„Turiu savo nuomonę, bet niekas manęs nesupras“, – interviu DELFI sakė už borto paliktas gynėjas.

Triumfo bokštą rentė kantrių darbininkų komanda

Prieš metus gimtąjį Vilnių palikęs M. Gecevičius negalėjo nė susapnuoti efektingesnės legionieriaus karjeros pradžios. „Olympiakos“ ekipos naujokas savomis akimis išvydo, kaip išsipildo 15 metų puoselėtos svajonės.

Būtent tiek laiko letargo miegu snaudęs Graikijos krepšinio milžinas šį pavasarį suriaumojo visu smarkumu. Apribotas klubo biudžetas „Olympiakos“ krepšininkas nesutrukdė laimėti Eurolygos ir Graikijos čempionų laurų. Tiek vieno, tiek kito titulo raudoniesiems reikėjo laukti nuo pat 1997 metų.

„Po tokio sezono galima girti visus, pradedant klubo prezidentu ir baigiant aprangos vadybininku. Visi dabar Pirėjuje yra vos ne dievai“, – dar neišsisklaidžiusią euforiją prisiminė M. Gecevičius.

Pats 24-erių krepšininkas anaiptol nebuvo svarbiausias „Olympiakos“ pergalių kalvis. Lietuvis Eurolygoje per rungtynes vidutiniškai žaisdavo po 16 min. ir pelnydavo 6,2 taško, o Graikijos pirmenybėse per 17 min. rinkdavo po 7,7 tšk. Be to, sezonui artėjant prie lemiamos stadijos, snaiperiui vis dažniau žaidimą tekdavo sekti nuo atsarginių suolo.

Tačiau šįkart būtent asmeninę statistiką dėl komandos galintys paaukoti žaidėjai, o ne žvaigždės ir neišsemiama sąskaita banke buvo didžiausia „Olympiakos“ jėga.

„Klubo vadovai pasielgė labai protingai surinkdami krepšininkus, kurie žaidžia ne dėl savęs, o dėl ekipos. Jie patys sakė, kad prieš sezoną labai atidžiai tikrino dominančius žaidėjus: kas per žmogus, iš kur jis. Todėl per visus metus nebuvo išlindęs nė vieno žaidėjo ego, nebuvo jokių klausimų, kodėl aš žaidžiu tik tiek, kodėl man neperduoda kamuolio. Nekilo absoliučiai jokių konfliktų.

Gal tai nėra pagrindinė pergalių priežastis, bet nuostabus kolektyvas tikrai nemažai prisidėjo prie to, kad po ne itin sėkmingos sezono pradžios niekas nepuolė į paniką. Ramiai dirbome toliau, žinojome, ką darome, treneris idealiai valdė komandą, todėl sulaukėme ir atitinkamų rezultatų“, – įsimintinus metus analizavo M. Gecevičius.

D. Ivkovičius paaiškino savo sprendimą, K. Kemzūra – ne

Šią savaitę buvęs Vilniaus „Lietuvos ryto“ žaidėjas į tėvynę parsivežė ne tik mažesnę Eurolygos taurės kopiją, atitekusią kiekvienam čempionų ekipos atstovui, bei auksinį Graikijos pirmenybių medalį, bet ir nematomą patirties bagažą, pakeitusį M. Gecevičių tiek kaip krepšininką, tiek kaip asmenybę.

193 cm ūgio taikliarankiui žaidėjui svečioje šalyje sunkiausia buvo įprasti gyventi be tėvų, brolio ir draugės, kurie jį aplankydavo tik retsykiais.

„Metai, praleisti atskirai nuo artimųjų, davė daug patyrimo. Susipažinau su kitų kultūrų žmonėmis, naujais treneriais ir žaidėjais. Dabar galiu daug ką palyginti, įvertinti naujai. Kita vertus, krepšinio atžvilgiu, sakyčiau, kad dirbti ten buvo netgi lengviau nei Lietuvoje”, – tvirtino M. Gecevičius.

Anot jo, visas vadžias „Olympiakos“ klube į savo rankas suėmusio legendinio Serbijos specialisto Dušano Ivkovičiaus vedamas treniruočių sudėtingas nebuvo toks sudėtingas kaip, pavyzdžiui, buvusio „Lietuvos ryto“ stratego Rimo Kurtinaičio pratybos – sezonui įsibėgėjus Pirėjo ekipa treniruodavosi tik kartą į dieną po pusantros valandos. Nepaisant to, M. Gecevičius jaučiasi namo sugrįžęs stipresnis nei anksčiau.

„Olympiakos“ klube jis atidžiai klausėsi ne tik D. Ivkovičiaus, bet ir ryškiausios komandos žvaigždės Vassilio Spanoulio patarimų. Būtent su nenuilstančiu graiku treniruotėse lietuviui dažniausiai tekdavo žaisti vienas prieš vieną, kadangi šie krepšininkai rungtyniauja toje pačioje pozicijoje.

„Ko išmokau iš V. Spanoulio? Visų pirma, žmogiškumo. Visi jį laiko superžvaigžde, vienu geriausių krepšininkų Europoje, o šis sezonas jam buvo tiesiog idealus. Nepaisant to, jis yra labai paprastas, „komandiškas“ ir draugiškas, profesionaliai žiūri į savo darbą, visada mielai padeda ir paaiškina. Tai mane labiausiai ir nustebino“, – tituluotu komandos bičiuliu žavėjosi M. Gecevičius.

Išsamiame interviu DELFI „Olympiakos“ naujokas pasakojo ne tik apie debiutinių metų Graikijoje įspūdžius, prisitaikymą prie V. Spanoulio dublerio vaidmens bei kito sezono planus, bet ir pasidalino mintimis apie Lietuvos rinktinę.

– Lietuviai dažniausiai vertinami būtent už darbštumą ir nesavanaudiškumą. Galbūt tautybė galėjo ir jums padėti patekti į „Olympiakos“? – DELFI paklausė M. Gecevičiaus

– Be abejo. Toje pačioje „Olympiakos“ komandoje anksčiau buvo žaidę keli lietuviai (Arvydas Macijauskas, Renaldas Seibutis, Linas Kleiza – DELFI), kuriuos klubas tikrai labai vertino. Žinoma, jiems nepavyko laimėti Graikijos čempionato, bet to niekas „Olympiakos“ klube nebuvo padaręs ištisus 15 metų. Graikai lietuvius laiko vienais geriausių Europoje, gerbia, ir ta pagarba tikrai jaučiasi.

– Treneris D. Ivkovičius garsėja savo griežtumu. Jums taip pat teko išklausyti jo pamokslų?

– Jis viską daro protingai, žino, kada reikia paspausti, kada – atleisti. Matosi, kad žmogus – patyręs. D. Ivkovičiaus vedamas treniruočių procesas tikrai nebuvo pats sunkiausias. Iš kitos pusės, jei darai nesąmones, kiekvienas treneris reaguoja. Kaip ir dauguma serbų, D. Ivkovičius yra karšto būdo ir žodžio kišenėje tikrai neieško. Jis vienodai laisvai kalba graikiškai, angliškai ir serbiškai, todėl kartais jo perliukų gali pasiklausyti visomis trijomis kalbomis (šypsosi – DELFI).

– Ar išgirdote paaiškinimą, kodėl Eurolygos finalo ketverte D. Ivkovičius neleido jūsų į aikštę?

– Po turnyro treneris su manimi pasikalbėjo, sakė nesijaudinti, kadangi toks buvo jo planas. Pusfinalyje buvo akcentuojama gynyba prieš Juaną Carlosą Navarro, kurį beveik visą mačą dengė geriau besiginantys mūsų įžaidėjai. Tai buvo trenerio sprendimas, kuris pasiteisino, todėl aš jo visiškai nesureikšminu ir tikrai nepuoliau į depresiją. O finalas, D. Ivkovičiaus žodžiais, tiesiog klostėsi taip, kad manęs neleido į aikštę. Nieko nepakeisi. Vėliau Graikijos čempionato finalo serijoje treneris man leido žaisti visai normaliai.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios „Olympiakos“ ekipoje šiemet negaudavau daug žaidimo minučių, buvo tai, kad beveik niekad nežaisdavau kartu su V. Spanouliu – paprastai aš keisdavau jį ir leisdavau jam pailsėti. Normalu, kad tokio lygio krepšininkas kaip Vassilis žaidžia po 30 ir daugiau minučių, todėl man likdavo ne tiek daug laiko. Nėra ko pykti – reikėjo tik mokytis ir laukti savojo šanso.

– Kas vis dėlto atsitiko per finalo rungtynių su Maskvos CSKA pertrauką, kad sugebėjote panaikinti 19 taškų deficitą?

– Man atrodo, kad laimėjome dėl savo ramybės, kurią labiausiai demonstravo treneris. Sprendžiant iš jo reakcijų, D. Ivkovičius buvo absoliučiai tikras, kad pusfinalyje laimėsime prieš „Barcelona“, vėliau nepanikavo ir finale. Kaip dažniausiai būna finaluose, abi komandos pirmą kėlinį pradėjo baisiai. Kai Milošas Teodosičius pataikė tris tritaškius iš eilės, mes sutrikome, žaidimas tikrai nesiklijavo. Bet tada treneris stipriai užrėkė ant mūsų, pradėjome žaisti tiksliau ir kažkokiu būdu laimėjome. Kita vertus, CSKA nesužaidė lemiamo ketvirčio taip, kaip turėjo. Vienodai galima sakyti, kad CSKA pralaimėjo finalą, bet taip jau atsitiko.

– Dar vienas nemažiau įspūdingas finalas, kuriame taip pat triumfavote – kova su Atėnų „Panathinaikos“ ekipa dėl Graikijos čempionų titulo. Ar iš vidaus grumtynės tarp dviejų Graikijos grandų atrodo dar beprotiškiau nei stebint per televizorių?

– Atmosfera – tikrai įspūdinga. Kai „Siemens arenoje“ susitinka „Lietuvos rytas“ ir Kauno „Žalgiris“, sirgaliai tribūnose pasidalija per pusę. Tuo tarpu Graikijoje nepamatysi nė vieno išvykoje žaidžiančios komandos fano. Jei rungtynės vyksta Pirėjuje, visos tribūnos būna raudonos, jei Atėnuose – žalios. Kitas skirtumas nuo Lietuvos tas, kad visi sirgaliai ten stovi. Žinoma, Lietuvoje žmonės taip pat myli krepšinį, bet graikai yra tiesiog pamišę. 10 ar 12 tūkstančių aistruolių stovi visas rungtynes. Ir ne tik stovi: kadangi jie yra karšto būdo, pilasi ir keiksmažodžiai, ir spjūviai varžovams. Nežinau, kur daugiau Europoje galima tai patirti.

– Pačiam teko tiesiogiai pajusti varžovų sirgalių neapykantą?

– Užsieniečiai dėl to kenčia kiek mažiau, bet Graikijos žaidėjų, rungtyniaujančių kituose klubuose, jie rimtai nemėgsta, prieš rungtynes specialiai ateina anksčiau, kad parėkautų ir išsikeiktų. Be to, jie gali apmėtyti monetomis, gali apspjaudyti. Ne tik „Panathinaikos“ fanai tai daro – mažuose miesteliuose dauguma salių nedidelės, žiūrovai sėdi per du metrus nuo aikštės, todėl apspjauti krepšininką jiems nėra sudėtinga, o tai daryti jie mėgsta. Aš pats kartą išsisukau spjūvio. Bet patys graikai sako, kad šia prasme sezonas buvo pakankamai ramus. Galbūt suveikė sprendimas žymiai sugriežtinti nuobaudas už tokį elgesį. Kitaip neįmanoma: jeigu juos paleisi be jokių sankcijų, tikrai nebesuvaldysi.

– Grįžkime prie jūsų asmeninio pasirodymo. Lietuvoje buvote laikomas krepšininku, kuris žaidžia tuo geriau, kuo daugiau laiko praleidžia aikštėje. Ar komfortabiliai jautėtės Pirėjuje įspraustas į epizodinių užduočių atlikėjo ir V. Spanoulio dublerio vaidmenį?

– Manau, kad įpratau prie to. Be abejo, anksčiau buvau pripratęs prie kitokio vaidmens, bet reikia suprasti, kad „Olympiakos“ nepirko manęs kaip starto penketo žaidėjo, nes jie turi V. Spanoulį. Tai – logiška ir visiems suprantama. Žinojau, kur važiuoju ir kas ten manęs laukia. Aišku, sezono metu buvo ir sunkių momentų, bet jų pasitaiko visur ir visiems. Tiesiog stengiausi atiduoti visą save, dirbti per treniruotes, tobulėti. Jei gautą žaidimo laiką, kad ir ne patį didžiausią, sugebi išnaudoti gerai, pasitikėjimas savimi auga. O tokių rungtynių per sezoną man tikrai buvo ne vienerios. Tad neturiu dėl ko liūdėti.

– Vis dėlto turbūt tikitės, kad ateityje jūsų įtaka komandos žaidimui didės?

– Žinote, man 24 metai. Be abejo, jaunu manęs jau niekas nebelaiko, bet laiko dar tikrai turiu. Manau, ateityje dar žaisiu ir žymiai daugiau, ir geriau. Tikrai negalvoju, kad jau nieko nebepasieksiu, ir dėl to nesijaudinu.

– Jūsų kontraktas su „Olympiakos“ praėjusią vasarą buvo sudarytas pagal formulę „1+1“. Kaip manote, ar sulauksite pasiūlymo pratęsti sutartį?

– Duočiau 80 proc. tikimybės, kad liksiu „Olympiakos“. Klubo vadovai sako, kad yra patenkinti mano žaidimu, jie pirko mane tam, ką ir dariau. Aš taip pat neturiu jokių nusiskundimų dėl klubo organizacijos ar pajėgumo. Apsispręsti dėl kontrakto pratęsimo „Olympiakos“ turi iki birželio 15 d., bet manau, kad jie tai padarys anksčiau, nes klubo atstovai sako, kad sprendimas iš esmės jau yra priimtas, tereikia sutvarkyti visus popierius. Aišku, kai turi reikalą su graikais, niekada negali žinoti, bet sakyčiau, jog liksiu klube. Manau, kad kitą sezoną man bus lengviau, nes treneris (jei D. Ivkovičius nepaliks „Olympiakos“) jau pažinos mane.

– Laiko ruoštis kitam sezonui turėsite labai daug, kadangi į Lietuvos rinktinės stovyklą treneris Kęstutis Kemzūra jūsų nepakvietė. Nujautėte, jog taip atsitiks?

– Ne. Nesulaukiau to kvietimo – ką dabar padarysi. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Turėsiu laiko ilgoms atostogoms, kurių jau dešimt metų vasarą neturėjau, nes žaisdavau šalies jaunimo ir suaugusiųjų rinktinėse. Galėsiu nusisamdyti trenerį, su kuriuo dirbsiu ir pasiruošiu kitam sezonui. Esu optimistas ir tikiu, kad nuo to blogiau nebus. Jokių nuoskaudų neturiu, duok Dieve, kad rinktinei pasisektų, ir visi būtų laimingi.

– Jums iki šiol niekas iš rinktinės trenerių nepaskambino ir nepaaiškino, kodėl šiemet nepatekote tarp kandidatų?

– Ne. Tik internete perskaičiau kandidatų sąrašą. Motyvai? Girdėjau tik tai, ką treneris (K. Kemzūra – DELFI) sakė per spaudos konferenciją. Bet šito aš nekomentuosiu. Turiu savo nuomonę, bet niekas manęs nesupras (šypsosi – DELFI).

– Galbūt žaidėjai, kurie kelis kartus buvo pakviesti į stovyklą, tačiau į galutinį dvyliktuką nepateko, vėliau nebenori rizikuoti ir verčiau visai atsisako dirbti su rinktine?

– Manau, kad pasąmonėje tokia mintis gali pradėti suktis, bet tai labai individualu. Jei žaidėjas atsisako, vienas treneris gali pulti jam skambinti ir įkalbinėti pakeisti sprendimą, o kitas – numoti ranka. Taip pat ir žaidėjas – net jei sezono pradžioje jis tvirtai galvoja, kad žais rinktinėje, per dešimt mėnesių visko gali nutikti. Būna ir nuopolių, ir pakilimų, žmonės turi šeimas ir asmeninį gyvenimą. Be abejo, mūsų rinktinėje labai retai kas nors atsisako žaisti dėl asmeninių priežasčių. Pasirinkimas paprastai būna toks: arba trauma, arba važiuoji. Kita vertus, būna ir visokių charakterių. Jei kas nors atsisako, nevertėtų to sureikšminti. Tai – asmeninis žaidėjo sprendimas, ir jį reikia gerbti, kaip gerbiamas trenerio sprendimas, kuriuos žaidėjus pasirinkti.

– Rinktinės pasirodymą Venesueloje stebėsite iš šalies. Kaip manote, ar kovoje dėl olimpinio kelialapio lietuviai išvengs didesnių problemų?

– Šiemet įvairių problemėlių ir taip pakanka: vieni kandidatai atvažiuoja anksčiau, kiti – vėliau, vieni atvyksta iš atostogų, kiti – tiesiai iš klubų. Manau, kad treneriams bus užtektinai darbo ruošiant komandą. Kiek skaičiau, treneris sakė, kad žaidimo rėmas jau yra. Taip ir turėtų būti, nes daug laiko pasiruošimui nėra. Mano manymu, ką tik sezoną klubuose baigę žaidėjai tikrai nebus pasirengę šimtu procentų, nes nuosmukis po sezono neišvengiamai ateina. Nebus paprasta, bet šiemet situacija tokias pačias sąlygas diktuoja visiems konkurentams.

Be to, slidi ir olimpinės atrankos turnyro sistema. Jei pasaulio ar Europos čempionate dar gali sau leisti pralaimėjimą, šiuo atveju tai būtų labai rizikinga. Pralaimėjęs nors mačą pogrupyje, ketvirtfinalyje iškart gausi stipresnį varžovą. Pralaimėsi jam – ir viskas. Bet mūsų rinktinė – tikrai stipri, manau, treneris taip pat padarys savo darbą, ir į olimpiadą tikrai pateksime.

– Turnyro ketvirtfinalyje lietuviams gali tekti stoti prieš graikus. Jūsų nuomone, ar Graikijos rinktinė šią vasarą turėtų būti stipresnė nei pernai?

– Vien tai, kad rinktinėje vėl žais V. Spanoulis ir Georgis Printezis, kurie po tokio gero sezono „Olympiakos“ klube yra pakilę ant bangos, verčia manyti, jog taip ir bus. Taip pat ir Kostas Papanikolaou (dar vienas M. Gecevičiaus bendraklubis – DELFI) šiemet padarė didelę pažangą. Graikai turi gerų žaidėjų visose pozicijose, jie patenkinti ir treneriu Eliu Zouru. Netgi V. Spanoulis sakė, kad jų treneris – labai protingas. Manau, graikai pateks į olimpines žaidynes.

– Ką prieš atsisveikindamas po sezono sakė „Olympiakos“ puolėjas iš Makedonijos Pero Antičius?

– O ką jis... (juokiasi – DELFI). Žinote, makedonai nejaučia jokios įtampos. Kaip sakė Pero, jie jau pernai savo šaliai sukūrė stebuklą, todėl šiemet niekas nespaus jų prie sienos. Aišku, į Venesuelą jie nevažiuos tik pasivaikščioti. Manau, jei praėjusiais metais žaidė neblogai, tą patį gali padaryti ir šiemet. Tikrai nenustebčiau, jei Venesueloje makedonai nebūtų pastumdėliai.