Po to BBL čempionate Prienų ekipa iškovojo tris pergales iš eilės – svečiuose 86:75 pranoko Liepojos „Lauvas“ (Latvija), o namuose sumindė ir „Šiaulius“ (95:69) ir, ketvirtadienį, Švedijos ekipą Noršiopingo „Dolphins“ (99:68). Komandų rikiuotėje prieniškius lenkia tik visas ketverias rungtynes laimėję Rimo Kurtinaičio auklėtiniai Rygos VEF krepšininkai.
LKL čempionatą „Rūdupis“ pradėjo laimėjimu 114:80 Šakiuose prieš Vilniaus „Sakalus“. Antrosiose rungtynėse prieniškiai tik po labai atkaklios kovos namuose 74:80 nusileido Kauno „Žalgiriui“.
„Tokiu startu tikriausiai nustebinome daugelį“, – šyptelėjo „Rūdupio“ treneris Virginijus Šeškus.
Tik praėjusį sezoną LKL debiutavusi Prienų komanda šalies čempionate užėmė septintąją vietą, o mūšyje dėl BBL Iššūkio taurės nusileido „Dolphins“.
Per vasarą „Rūdupis“ smarkiai pasikeitė. Būrį komandą palikusių patyrusių žaidėjų pakeitė jauni, bet aukšto lygio krepšinio jau ragavę krepšininkai. Būtent tai, anot V. Šeškaus, labai daug prisidėjo prie sėkmingo starto.
– Ar tikėjotės tokios sėkmingos sezono pradžios?
– Treneris privalo tikėti savo komanda ir jos galimybėmis. Mačo su Ventspilio komanda pradžioje žaidėme prastokai. Kita vertus, varžovai stiprūs, ypač jų priekinė linija.
Rungtynes su „Žalgiriu“, kuriose lygiai kovėmės visą laiką, galima pavadinti mažu laimėjimu. Jos mums pridėjo daug pasitikėjimo savimi.
– Daugelį nustebino lengva „Rūdupio“ pergalė prieš „Šiaulius“.
– Žinoma, ši pergalė labai maloni. Bet „Šiauliai“ šiuo metu dar atrodo silpniau. Tačiau nereikia jų nuvertinti, nes jie nesužaidė taip, kaip gali, nepataikė lengvų metimų. O mūsiškiai, pajutę kraujo skonį, nesustojo, žaidė iki galo, nors ir skirtumas buvo didžiulis.
– Tikriausiai komandai iškelti aukštesni tikslai, nei pernai?
Būtų labai gerai, jei BBL čempionate patektume į atkrintamąsias varžybas.
LKL pirmenybėse pernai net kalbėjome apie ketvirtąją vietą, bet viskas apsivertė, likome septinti. Šiemet būsime santūresni. Žaidžiame taip, kaip galime. Dabar tikslas – patekti tarp aštuonių geriausiųjų ir būti kuo aukščiau.
Šį sezoną ne taip svarbu, būsi trečias ar penktas. Komandos lygios, bus daug netikėtumų. Sustiprėjo dauguma komandų, todėl atkrintamosiose varžybose nemažai lems ir sėkmė. Laukia įdomus čempionatas.
– Koks šį sezoną didžiausias „Rūdupio“ privalumas?
– Mūsų komandos žaidėjų amžiaus vidurkis – apie 23 metus. Vyrai alkani ir dega noru įrodyti, kad yra stiprūs.
Kad ir Gediminas Orelikas, kuris praėjusį sezoną negavo progos daugiau pasireikšti „Šiauliuose“. Daugelis jau buvo nurašę ir Evaldą Dainį. Todėl dabar jie žaidžia su dviguba energija. Nes jaučia, kad šiais metais turi puikiausią progą įrodyti, ką gali. Kaip ir Adas Juškevičius, Vytenis Lipkevičius ar Edgaras Želionis, kuris grįžo iš Ukrainos, nes ten nebereikalingas. Visi jie kovoja su ugnele akyse, grumiasi dėl kiekvieno kamuolio.
Žiūrovai po varžybų prieina ir sako: „Jei ir toliau taip žaisite, tai ir ir pralaimėjimai neatbaidys. Ateisime žiūrėti“.
Kai taip rungtyniauja dauguma žaidėjų, automatiškai ir kiti užsidega. Kol kas atmosfera komandoje puiki. Aišku, tikrasis žmonių veidas atsiskleidžia po pralaimėjimų, išlenda tarpusavio santykių minusėliai. Bet neatrodo, kad bus pykčių.
Aš iš šalies stebiu, kaip krepšininkai tarpusavyje bendrauja. Būna, kad pasako vienas kitam pastabą, tačiau viskas vyksta labai draugiškai, pagarbiai. Per treniruotes vienas kitam pataria.
Nė vieno nereikia versti treniruotis, patys papildomai padirbėja. Turėti tokią komanda būtų malonu kiekvienam treneriui.
– Kokios didžiausios komandos problemos?
– Mums trūksta drausmės poziciniame žaidime. Kai nepasiseka atkarpa, ne visada sugebame nusiraminti, atlikti derinį iki galo. Yra ir daug kitų dalykų, kuriuos reikia taisyti. Kai ko net nepradėjome daryti. Bet laiko yra, mūsų žaidime dar bus naujovių.
– Kurio žaidėjo labiausiai trūksta iš palikusių komandą po praėjusio sezono?
– Valdo Dabkaus, kuris dabar žaidžia Kipre. Prieš jam ateinant į mūsų komandą girdėjau kalbų, kad Valdo sunkus charakteris. Bet mes puikiai sutarėme. Ir jei ne vasario pabaigoje jį užpuolusi pūlinga angina, galėjome pasiekti daugiau. Nes jis buvo ekipos lyderis. Ne be reikalo Valdą pakvietė į antrąją Lietuvos rinktinę.
Vis pasiskambiname. Valdas sakė, kad jei jam reikėtų išvažiuoti iš Kipro, grįžtų į mūsų komandą. Mielai priimtume.
– Dėl to, kad Prienų salė neatitinka reikalavimų, BBL namų rungtynes žaidžiate Šakiuose. Ar netrūksta savo žiūrovų palaikymo?
– Viskas gerai. Ateina pasižiūrėti ir vietiniai, ir prieniškių nemažai atvažiuoja. Miesto ir arenos vadovai puikiai sutinka. Jaučiamės kaip namuose.
– Šakių arena šį sezoną tapo ir Vilniaus „Sakalų“ namais. Kai žaidėte tarpusavyje, kuri komanda jautėsi šeimininke?
Oficialiai jie buvo šeimininkai. Pradžioje gal ir jautėsi, kad „Sakalų“ sirgalių daugiau. Bet pradėjome pirmauti 30 taškų, jų pranašumas tribūnose dingo.
Žinoma, žaidimas Šakiuose sukelia ir šiokių tokių nepatogumų. Bet nieko negalime pakeisti. Ne taip ir toli – 90 kilometrų. Nors treniravomės ten tik kartą. Žaidėjams patinka rungtyniauti Šakių salėje.
Šioje situacijoje galima įžvelgti ir privalumą. Daugiau mačų žaidžiame išvykoje, žaidėjai labiau grūdinasi.
Kol kas viskas atrodo neblogai. Daug ką nustebinome tokia sezono pradžia. Tačiau kol kas didžiausias krūvis tenka septyniems žaidėjams, nes trys krepšininkai gydosi traumas. Vėl, net ir šioje situacijoje galima rasti pliusų. Niekam nekyla klausimų, kodėl vienas žaidė daugiau, o kitas sėdėjo ant suolo. Dabar žaidžia visi beveik po lygiai. Gal tik Vytautas Vaikšnis mažiau. Bet ateityje ir jis gaus daugiau pasireikšti.
