Lietuvos krepšinio karžygiai vėl grįžta į Turkiją. Ir šįsyk turėtų nekartoti pirmtakų klaidų, spėjama, padarytų dėl islamo neišmanymo.
Kai 2001 m. bronziniai Sidnėjaus superherojai atvyko į Mažąją Aziją, daug kas jiems žadėjo aukso kalnus, taip migdydami lietuvių budrumą. Iš letargo žaliai balti taip ir nepabudo per visą Europos čempionatą, kol galų gale juos pabudino ir iš karto iš lovos išvertė šiauriniai kaimynai. Lietuva–Latvija 76:94.
Ironijos mėgėjai tuomet pagimdė šūkį „Alaus šalies krepšinis“, o piktesnieji rinktinę pasitiko su pomidorais, nors šie, tiesa, taip ir liko nepanaudoti. Gėda buvo nuplauta kartu su treneriu Jonu Kazlausku ir pamažu užsimiršo.
Bet neturėtų būti visai pamiršta. Dabartiniams karžygiams, kurie tuomet, 2001-aisiais, dar buvo tik spuoguoti paaugliai, geriausiai tai priminti galėtų Robertas Javtokas. Prieš devynerius metus tik epizodiškai rungtyniavęs vidurio puolėjas savo kailiu patyrė tą gėdą, o pernai Lenkijoje nurijo ir dar vieną karčią piliulę.
Pasaulio čempionatas rugpjūčio 28 – rugsėjo 12 dienomis Lietuvos krepšininkams bus galimybė išpirkti ir savo, ir kolegų nuodėmes. Bet dar svarbiau – pasirengti naujam šuoliui kitų metų Europos čempionate Lietuvoje.
„Nei ant vienos sielos Alachas neuždės didesnės naštos, nei ji gali pakelti“, – pasakyta Korane. Kokią naštą pajėgi pakelti naujoji rinktinės karta? Tik laikas parodys. Islamiškas rinktinės laikrodis tiksi nuo liepos 15-osios ir kelia visą puokštę klausimų.
Muftijaus rūpesčiai
Fatvas (nurodymus) Lietuvos krepšininkai šią vasarą girdi iš naujo Didžiojo muftijaus, mūsiškai – vyriausiojo trenerio. Kad K. Kemzūra kompetentingas skelbti fatvas – kvalifikuotus teisinius (krepšinio) patarimus, mažai kas abejoja. Ir visoje Europoje nedaug esama taip fanatiškai savo darbą mylinčių ir krepšinio teoriją išmanančių specialistų.
Bet, kaip žinome, muftijaus fatvos nėra privalomos. Kaip kartais nebūna privalomi trenerių nurodymai. Jie tampa privalomi, kai komanda tiki tuo, ką sako treneris, vadinasi, nė akimirką neabejoja jo autoritetu. Tam jau vien teorinių žinių ir išmanymo nepakanka. Reikia ir tvirto charakterio, ir psichologo įgūdžių, ir gebėjimo akimirksniu priimti sprendimus.
Ar K. Kemzūra tas savybes turi? Pačiam treneriui klausimai apie kietos ir minkštos rankos santykį ne itin patinka, bet diskusijų šia tema – apstu. Kritikai vis įkyriai primena praeitį, K. Kemzūros konfliktą su Carlosu Delfino Maskvos srities komandoje „Chimki“ ir tą netvarką, kuri pernai vyravo Latvijos rinktinėje.
Kai kurie, kaip Šarūnas Marčiulionis, net viešai pareiškė, kad būtent dėl trenerio asmenybės į rinktinę neatvyko ryškiausios mūsų žvaigždės – Šarūnas Jasikevičius, Rimantas Kaukėnas, Ramūnas Šiškauskas ir kiti. Esą Jonui Kazlauskui ar Rimui Kurtinaičiui prisikviesti juos būtų buvę lengviau.
Dabar tai – nereikalingos spekuliacijos, tikrai nepadedančios K. Kemzūrai. 40-metis strategas gali guostis nebent Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) suteiktu pasitikėjimo kreditu. Rinktinei nekeliami jokie konkretūs tikslai pasaulio čempionate. Uždavinys – pasirengti kitiems metams, Europos čempionatui mūsų šalyje.
Tiksliai pasakė ir pats K. Kemzūra: „Sukurti komandą, kuri išmoktų žaisti kartu.“
Tam tikrai nepakaks vien preciziškai tiksliai suformuluotų fatvų. Valia, atkaklumas, sprendimai kritinėmis situacijomis – visa tai laukia stratego. Ir priedas – kiekvieną jo judesį akylai stebintys 3 milijonai krepšinio ekspertų. Ar Alachas neuždėjo per didelės naštos?
Vyriausiojo mulos beieškant
Kas lietuvius kvies maldai ant Izmiro „Halkapinar“, o po to galbūt ir ant Stambulo „Sinan Erdem Dom“ arenos parketo? Be vyriausiojo mulos nėra bendros maldos mečetėje. Be įžaidėjo nėra komandos. K. Kemzūrai dėl to galvą sopa net ne nuo liepos 15-osios, o nuo praėjusių metų lapkričio mėnesio, kai užėmė Didžiojo muftijaus pareigas.
Šaro nebus – šie du žodžiai skamba lyg nuosprendis Lietuvos rinktinei. Be Š. Jasikevičiaus visuose praėjusio dešimtmečio turnyruose, išskyrus malonia išimtimi tapusias 2005 m. Senojo žemyno pirmenybes, žaliai baltų kariuomenė demonstruodavo neįtikėtiną diletantiškumą, kurio viršūnė buvo praėjusio rudens košmaras Lenkijoje.
Kalifo (arabiškai „įpėdinio“), kuris užimtų Š. Jasikevičiaus sostą, nematyti net žvalgantis į visas jaunių ir jaunimo rinktines, todėl K. Kemzūros užduotys tampa dar sudėtingesnės. Kaip sunku vadovauti komandai, kai aikštėje nėra savarankiškai teisingus sprendimus galinčio priimti atakų dirigento, labai skausmingai įsitikino Ramūnas Butautas.
Praėjus metams, K. Kemzūros pasirinkimas ribotas. Pagrindinėje rinktinėje – daugiau trūkumų nei privalumų turintys Giedrius Gustas ir Mantas Kalnietis. Taip pat – intriguojantis, bet beveik neapšaudytas Arvydas Eitutavičius. Nė vienas „netraukia“ iki to, kad galėtų bent 20 minučių stabiliai ir patikimai vadovauti rinktinės žaidimui. Jau nekalbant apie išradingumą ir kūrybingumą.
Martynas Gecevičius, Tomas Delininkaitis? Greičiausiai K. Kemzūrai teks atsigręžti ir į juos, o kai kuriais atvejais – net į puolėjus. Panacėja galėtų tapti greitas žaidimas, bet čia taip pat reikia greitų ir koordinuotų sprendimų. Visada norisi tikėtis geriausia, bet šiuo atveju vieningą maldą ant Turkijos arenų parketo kurti privalės visa komanda, be vieno išsiskiriančio balso. Be Šaro. Be vyriausiojo mulos.
Kiečiau, tvirčiau, stipriau
Islamas smerkia nutukimą, silpnumą ir fizinį tingumą. Bet stiprus kūnas be tvirtos sielos – kaip tuščias indas. Kaip talentingas krepšininkas be kovotojo charakterio.
Pastarosios vasaros iliustravo, kad Lietuvos rinktinei trūksta sveikos agresijos. Kaip prieš 2008 m. Pekino olimpiadą pastebėjo Š. Jasikevičius, trūksta žaidėjų, kurie aštriu ir agresyviu žaidimu kurtų progas sau ir kitiems. Pernai mūsų šalies komandai beviltiškai blaškantis Vroclavo ir Lodzės arenose, žurnalistai spėliojo, kad daugelis savo vietos nerandančių rinktinės narių vėl sužydės klubuose.
Daugeliu atvejų taip ir nutiko, o priežastis labai paprasta. Tiesiog klubuose lietuviai turi tokių partnerių, kurie spinduliuoja agresiją ir atitraukia varžovų dėmesį.
Inteligencija ir garbingas žaidimas – pagirtini, bet siekiant tikslo tai kartais trukdo. Krepšinio aikštelėje reikia kiaušų, kurių pernai Lenkijoje pasigedo R. Javtokas. Kam, jei ne kapitonui, rodyti pavyzdį.
Paskui jį galėtų sekti aiškiu rinktinės lyderiu pasmerktas būti Linas Kleiza ir Jonas Mačiulis, o toliau – ir visi kiti. Gailestingumą ir taikų būdą galima rodyti po kovos, o džihadas yra džihadas. Juk akivaizdu, kad ispanai, prancūzai, serbai belaisvių tikrai neims.
Lietuviai tiesiog privalo naudotis svarbiausiu savo koziriu – jaunyste ir energija. Tarp rinktinės kandidatų vos du žaidėjai (R. Javtokas ir Mindaugas Lukauskis) yra peržengę 30-mečio ribą. Visi kiti – alkani pergalių ir pripažinimo. O alkis geriau stimuliuoja imtis veiksmų nei sotumas.
Neprispausti lūkesčių
Žodis „islam“ išvertus iš arabų kalbos reiškia „atsidavimą“. Bet kokiai komandai tai turbūt yra pats svarbiausias bruožas. Tiek talento palikus namuose, svarbiausias argumentas turės būti vienybė ir susitelkimas. Ir, aišku, žaliųjų sirgalių armija tribūnose. Nors ir suprasdami, kad rinktinėje vyksta kartų kaita, o apie didžias pergales galima galvoti nebent slapčiomis, lietuviai tikrai nenorėtų, kad pasikartotų pernykštis scenarijus, kai Katovicuose teko perpardavinėti bilietus į lemiamas kovas.
Pirmoji Lietuvos rinktinės stotelė Turkijoje – kurortinis Izmiras. Ar aistruoliai ten daugiau prakaituos tribūnose, ar prie jūros, bus galima sėkmingiau prognozuoti po Madride rugpjūčio 20–21 d. vyksiančio draugiško turnyro. Naujuosius lietuvių raumenis ten patikrins Ispanijos ir JAV krepšininkai.
Bet Turkijoje rinktinė turėtų pamėginti įvykdyti bent vieną iš arkanų (pareigų) – chadžą: esant galimybei nuvykti į Meką. Tik žaliai baltiems Meka bus Stambulas, kuriame vyks lemiamos pirmenybių kovos. Ir jau ten derėtų pamėginti jei ne kautis dėl medalių, tai bent pranokti savo pirmtakus, kurie planetos čempionatuose kol kas nebuvo pakilę aukščiau nei 7 vieta (tokia pozicija užimta ir 1998, ir 2006 m.).
Po permainų rinktinėje ši vasara Lietuvoje pasižymi ypač atsargiomis viltimis. Kaip rodo istorija (2000 m. Sidnėjus, 2003 m. Švedija), tai nėra pats blogiausias variantas. Akivaizdu, kad šios rinktinės neslėgs per didelių vilčių našta. Tepadeda jiems Alachas.
Taip pat šiame IQ numeryje skaitykite:
Nomenklatūros pasiįvairinimas: judesiai Lietuvos socdemų Olimpe
Šeimos politika: lūžta ietys
„The Economist“: Ar Europos Sąjunga turi ateitį?
„The Economist“: Ar pelė ir klaviatūra konfliktuose – nauji ginklai?
Automobilio mokestis: „žalias” ar nereikalingas
Bedarbiai – kiek iš jų neturi darbo?
Būsto rinka: kaip atsikratysime balasto
Kino gyvybingumas vasarą
