Po nesuskaičiuojamų valandų, praleistų laukimo salėse, lėktuvuose ar autobusuose, R. Šiškauskas atrodė stebėtinai guvus ir kalbus, nors šiaip žurnalistų jis nelabai mėgsta.

– Ramūnai, kas buvo sunkiau: žaisti su pajėgiausiais planetos krepšininkais ar skraidyti po visą Ameriką?

– Oi, ir viena, ir kita – buvo labai sunku! Net Rusijoje, atrodo, aš tiek daug neskraidžiau. Na, gal tik tada, kai Superlygoje žaidė Vladivostoko „Spartak“ komanda ir tekdavo keliauti į Aziją, prie Ramiojo vandenyno... Sutinku, tai vargindavo net labiau, negu pačios rungtynės.

– Galima buvo nugalėti Majamio ir Oklahomos klubus?

– Galima! Mums pritrūko tik fizinių jėgų: kelionės ir skrydžiai, laiko juostų kaita, aklimatizacija ir reaklimatizacija – viskas buvo prieš mus. O jie (amerikiečiai – DELFI) kažką ten kalba apie „pasirengimo laikotarpį“. Jie juk – namuose (Ramūno žodžiuose aiškiai jautėsi nuoskauda dėl neteisingo vertinimo – I. F. pastaba). Ir mes tai įrodėme, išplėšdami pergalę prieš „Cavaliers“...

– Kas iš amerikiečių paliko didžiausią įspūdį?

– Niekas!

– Kaip tai? O LeBronas Jamesas ar Kevinas Durantas?

– Na ir kas? Aš žaidžiau prieš LeBroną 2004 metais prieš Atėnų olimpiadą... Taip, jis aukštas, tvirtas, gerai pataiko... Atsiprašau, o aš ką, blogesnis?

– Bet nevykai į NBA...

– Tada man buvo 20 ar 21 metai. Patekau į naujokų biržą, bet viskas buvo neaišku... O važiuoti tam, kad tik trinčiau atsarginių suolelį? Atleiskite, tai – ne man. Tai daugelis patyrė. Nikita Morgunovas Portlande prasėdėjo, pats (Arvydas) Sabonis jį ten globojo. O išėjo – šnipštas...

Mano pirmtakai Gundaras Vėtra ir Sergejus Bazarevičius važiavo. Ir ką, sužaidė vos po 10 rungtynių. O kaip sužaidė? Išeidavo į aikštę 2-3 minutėms ir viskas! Dėl to važiuoti? Kai aš turiu krūvą kvietimų atstovauti stipriausiems Europos klubams? Ne, aš viską padariau teisingai ir dėl nieko nesigailiu.

– Ar tikrai, Ramūnai, nesigaili?

– Absoliučiai. Aš žaidžiau tokiuose klubuose su tokiais krepšininkais ir už tokius pinigus, kad net nuodėmė būtų svajoti apie ką nors kitą.

– Atleisk, tai yra, tu nenorėjai sekti savo draugų iš Lietuvos rinktinės – Šarūno Jasikevičiaus ir Arvydo Macijausko – pėdomis? Jie būdami šlovės viršūnėje Europoje išvyko į NBA ir ten, nieko nepešę, grįžo atgal.

– Būtent...

– CSKA kube tave viskas tenkina?

– Absoliučiai.

– O tu žinai, kaip į tai reaguojama Lietuvoje?

– Žinau.

– Ir?

– Lietuvoje pamirštama, kad aš – profesionalas. Jei (Kauno) „Žalgiris“ ar net „Šiauliai“ man skirs normalius pinigus, organizuos normalų treniruočių procesą, parinks normalius partnerius, prašau, – aš žaisiu „Šiaulių“ klube...

– Kas iš CSKA krepšininkų geriau už kitus pasirodė šioje išvykoje į JAV?

– Igori, geriausiai pasirodė visa komanda. CSKA!

– Į Lietuvos rinktinę grįši? Olimpiadai Londone?

– Ne. Kaip sakydavo A. Sabonis: „mano traukinys jau atsidūrė atsarginiame kelyje“.

– Kaip tau atrodė kraštietis Žydrūnas Ilgauskas?

– Jis kraštietis tik pagal gimimo vietą, tautybę ir pilietybę. Aš jo beveik visai nepažįstu. Tačiau, krepšinio prasme, su „Ilgu“ viskas absoliučiai tvarkoje. Tokiu savo žaidimo stiliumi, tokiu minučių aikštėje režimu jis gali rungtyniauti dar dvejus-trejus metus. Be jokių problemų. Jis labai naudingas, nekonfliktuojantis (skirtingai nuo ankstesnių laikų, kaip man pasakojo), užsispyręs, kovotojas...

– Po kelionės CSKA treneris Duško Vujoševičius leido pailsėti? Žiūriu, o tiksliau – girdžiu, kad tavo vaikučiai dūksta ir tu pats kažkaip keistai atsipalaidavęs...

– Nieko panašaus... Taip, šiandien – poilsis, o rytoj – treniruotė. Spalio 21 dieną (ketvirtadienį – DELFI) mes jau žaisime Eurolygos turnyro rungtynes su Milano „Armani Jeans“ klubu.