Tokia garbė teks tik dviem lietuviams. Olimpinį deglą Didžiosios Britanijos teritorija šią vasarą neš 1972 metų Miuncheno olimpinių žaidynių dalyvė plaukikė Birutė Užkuraitytė-Statkevičienė iš Kauno. Žurnalistams ji pasakojo, kad surištomis rankomis ir kojomis perplaukė nesiaurą ežerą. Turi ką papasakoti ir K. Budrys.

Peštynės su vokietukais

Nedaugelis šių dienų klaipėdiškių gali pasigirti gimę Klaipėdoje dar prieš Adolfo Hitlerio ultimatumą Lietuvai. Kazimieras šį pasaulį išvydo būtent čia 1936 metais. Jis turi seną nuotrauką, kurioje matyti, kaip sėdi ant klaipėdietiškos tvoros. Šeimoje buvo pagrandukas, turėjo du vyresnius brolius ir seserį.

Jau Šiauliuose Kazimieras pajuto trauką sportui. Žiemą jam labai patikdavo čiuožti pačiūžomis. Čiuožyklą atstodavo suledėjusios automobilių vėžės. Būdavo, apvynioja, apkamšo kojas skudurais, kad nesitabaluotų didžiuliuose auliniuose tėvo batuose, priraišioja prie batų raiščiais pačiūžas ir dulkt į gatvę. Švilpia su vėjeliu nuo kalno, uždusęs kopia atgal. Tačiau smagiausia būdavo, kai sulaukdavo pravažiuojančio sunkvežimio. Turėjo pasidaręs kablius, kuriais užsikabindavo už sunkvežimio galo. Sunkvežimiai tada buvo palyginti lėti, bet kai pačiūžos rėždavo plikus akmenis, iš po tėvo batų ugnys tiško.

Grūmėsi su S. Butautu

1945 metų birželį Budriai grįžo į ištuštėjusią Klaipėdą. Vilniaus gatvėje kurį laiką buvo vieninteliai gyventojai. Mieste kūrėsi pramonė. Budriai vienas po kito įsidarbino „Trinyčių“ verpimo fabrike.

Kazimieras tai mokėsi, tai dirbo ir vis daugiau sportavo. Kaip ir daugelis pokario sportininkų, jis buvo universalas. Žaidė krepšinį, futbolą, ledo ritulį. Sekėsi jam ir lengvoji atletika. Tapo miesto moksleivių čempionu stumdamas rutulį, užėmė antrąją vietą šokdamas žirklėmis į aukštį.

1952 metais K. Budrys jau žaidė Klaipėdos krepšinio rinktinėje. Marijampolėje surengtose Lietuvos krepšinio pirmenybėse klaipėdiečiai užėmė antrą vietą, nusileidę tik pirmai Kauno komandai, kurioje žaidė legendiniai krepšininkai Stepas Butautas, Stasys Stonkus, Justinas Lagunavičius. Klaipėdos krepšinio komandai K. Budrys atstovavo 15 metų. 10 metų miesto garbę jis gynė ir ledo ritulio aikštelėje.

Istorijos verpete

1955 m. Kazimierui teko vilktis kareivišką milinę. Nuvežė į Ukrainą, Žytomyro kraštą. Pakliuvo į mokomąjį tankistų dalinį, tapo tanko vadu. 1956-ųjų rudenį kilo maištas Vengrijoje. Teko ir Kazimierui dalyvauti tuose įvykiuose. Tiesa kitus dvejus tarnybos metus jis praleido Lvovo armijos sporto klube.

1961 metais balandžio 12 d., kai į kosmosą pirmą kartą žmonijos istorijoje pakilo žmogus, gimė pirmasis K. Budrio sūnus, kuriam su žmona išrinko Romualdo vardą.

1962-ais Klaipėdos „Maistas“ tapo Lietuvos krepšinio čempionu. Vidurio puolėjas buvo 188 cm ūgio K. Budrys. Komandos draugai – Modestas Paulauskas, Rimas Salys, Klaipėdos miesto garbės pilietis Valentinas Greičiūnas ir kt. Netrukus Klaipėdos krepšininkai tapo ir „Žalgirio“ draugijos, ir III Lietuvos spartakiados čempionais.

Jūrų keliais

Po kelerių metų Kazimieras baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą. Pamatęs laikraštyje skelbimą, kad ką tik susikūrusiai Lietuvos jūrų laivininkystei reikalingas sporto metodininkas, pasisiūlė. Buvo priimtas išskėstomis rankomis, greitai ten įkūrė „Meridiano“ sporto klubą.

Kartą per ledo ritulio rungtynes Kazimierui lazda buvo prakirstas ir susiūtas akies vokas, tad jis nenorėjo toks rodytis darbe, paskambino iš Maskvos atvykusiam kadrų skyriaus darbuotojui ir kelioms dienoms atsiprašė. Tas žmogus, pasirodė, jaunystėje irgi žaidė ledo ritulį, todėl jie greitai rado bendrą kalbą. Kartą maskvietis pasakė: „Kazimierai, augini du sūnus, o kiek uždirbi? Šimtą trisdešimt rublių. Mums reikalingas pirmasis kapitono padėjėjas, eik į jūrą. Pasaulį pamatysi ir neblogą algą gausi.“

1972 metais Kazimieras tapo prekybinio laivo „zampolitu“. Aplankė daugybę Europos ir Šiaurės Afrikos uostų bei miestų. Laivyne išsiskyrė sportiniu entuziazmu. Kažin ar tuo metu Lietuvoje jau kur nors vyko krepšinio varžybos „trys prieš tris“, o Kazimiero laivo triume, kai būdavo tuščias, jau 1973-iais virė tokio krepšinio aistros. Kovodavo keturios komandos: vyresnybės, šturmanų, jūrininkų ir mechanikų.

Žaisdavo ir tinklinį, šaškėmis bei šachmatais, kilnodavo sunkumus, būdami krante bėgiodavo, lenktyniaudavo baseine ne tik tarpusavyje, bet ir su kitų laivų, kitų šalių jūrininkais, su kuriais susisiekti padėdavo prie uostų esantys vadinamieji interklubai. K. Budrys organizavo 16 sporto šakų varžybas, visur rodė pavyzdį. Mėgstantys sportuoti jūreiviai stengdavosi patekti į jo laivą. Kazimieras buvo pasikvietęs dirbti motoristu dabar žinomą sunkiosios atletikos trenerį Bronių Vyšniauską.

„Esu žaidęs tinklinį ir atominiame ledlaužyje „Leninas“. Vasarą, kai prasidėdavo poliarinė diena, gabendavome medieną iš Igarkos. Ledlaužis laukdavo Karos jūroje, kol susirinks prekybinių laivų vilkstinė, ir tarp ledų praskindavo mums kelią iki Jenisiejaus. Ledlaužyje buvo gana erdvi sporto salė, kur išbandydavome jėgas su galiūno įgula“, – pasakoja buvęs jūrininkas.

Varžydamasis su kitų šalių jūrininkais, K. Budrys stengdavosi pabrėžti, kad tai – Lietuvos laivas, Lietuvos komanda, bet tai vienas, tai kitas jam primindavo, kad virš laivo yra iškelta raudona vėliava su kūju ir pjautuvu. Graudu pasidarydavo.

Kiaulę pakišo ūkvedys

Jūroje K. Budrys darbavosi iki 1983 metų. Teko grįžti į krantą ne savo valia. „Iš laivyno mane „išbarškino“, – be apmaudo šypteli jis. Laivo ūkvedys, buvęs Klaipėdos „Atlanto“ futbolininkas, buvo sučiuptas su kontrabanda. Vadinasi, auklėjamą darbą blogai dirbo pirmasis kapitono padėjėjas...

Krante K. Budrys neprapuolė. Įsidarbino „Trinyčiuose“ sporto metodininku, Sąjūdžio laikais buvo paskirtas ir civilinės saugos viršininku, o po kelerių metų, po visų privatizacijų, dalybų, naujųjų turtuolių bylinėjimosi, jam buvo pasiūlytas darbas Nidoje. Kazimieras 10 metų dirbo samdomu „Jūratės“ poilsio namų direktoriumi, žinoma, nepamiršdamas sporto.

Šiuo metu K. Budrys dirba budėtoju „Neptūno“ sporto rūmuose, kur nuolat gausu įvairaus amžiaus žmonių. Matyti, kad jam patinka bendrauti su žmonėmis, kad tai – įgimtas žmogaus poreikis, gabumas. „Būdamas tarp žmonių gyvenu visavertį gyvenimą, – sako jis. – Ką veikčiau iš čia išėjęs? Turbūt sode su balandžiais užsidaryčiau...“ 

Pirmoji Kazimiero žmona – mirusi. Su antrąja susilaukė dukters Ramintos, kuri yra geriausia jo pagalbininkė prie kompiuterio.

2002 metais K. Budrys buvo apdovanotas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpine žvaigžde, 2008-ais – medaliu už nuopelnus Lietuvai, pernai – Kūno kultūros ir sporto departamento Sporto garbės kryžiumi.

Atvažiavo pats A. Sabonis

Vis dėlto Kazimieras prisipažįsta, kad užsidaryti sode niekaip nepavyktų, nes dalyvauja įvairiuose bėgimuose, veteranų krepšinio varžybose, jas ir organizuoja. Taip pat tvarko labdaros fondą šeimų ir veteranų krepšiniui remti, vadovauja krepšinio klubui „Neptūnietis“.

Pasaulio krepšinio veteranų čempionate yra laimėjęs sidabrą, o Europos – visų spalvų medalius. Svarbiausia, kad Kazimieras – nepakeičiamas unikalaus pasaulyje Šeimų krepšinio turnyro Budrio taurei laimėti organizatorius, jo siela. Jau 35-erius metus be pertraukos vienas neša šitą nelengvą naštą.

Juk reikia surinkti paraiškas, starto mokestį, surasti rėmėjų, teisėjų, surengti atrankos varžybas, trijų dienų trukmės finalinį aštuonių komandų turnyrą, kurio metu dera pasirūpinti smagia vakarone, dalyvių nakvyne, prizais, suvenyrais, gėlėmis, viešaisiais ryšiais...

Pernai vykęs jubiliejinis turnyras išsiskyrė tuo, kad jame pagaliau pasirodė Sabonių šeima su Arvydu priešakyje. Tai aukštas šeimų varžybų įvertinimas. Dauguma neabejojo jų pergale, bet Saboniai užėmė tik trečią vietą, pusfinalyje 50:55 pralaimėję nugalėtojais tapusiems Kasparavičiams iš Platelių. Tai rodo, kad Budrio šeimų turnyras yra aukšto sportinio lygio.

Patraukli idėja

Pradžia buvo padaryta 1977 metais, kai Kazimieras, grįžęs iš jūros atostogų, su dviem savo sūnumis ir jo vyriausias brolis Alfonsas taip pat su dviem sūnumis nutarė sudaryti komandą ir išbandyti jėgas su rimtais varžovais. Iššūkį priėmė penki broliai Mažoniai ir vieno iš jų sūnus. Apie rungtynes buvo paskelbta miesto laikraštyje, į sporto rūmus susirinko gausybė žiūrovų. Iki šių dienų yra išsaugotas šių rungtynių protokolas. Nors 63:38 laimėjo Budriai, rezultatas neatspindi kovos atkaklumo.

„Patirtos teigiamos emocijos, kai aikštelėje vadovauja tarsi karvedys – tėvas, jo sumanymus atakoje rezga sūnūs ir siekia apginti savo šeimos garbę, – didelis dalykas. Nežinau kitokios sudėties komandos, kuriai nereikia jokių moralų ar kitų nurodymų siekti gražaus žaidimo ir pergalės“, – savo knygoje „Taurės kelias“ rašo K. Budrys.

Po tų rungtynių kilo daug minčių. O gal Lietuvoje yra daugiau norinčių parungtyniauti šeimų? 1978-ais su Budriais ir Mažoniais jėgas jau išbandė broliai Levickai iš Šilalės. Jie užėmė antrą vietą, nusileidę Budriams. 1979-ais apie prasidėjusias šeimų kovas Kazimieras papasakojo savo buvusiam lietuvių kalbos mokytojui, „Sporto“ redaktoriaus pavaduotojui Algimantui Kazilioniui.

Šis iškart apie tai paskelbė laikraštyje, ir į trečią Budrių taurės turnyrą iš Kauno atvyko tituluotojo Modesto vedami Paulauskai bei dar septynios ekipos. Nugalėjo Paulauskai. Jie karaliavo iki 1987 metų. Tik 1984-ais nusileido panevėžiečiams Masalskiams.

Norėjosi, kad dalyvautų ne tik Lietuvos šeimos. K. Budrys apie renginį parašė „Sovetskij sport“. Išspausdino, ir į Klaipėdą atvyko Sokolskiai, Antonikai iš Minsko, Liliai iš Talino – turnyras darėsi sąjunginės reikšmės. Kazimieras paprašė, kad Brėmene gyvenantis buvęs klaipėdietis pagarsintų turnyrą vietos laikraštyje.

1990 metais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, varžybos tapo tarptautinės, nes dalyvavo (ir nugalėjo) Zeidaksai iš Rygos, Liliai iš Estijos, norėjo atkeliauti Biskupai iš Zalcgiterio (Vokietija), bet sovietų valdžia nedavė jiems leidimo. O jau 1991-ais Klaipėdoje pasirodė ir Rusijos atstovai – Polikanovai iš Leningrado bei Šiginai iš Maskvos.

Nepakartojamas grožis

Pirmų dvejų metų nugalėtojai Budriai turnyre dalyvavo 30 kartų iš eilės, paskui pasitraukė dėl ligų, netekčių ir kitų rimtų priežasčių, bet šiemet žada sugrįžti. Komandą sudarys K. Budrys, jo sūnūs, anūkas ir Kazimiero brolio Alfonso proanūkiai.

Sklaidydamas prisiminimų lapus, Kazimieras vis ištaria: „Nepakartojamas grožis!“

Kai 2000 metais finale Stonkai iš Kretingos net 22 taškais pirmavo prieš Stonius iš Švėkšnos, o žiūrovai ėmė žiovauti, į aikštelę išbėgo aštuonmetis Paulius Stonys. Žvitrus drąsuolis netruko juos pakerėti, žiūrovai plojo jam atsistoję. Per trumpą laiką jis pelnė net 22 taškus.

Ne kartą Vaišnorų šeimos iš Vilniaus garbę gynė Ramunė, tapusi aukšto meistriškumo krepšininke. Ji ne sykį buvo išrinkta turnyro „Mis“. 2000-ų turnyro dalyviai „Mis“ išrinko trylikametę jos dukrą Svają.

1980 metais Grikštų šeimai atstovavo šešiolikmetė Gintarė, šiuo metu dirbanti LTV sporto žurnaliste.

Kai kelyje žuvo vienas iš brolių Levickų, gedintis jo brolis gydytojas tarė žmonai: „Prižadėkime Kazimierui, kad užauginsime velioniui pamainą.“ Kitais metais jiedviem gimė sūnus, po 15 metų jau atstovavęs Levickų krepšinio komandai.

2004-ų gegužę, penktadienį, prie K. Budrio priėjo kauniečių Šliogerių šeimos žaidėjas Donatas ir paklausė: „Ar galėtumėt padaryti taip, kad mums nereikėtų žaisti rytoj? Ryt mano vestuvės“. Tačiau Šliogeriai ir be jo prasimušė į finalą. O sekmadienį Donatas atvyko žaisti finale, lydimas jaunos gražios žmonos. „Kazimierai, netrukus aš atvažiuosiu žaisti su sūnumi“, – prižadėjo Donatas. Ta diena – jau ne už kalnų, nes Vaida ir Donatas augina du sūnus.

Ilgai buvo brandinamas ir Sabonių pasirodymas šeimų turnyre. Dar 1997 metais Kazimieras rašė: „Po kiekvieno turnyro apninka mintys, kad jau gana, kad laikas užbaigti metraštį. Bet kai pamatau jo didenybę Arvydą, „kuriantį“ šeimų krepšinio starto penketą, vildamasis juos ateityje išvysti mūsų turnyre, pesimizmas praeina.“

Džiaugsmo ašaros ir 2014 metų Europos čempionatas

Tačiau vis atsiranda žmonių, kurie kalba: „Ir kam tau, Kazimierai, viso to reikia, ar ne laikas sustoti, pailsėti?..“ Kai prieš 10 metų savo pesimistinėmis mintimis K. Budrys pasidalijo su M. Paulausku, šis pasakė: „Ši idėja neturi numirti. Man teko dalyvauti Miuncheno olimpinėse žaidynėse, todėl drąsiai galiu pareikšti, kad šeimų turnyre vyrauja olimpinė dvasia“.

Grėsmė turnyrui buvo iškilusi 1991 m., kai po sausio 13-osios įvykių buvo susidariusi labai sunki politinė ir ekonominė padėtis.

1992 m. Biskupų iš Vokietijos motina Kristina nesulaikė gausių džiaugsmo ašarų, išėjusi į aikštelę pasveikinti su pergale penkių savo sūnų. Ašara pernai ne kartą ištryško ir Ingridai Sabonienei. Kai per uždarymą K. Budrys įteikė jai gėlių, pasakė: „Aš taip nesijaudindavau Arvydui žaidžiant aukščiausiojoje lygoje, kaip čia, Klaipėdoje, žaidžiant jam su sūnumis ir broliu. Ačiū jums, Kazimierai, kad sudarėte mums galimybę pabūti kelias dienas kartu. Mes visi dabar labai retai susirenkame, na, per laidotuves, o paprastai vienas – šen, kitas – ten“.

K. Budrys nori, kad krepšinį žaistų vis daugiau Lietuvos šeimų. Dėl to 2010-ais buvo įkurta Lietuvos šeimų krepšinio lyga, kuriai vadovauti sutiko Lietuvos krepšinio federacijos viceprezidentas Rimantas Cibauskas. „Mūsų tikslas – pasauliui įrodyti, kad Lietuva – ne tik krepšinio, bet ir nuolat krepšinį žaidžiančių šeimų šalis“, – lygos sukūrimo motyvus aiškina Kazimieras. Jis tiki, kad Klaipėdoje 2014 metais įvyks Europos šeimų krepšinio čempionatas. Kas paneigs, kad, pavyzdžiui, iš Ispanijos neatvyks broliai Gasoliai su artimaisiais?

Aplenkė P. Silkiną

Kai paaiškėjo, kad Kazimieras neš Londono olimpiados deglą, visi susidomėjo, kokie jo kaip bėgiko gebėjimai. K. Budrys konkurso metu kišenėje turėjo svarų kozirį – jis ką tik buvo iškovojęs pergalę (savo amžiaus grupėje) bėgimo Ventė–Kintai varžybose. Jas tradiciškai rengia jo senas bičiulis, Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos prezidentas Romas Bernotas. Šis buvo nustebęs – 5 km bėgimo varžybose Kazimieras aplenkė garsų Kretingos sveikuolį Petrą Silkiną.

Dirbdamas Nidoje, K. Budrys atgaivino garsių praeities bėgikų Kęstučio Orento ir Adolfo Aleksiejūno sugalvotas dviejų lygių bėgimo aplink Nidą varžybas, pats jose dalyvaudavo. Taip pat ir bėgimo aplink Bijotus varžybose.

K. Budrio prisiminimuose gyvos distancijos Klaipėda–Liepoja, Kretinga–Jokūbavas, Šventoji–Palanga, naujametis bėgimas Klaipėda–Palanga. Jis – nuolatinis Smiltynėje vykstančių bėgimo varžybų „Gintarinė jūrmylė“ dalyvis.

Turbūt sunkiausios anais laikais buvo bėgimo Vilnius–Klaipėda varžybos. Vienose jų Kazimieras dalyvavo su sūnumis Romualdu ir Eduardu, B. Vyšniausku ir jo sūnumi Ramūnu, vėliau tapusiu garsiu sunkiaatlečiu. Nuostatai buvo lankstūs – bėgi, kiek gali, paskui įlipi į autobusą, pailsi ir vėl bėgi, kiek nori. K. Budrys su pertraukėlėmis nubėgdavo 170 km.

Kazimieras laukia tikslių instrukcijų apie olimpinio deglo nešimą. Kai gaus, sužinos, kurią dieną, kokioje Didžiosios Britanijos vietovėje ir kokį atstumą jam reikės nešti olimpinį deglą. Jis galėtų nešti nors ir kelias jūrmyles. Beje, olimpinio deglo nešimo konkurse Kazimieras dalyvavo jau trečią kartą. Jeigu ir šį kartą būtų nepakvietę, rankos, prisipažįsta, būtų labai nusvirusios.