iš valstybės gauna atlyginimą. Už jį nusiperka televizorių iš privačios kompanijos. Tai reiškia, kad jis suorganizavo valstybinių pinigų patekimą į privatų verslą. Analogiška situacija ir dėl man ir federacijai metamų kaltinimų.
Mes išsprendėme ne tik Panevėžio, bet ir viso Europos vyrų krepšinio čempionato klausimą. Jei Panevėžio situacija nebūtų išspręsta, būtume turėję labai didelių problemų. Detalių negaliu sakyti, nes esu įsipareigojęs dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo.
– Ar praėjusią savaitę buvote susitikęs su teisėsaugininkais? Ką nors aiškinotės?
– Ne. Paleisdami sakė, kad jie pakvies.
– Kokios mintys dabar dažniausiai lanko?
– Darbo prasme tai labai skaudus momentas. Sausio, vasario mėnesiais mes planavome labai didelę krepšinio plėtrą į užsienį. Ji nesustos, bet turėjo startuoti projektai į tris šalis: Kazachstaną, Lenkiją, Ukrainą. Didžiuliai projektai. Smūgis suduotas irgi didžiulis.
Žinau, kad toks kontekstas, toks fonas yra labai blogas. Jaučiu universiteto, federacijos, visuomenės palaikymą, todėl dabar man svarbiausia išsiaiškinti ir išaiškinti pareigūnams.
Vieni Panevėžio situaciją vadina schema, kiti problemos sprendimu. Pareikšti kaltinimai – tik skirtingas situacijos traktavimo rezultatas. Teisėsauga tai traktuoja kaip nusikalstamą veiką, o teisininkai – kaip sutarčių vykdymą. Juk nė vienas litas nedingo. Šiandien federacija Panevėžyje jau išleido apie 3–4 mln. litų. Šalia tų 2 mln. litų „Romantic“ investicijų.
– O kyšininkavimas? Viešbučio direktorės dukra pasakojo, kad gavote televizorių už 400 litų?
– Juk visi „Romantic“ televizoriai buvo pirkti iš federacijos lėšų. Aš namuose laikau ir federacijos kompiuterį, nes dirbu namuose.
– O padovanotu SPA kuponu pasinaudojote?
– Jokių dovanų čekių nebuvo.
– Visą nelaisvės laiką praleidote Kėdainių areštinėje?
– Taip. Reikia suvokti, kad areštinė – ne kurortas. O šiaip žmonės labai normaliai elgėsi. Gal dėl to, kad šiek tiek matytas jiems buvau, o gal ten su visais taip elgiasi. Šiaip gerai pamatyti tą gyvenimą areštinėje (šypteli), bet, žinoma, geriau per ekskursiją. Visas gyvenimo spektras.
– Kameroje buvote vienas?
– Ir vienas, ir ne vienas. Buvo toks vyrukas, Serioga, kuris 30 metų po kalėjimus blaškosi. Tai jau jis papasakojo savo istorijų. Man buvo labai įdomi jo pasaulėžiūra. Ta aplinka labai suprimityvina mąstymą, siekius. Kaip tokį žmogų reikėtų atgaivinti, integruoti į visuomenę, aš tikrai nepasakyčiau. Mes gražiai su juo bendravome.
Aš nekuo nesiskundžiu. Na, jie, teisėsaugininkai, gal turi savus kalbinimo metodus, jie tokie savotiški. Su tyrėjais reikia susitarti dėl klausimų traktuočių. Bet aš tikiu, kad dokumentas yra svarbiausias dalykas. O dokumentais man nėra problemų viską pagrįsti.
– Sakėte, kad įgijote neįkainojamos patirties. Kokia ji?
– Supratau, kad turi mokėti gyventi bet kokioje situacijoje. Ten, kameroje, mėginau sportuoti. Pusę valandos bėgdavau kameroje vienoje vietoje. Susidėliojau dienos ritmą. Daug skaičiau, mokiausi ispanų kalbos. Paskutinėmis dienomis atvežė televizorių ir mačiau laidų ciklą apie partizanus. Net pagalvojau – kaip aš galiu skųstis. Partizanai miegojo žeminėse, o mane tris kartus per dieną maitina.
Privalai išmokti gyventi erdvėje, kuri slegia. Negali pasimesti. Jei savęs nekontroliuosi, tai nekontroliuosi ir situacijos. Ir tai ypatingai pasimatys grįžus namo. Tas slegiantis įtarimų fonas liko ir dabar, bet aš daug dirbu, turiu visokių projektų ir noriu pabandyti įrodyti sau ir kitiems, kad galima išeiti iš tokių situacijų.
Mane labai įkvėpė pasitikėjimas, palaikymas. Ta situacija nėra nuosprendis ateičiai. Dabar turiu iššūkį įrodyti, kad galima susitvarkyti.
– Jūsų veikla – ne tik Lietuvoje, bet ir gerokai už jos ribų. Ar, galvodamas apie Krepšinio federacijos prestižą, nesvarstėte galimybės atsistatydinti?
– Aš galvojau apie tai. Man sakė, kad negaliu būti nė sekundės ilgiau, nei yra palaikymas. Jei tik palaikymo nėra – viskas. Aš nenoriu susireikšminti, tačiau valdybos nariai man aiškiai pasakė: „Nekvailiok. Tu turi dirbti.“
Aš nesijaučiu nusikaltęs nė pagal vieną kaltinimą. Galų gale juk yra ir ta nekaltumo prezumpcija. Aš juk dar nenuteistas. Kiek esame matę tų, kuriuos veda kaukėti, ir nieko. Bet kaip pačiam surasti geriausią sprendimą, kad reabilituočiausi visuomenės akyse, savo kolegų akyse, dar negaliu pasakyti. Jeigu čia viskas man gerai baigsis ir išeisiu iškėlęs rankas, tada papasakosiu, kaip jaučiuosi.
