Ir ULEB taurės turnyre, ir Lenkijos čempionate jis vidutiniškai žaisdavo po 30 min. ULEB varžybose jis pelnydavo po 8,2 taško ir atkovodavo po 8 kamuolius, Lenkijos lygoje - po 8,7 ir 7,6.
Šiuo metu krepšininkas su šeima atostogauja savo namuose Kaune.
Lietuvis buvo gynybos ramstis
- Ar patenkintas savo karjera Lenkijoje? - “Kauno diena” pasiteiravo T.Masiulio.
- Tikrai viskuo esu patenkintas. Sopote turėjau puikias sąlygas, žaidžiau geroje komandoje, be to, tapome Lenkijos čempionais, tad skųstis neturiu kuo.
Patiko gyventi nedideliame Sopoto kurorte. Šalia dideli miestai - Gdynė ir Gdanskas. Jeigu norėjosi šurmulio, galėjome važiuoti ten, norėjosi ramybės - buvome Sopote.
Mano vaikai - 6 metų sūnus ir 3 metų dukra - lankė darželį, tad kalba dviem kalbom. Lenkiškai jie išmoko labai greitai. Aš pirmaisiais metais suprasdavau lenkiškai, tik kalbėti buvo sunkiau. O dabar jau nėra problemų. Lenkų kalba vyko ir treniruotės, nes šiemet tik du žaidėjai iš 12 nemokėjo lenkiškai.
- Jūsų amplua nesikeičia nuo “Žalgirio” laikų - aikštėje atliekate daugiausia “juodą darbą ginantis, kovojant dėl kamuolio.
- Kiekvienas krepšininkas daro tai, ką geriausiai moka. Aš - taip pat. Iš manęs to daugiausia ir pageidavo treneriai, juk kviesdami žinojo mano žaidimo stilių, matė, kad nesu snaiperis. O taškų darytojų komanda turėjo pakankamai, tad iš manęs labiausiai reikėjo ne metimų, o būtent juodo darbo, kurį ne visi mėgsta.
Nuvylė tik ULEB taurės turnyras
- Antrasis sezonas “Prokom Trefl” komandoje Jums turbūt buvo geresnis už pirmąjį?
- Sunku palyginti. Pagal rezultatus atrodo, kad šis sezonas buvo geresnis. Tačiau praėjusiais metais mums tik žingsnio trūko iki pergalės ir Lenkijos čempionate, kur užėmėme antrąją vietą, ir Europos taurės turnyre, kur finale nusileidome Salonikų “Aris” komandai. Tad galėjome iškovoti du trofėjus, bet likome be nieko. Šiemet pavyko iškovoti vieną titulą.
- Tačiau ankstyvas pasitraukimas iš ULEB taurės turnyro tikriausiai nuvylė?
- Taip. Bet patys kalti. Juk atsakomosiose aštuntfinalio rungtynėse prieš Jeruzalės “Hapoel” komandą, vėliau iškovojusią ULEB taurę, pirmavome net 19 taškų, tačiau nesugebėjome išlaikyti persvaros ir laimėjome per mažu skirtumu, kad patektume į kitą etapą. Toks yra sportas - vieni laimi, kiti - pralaimi.
Rūbinėje skambėjo lietuvių kalba
- Kaip vertinate savo žaidimą?
- Svarbiausia, kad žaidžiau visose rungtynėse ir neturėjau traumų. Prieš tai buvo pora sunkesnių sezonų. O žaidžiant buvo visko - ir geresnių, ir prastesnių varžybų, nedidelių duobių. “Prokom Trefl” pirmą kartą laimėjo Lenkijos čempionų vardą, todėl sezonu esu patenkintas ir aš, ir visa komanda.
- Lietuvos krepšininkų indėlis į pergalę buvo itin svarus?
- Taip, juk mes sudarėme 40 proc. komandos. Šis faktas daug sako. Rūbinėje kartais nejausdavau, kad žaidžiu užsienio klube - tiek daug lietuviškai kalbant girdėdavosi.
- Turbūt visi keturi lietuviai ir bendraudavote tarpusavyje?
- Taip, dažniausiai. Sopote tik aš vienas gyvenau su šeima, nes mano vaikai mažiausi, dar nelanko mokyklos. O kitų žaidėjų šeimos atvykdavo tik į svečius, nes jų vaikai eina į mokyklą, todėl negalėjo nuolat gyventi Sopote.
- Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse iškovojote bronzos medalį, tačiau dabar nesate kviečiamas į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę. Ar dėl to nejaučiate nuoskaudos?
- Kokią čia gali jausti nuoskaudą? Nepakvietė tai nepakvietė. Yra geresnių žaidėjų ir nėra čia dėl ko jaudintis. Juk pusė Lietuvos krepšininkų galėtų jaudintis dėl to, bet rinktinei atstovauja tik 12 žmonių. O konkurencija - didžiulė, ypač tarp mano pozicijoje žaidžiančių krepšininkų.
