Vos 3 mln. gyventojų turinti Lietuva prieš 140 mln. rusų – neabejotinai turime kuo didžiuotis. Auga nauja auksinė karta, bet kas laukia mūsų dabartinių Europos jaunių iki 18 metų krepšinio čempionato nugalėtojų? Ar pasitvirtins legenda, kad sėkmingiausiai Lietuva eksportuoja krepšininkus?

Nauja čempionų karta?

Lietuvoje išaugo nauja čempionų karta. Ar tikrai? Tie patys jauni vaikinai, dabar jau beveik, o kai kurie jau ir pilnametystės sulaukę, nugalėję rusų krepšininkus šių metų finale, triumfavo ir 2008 m. Europos jaunučių iki 16 metų čempionate. Regis, ko daugiau norėti, kai tokia puiki karta bręsta.

Tačiau viskas nėra taip paprasta. Telieka prisiminti, kad prieš 16 metų tokią pat auksinę pergalę iki 18 metų jaunių Europos čempionate išplėšė ir komanda, kurios gretose žaidė daug perspektyvių krepšininkų ir būsimų žvaigždžių su Šarūnu Jasikevičiumi priešakyje. Iš tų laikų ryškiausia žvaigždė buvo ir liko tik Š. Jasikevičius, o kitų pavardės tik retkarčiais pasirodydavo geriausių sąrašuose.

Tuomet trenerio Jono Kazlausko, kuris, kaip žinome, dabar treniruoja puikiai besikaunančią Graikijos vyrų krepšinio rinktinę, jaunių iki 18 metų gretose, be Š. Jasikevičiaus, žaidė ir Kęstutis Šeštokas, Kęstutis Marčiulionis, Žydrūnas Urbonas. Tik kur jie dabar ir kas apie juos yra girdėję? Geriausiu atveju tektų naršyti interneto platybių informacinius šaltinius, jei krepšiniu nelabai domitės.

Naujos žvaigždės

Žinoma, tautai reikia nugalėtojų ir didvyrių. Šių metų čempionato naudingiausiu Europos pirmenybių žaidėju buvo išrinktas Lietuvos rinktinės vidurio puolėjas Jonas Valančiūnas. Jam apdovanojimą įteikė pats Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus.

Į simbolinį geriausių Europos čempionato žaidėjų penketą pateko ir Deividas Pūkis, savo tolimais tritaškiais metimais skandinęs bendraamžius varžovus į neviltį. Kas laukia šių vaikinų? Jonas, persikėlęs iš Utenos į Vilnių, neabejotinai šiuo metu yra viena ryškiausių kylančių Lietuvos krepšinio žvaigždžių. Tokia, kokios tautai ir reikia, tokia, kokios seniai nebuvo. Na, taip, nesunku suprasti – daugelis jau dabar jį vadina naujuoju Arvydu Saboniu. Savo gebėjimais, talentu ir pajėgumu J. Valančiūnas akivaizdžiai stipresnis už tiesioginį A. Sabonio įpėdinį – vidurinį gausios Sabonių šeimos sūnų Tautvydą.

Tačiau lyginti Joną su Arvydu reiškia nieko neišmanyti apie krepšinį. Juk tokie unikumai kaip A. Sabonis gimsta kartą per kelis šimtus metų, o tokie kaip Jonas – kartą per kelis dešimtmečius. Bet vaikinas šaunuolis – pats supranta, kad jo laukia dar didelis darbas. Tam pritarė ir A. Sabonis – jis sakė, kad J. Valančiūno laukia puiki ateitis... jei tik su galva viskas bus gerai.

Nors Jonas jau spėjo „pasižymėti“ keliais jaunatviškais nuotykiais, kam nepasitaiko – svarbu, kad ta pati galva būtų vietoje ir per anksti nosies neužriestų. Nes talentų net ir tokioje nedidelėje ir tiek nedaug gyventojų turinčioje šalyje kaip Lietuva niekada netrūko. Tik vieniems noro neužteko, kitiems – užsispyrimo, trečius stabdė traumos ir kitos force majeure priežastys.

O A. Sabonio sūnus Tautvydas šaunuolis – juk prasimušti į pagrindinę rinktinę jau yra didelis laimėjimas, ypač kai esi legendinio tėvo šešėlyje. Tačiau Tautvydas, visą gyvenimą augęs ir brendęs kaip krepšininkas tolimojoje Ispanijoje, ne tik pasirinko žaisti už Lietuvos rinktinę (kitaip tėvas būtų nesupratęs), bet ir puikiai kovojo, dirbo nedaug pastebimą, bet itin svarbų juodą darbą, padėjo lietuviams pelnyti devynias pergales iš eilės, kurios nulėmė žingsnį ant aukščiausio auksinio nugalėtojų laiptelio.

Neaiškus likimas

Kalbama labai daug, tačiau tiesa slypi kažkur anapus. Ką čia slėpti, krepšinis – ne tik mėgstamiausia lietuvių sporto šaka, bet ir dažnai stereotipiškai vadinama antrąja Lietuvos religija. Jei jau nebeliko kuo tikėti, tik sportininkų pergalės dar gali suteikti viltį, kad šios žemės Dievas vis dėlto nepamiršo. Ypač po tokių pergalių kaip prieš mėnesį vykusiame Europos jaunių krepšinio čempionate. Atsirado naujų nugalėtojų ir didvyrių, kuriais pagrįstai galime didžiuotis, švęsti šventę drauge ar pasigirti pergalėmis, išvykus į užsienį.

Tačiau kas laukia sportininkų, kurie dabar maudosi šlovės spinduliuose? Ar auga ta karta, kurios atstovus Lietuva sėkmingai parduos? Galbūt Lietuvoje yra vadyba, kuri rūpinasi šia jaunąja karta ir sugeba jaunuolius parduoti į užsienį, kur ne tik sportininkai turės ateities perspektyvas, bet ir Lietuva, kaip valstybė, iš to uždirbs? Nežinia. Kol kas klausimų daugiau nei atsakymų. Nes, sutikime, profesionalų sporto vadybos Lietuvoje kol kas nėra, o Lietuvos kūno kultūros akademijos rengiamiems specialistams mažų mažiausiai trūksta patirties ir įgūdžių. Todėl ir traukia būriais užsienio skautai ir būsimų žvaigždžių medžiotojai į Lietuvą – galbūt pasiūlys dar vieną abiem pusėms naudingą sutartį? Bet tik ne Lietuvai.

Kur dingsta jaunimas?

Kol kas iš auksinės jaunių rinktinės, kuri tapo šio straipsnio pretekstu, su užsieniu susiję tik į simbolinį čempionato žaidėjų penketuką išrinktas D. Pūkis, jau anksčiau išvažiavęs mokytis ir žaisti į JAV, ir T. Sabonis, gyvenantis Ispanijoje ir atstovaujantis gimtojo miesto Malagos „Unicaja“ dublerių komandai. Jis dėl galimybės žaisti Lietuvos rinktinėje atsisakė Ispanijos pilietybės. O kitus sėkmingai spėjusius pasirodyti krepšininkus, pasiūliusios neblogas sąlygas tobulėti, priglaudė stipriausios Lietuvos krepšinio komandos – Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“.

Tačiau sportas – ne tik krepšinis. Reikia nepamiršti ir rankinio, lengvosios atletikos, plaukimo, kitų sporto šakų. Ir, žinoma, futbolo – populiariausios sporto šakos pasaulyje. Deja, negalime pasigirti išplėtota šioms sporto šakoms reikalinga infrastruktūra, Lietuvoje iki šiol nėra nė vieno tinkamo stadiono.

Tad kiekvienas ir sukasi taip, kaip išmano, juolab kad stinga ir profesionalų sporto vadybos. Daug perspektyvaus jaunimo, pasiekusio šiokių tokių sporto pergalių, suka į Vakarus, jie renkasi galimybę tobulėti, turėti geras treniruočių sąlygas, nemokamai mokytis ir gauti dienpinigių. Tačiau sunku atsakyti į klausimą, ar jie sugrįš į Lietuvą ir mūsų šalyje investuos Vakaruose uždirbtus milijonus, kaip padarė A. Sabonis ir Šarūnas Marčiulionis – jiedu atidarė ne tik viešbučius, restoranus, bet ir mokyklas su akademijomis jauniesiems krepšininkams.

Žinoma, niekas neturi teisės reikalauti, kad prakaitu (tiesiogine prasme) uždirbtus pinigus krepšininkai legionieriai pargabentų į Lietuvą ir čia privaloma tvarka juos investuotų, tačiau žiupsnelis patriotizmo nepakenktų. Ir čia įmanomas „judėjimas dviem juostomis“: Vakaruose uždirbtų krepšinio milijonų sugrįžimas stiprintų šalies ekonomiką, o gražių pergalių ir sėkmės istorijų pakerėti tautiečiai ne tik valgytų „pas centro puolėją“ ar ilsėtųsi „pas tą įžaidėją“, bet ir patikėtų, kad sporto laimėjimai – puiki investicija ateičiai.

Net jeigu Europos ar NBA klubuose įsitvirtinę lietuvių krepšininkai neretai nenori atstovauti Lietuvai ir žaisti nacionalinėje rinktinėje. Net jeigu Lietuvoje nebėra ką veikti. Tegu čia dirba jų pinigai – juk daugybei svetimų investuotojų atrodome patraukli, draugiška ir vis dar perspektyvų augti neprarandanti šalis. Tad kodėl čia negalėtų suktis ir legionierių milijonai?

Specialisto komentaras

Lietuvos krepšinio federacijos vykdomoji direktorė Rasa Liuimienė:

„Vadovaudamasi Tarptautinės krepšinio federacijos reglamentais ir nuostatomis, koordinuoju ir prižiūriu krepšininkų bei klubų tarpusavio sutartis, perėjimus, tad galiu patvirtinti, kad jokių įsipareigojimų, tuo labiau finansinių, savo šaliai nė vienas krepšininkas neturi. Pagrindinė taisyklė ir nuostata – iki jaunajam krepšininkui sueis 18 metų, jokių sutarčių su profesionalų klubu jis negali pasirašyti savarankiškai. Tačiau šis draudimas nesunkiai apeinamas, nes jaunuolio iki 18 metų oficialios sutartys traktuojamos kaip paslaugų teikimo sutartys, kurios dažniausiai pasirašomos su augančio talento tėvais ar jam atstovaujančiu agentu. Žaidėjui, sulaukusiam pilnametystes, reikia pačiam apsispręsti dėl tolesnės savo ateities. Jei jo netenkina sąlygos, jis taip pat turi teisę pasirinkti kitą agentą.

Tačiau valstybė iš žaidėjų pasirašomų sutarčių – nesvarbu, ar jos sudaromos Lietuvoje, ar išvykstama žaisti į užsienį – jokios finansinės naudos neturi. Nustatytų taisyklių ir įsipareigojimų, kad išvykstantis žaidėjas nuo savo pasirašytos sutarties skirtų, pavyzdžiui, 1 proc. jį išugdžiusiai vaikų sporto mokyklai išlaikyti, nėra. Nebent tai vyksta žaidėjo iniciatyva, taip, kaip dabar veikiantis Lino Kleizos labdaros ir paramos fondas, kuris suteikia finansinę, materialinę ir moralinę pagalbą bei sudaro lygias galimybes sportuoti kiekvienam vaikui, daug dėmesio skiria vaikų globos namų, socialinės rizikos šeimų ar specialių poreikių turintiems vaikams. Juk ir gabaus moksleivio, matematikos ar kitos mokslo šakos olimpiados nugalėtojo negali priversti, kad jis neišvyktų į užsienį mokytis, tobulėti ir... užsidirbti.

Kol kas nebent galvojama įkurti žaidėjų asociaciją, kuri turėtų vidinius įsipareigojimus ir tarpusavio susitarimu tam tikrą dalį lėšų skirtų savo šaliai. Taip pat nemažai žaidėjų, šiuo metu žaidžiančių užsienio klubuose ar jau baigusių sportinę karjerą, nors ir nesireklamuoja, tačiau remia Lietuvos jaunimo sporto mokyklas.
Bet tai grindžiama tik patriotizmu ir žaidėjų noru ar nenoru investuoti į šalį, kuri juos išugdė. Užsienyje tokie žaidėjai kaip NBA žaidžiantys Prancūzijos pilietybę turintis Tony Parkeris ar vokietis Dirkas Nowitzki savo šalyse į gimtuosius klubus investuoja ir perka jų akcijas nebent galvodami apie karjeros pabaigą, tačiau krepšininko priversti investuoti niekas negali.“