Po visą pasaulį išblaškyti krepšininkai, 1992 metų Barselonos olimpinėse žaidynėse Lietuvai pelnę bronzos medalius, po dvidešimties metų pirmą kartą visi kartu vėl susirinko. Visiems rinktinės nariams Arvydas Sabonis įteikė simbolinius apdovanojimus, o pats jį priėmė iš tuometinio kapitono Valdemaro Chomičiaus rankų. Žaidėjai ir treneris Vladas Garastas pasirašė ant Lietuvos rinktinės marškinėlių, kurie kitais metais keliaus į tarptautinę kosmoso stotį ir bus sugrąžinti atgal.
Visą legendinį dvyliktuką sukvietęs Šarūnas Marčiulionis pasakojo, kad tokia idėja kilo rugpjūčio 8 dieną, kai Lietuvos rinktinė žaidė Londono olimpinių žaidynių ketvirtfinalyje prieš Rusijos rinktinę. Tą pačią dieną, tik prieš dvidešimt metų, Lietuvos rinktinė rungtynėse dėl bronzos nugalėjo Rusijos, tada dar Nepriklausomų Valstybių Sąjungos, komandą.
„Laukėme beveik iki rugsėjo galo kol kas nors pasikvies mus ir pasveikins, bet taip ir nesulaukėme. Galvoju gal kažką blogai darome, kad niekaip neprisimena. Gal neišmokėme vaikų žaisti, todėl po dvidešimties metų ir pralaimime tiems patiems rusams mums svarbią datą“, – kalbėjo krepšininkas.
Paklausus, koks didžiausias prisiminimas iš tų olimpinių žaidynių, Š. Marčiulionis prisiminė sunkų kelią iki jų.
„Su kuo bekalbėtume, visiems atrodo, kad mums tiesiog įdavė vėliavą į rankas ir išleido į olimpines žaidynes. Reikėjo nueiti ilgą kelią iki jų. Žaidėme sunkų atrankinį turnyrą ir laimėjome 11-a rungtynių iš eilės. Šlavėme visus, prieš tą pačią rusų komandą laimėjome 34 taškais, nugalėjome Kroatiją su Draženu Petrovičiu ir Tony Kukočiumi, italus. Mus vedė idealizmas, bet dabar kiti laikai ir nieko negalima smerkti. Mes buvome auklėjami kitaip“, – prisiminė Š. Marčiulionis.
Nors Lietuvos krepšinio federacijos generalinio sekretoriaus Mindaugo Balčiūno ir nebuvo šventėje, tačiau Š. Marčiulionis teigė, kad niekas jiems per kelią nėra perbėgęs. Pasak jo, spaudoje prieš kelias savaites pasirodę pranešimai apie konspiracinius buvusių krepšininkų, trenerių susitikimus yra išpūsti ir neteisingi.
„Nebuvo jokio susitikimo. Esmė tame, kad mes, krepšinio žmonės, norime padėti naujam prezidentui, savo kolegai. Ar tai yra blogai? Nieko nuversti nenorime, jokių revoliucijų nesiekiame. Mes galime padėti ir dar yra kur. Pavyzdžiui, rusai neturi jokių privačių mokyklų, vaikų rengimo struktūros, tačiau kaip jie mus gali sumušti po dvidešimties metų mums svarbią dieną?“, – stebėjosi Š. Marčiulionis.
Sunkios sąlygos tik užgrūdino
Nors legendinės rinktinės treneris Vladas Garastas šiandien pasitraukęs iš didžiojo krepšinio, bet svarbiausios žinios jo neaplenkia. Treneris atskleidė, kad žino, kas bus naujasis treneris, tačiau prašė pakentėti iki rugsėjo 26 dienos, kai sprendimas bus priimtas oficialiai.
V. Garastas teigė, kad treneris bus patyręs, kokio dabar reikia Lietuvos rinktinei. Buvusio rinktinės trenerio Kęstučio Kemzūros V. Garastas nenuvertino, teigė, kad jo šansas stoti prie rinktinės vairo vėl ateis, tačiau išskyrė didžiausią jo padarytą klaidą.
„Treneris negali likti be klubo. Treneris kaip chirurgas. Jis turi dirbti kiekvieną dieną, nes kitaip pradės regresuoti. Krepšinio stebėjimas nieko nereiškia. Reikia dirbti aikštėje, visada reikia būti praktiku“.
Kalbėdamas apie tuometinę rinktinę V. Garastas negailėjo gerų žodžių ir išskyrė jos pasiaukojimą.
„Tik šių žmonių dėka buvo atgaivintas Lietuvos krepšinis. Tais metais daug kitų šakų sportininkų priėmė kitų šalių pilietybės ir paliko Lietuvą. Žaidėjai labai aukojosi. Jei dabartinei rinktinei suteiktume sąlygas kurias turėjome mes, visi žaidėjai po pirmos dienos išvažiuotų namo“, – tikino V. Garastas.
Treneris atskleidė ir daugiau rinktinės kasdienybės detalių. Pasiruošimo atrankos turnyrui metu Druskininkuose metu salės grindys buvo išklerusios, kamuolys nešokinėdavo, žaidėjai gyveno sanatorijoje su ligoniais. Maistas nebuvo geras, tačiau rinktinė laimėjo 18 rungtynių iš 19.
Pasak V. Garasto, ne ką geresnės sąlygos buvo ir Barselonoje.
„Olimpinėse žaidynėse visa komanda, 16 žmonių, gyvenome trijuose kambariuose, kur tik vienas dušas ir vienas tualetas. Kondicionierių nebuvo, o temperatūra siekė 40 laipsnių. Kas baisiausia, mūsų namelis stovėjo prie kažkokios autotransporto įmonės ir kiekvieną rytą 6 valandą prasidėdavo nepakeliamas triukšmas. Taip vokiečiai koncentracijos stovyklose kankino žmones“.
Vis dėlto treneris pripažino, kad šie sunkumai tik užgrūdino komandą ir davė žaidėjus jau tapusiais legendomis. Pasak jo šiltnamio sąlygomis augantys žaidėjai taip ir liks tik „mėsos krūva“, tikri žaidėjai turi kelią nusivalyti patys.
Atvyko visas bronzinis dvyliktukas
Renginyje dalyvavo visa 1992 metų bronzinė Barselonos olimpiados krepšininkų rinktinė: Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius, Artūras Karnišovas, Rimas Kurtinaitis, Sergejus Jovaiša, Gintaras Einikis, Alvydas Pazdrazdis, Romanas Brazdauskis, Gintaras Krapikas, Darius Dimavičius, Arūnas Visockas ir treneris Vladas Garastas.
1992 metų Barselonos olimpiados vyrų krepšinio turnyro mažajame finale dėl trečios vietos Lietuvos rinktinė 82:78 nugalėjo buvusią Sovietų Sąjungos (NVS) komandą ir iškovojo istorinius bronzos medalius.
Primename, kad jau šį penktadienį, rugsėjo 21 d., Lietuvos kino teatruose bus pradėtas rodyti JAV lietuvio Mariaus Markevičiaus režisuotas filmas „Kita svajonių komanda“, pasakojantis apie lietuvių krepšininkų sėkmę 1992-ų olimpinėse žaidynėse Barselonoje, laisvės siekimą ir Sovietų Sąjungos griūtį.
