Vis dėlto būtent "Juodąja Mamba" vadinamas žaidėjas tapo finalo serijos MVP. Be to, nė vienas K. Bryanto komandos draugas ar jo varžovas nė sekundei nesudvejojo dėl tokio sprendimo teisingumo.

- Kobe, ką jaučiate po šios istorinės jums pergalės?

- Tai labai sunku apibūdinti... Iki šiol negaliu suvokti, kaip sugebėjome laimėti šią dvikovą. Tai buvo vienas iš tų vakarų, kai viskas klostėsi ne taip, kaip buvome numatę. Mes labai labai norėjome laimėti, tačiau neįsivaizdavome, kaip tai padaryti. Vis dėlto pabaigoje pasiekėme savo tikslą. Tai neįtikėtina, tačiau tuo pačiu ir nuostabu.

- Jums asmeniškai šis susitikimas susiklostė ne per geriausiai. Niekaip nesisekė pagerinti pataikymo procento iki pat mačo pabaigos. Ką pats sau pasakėte per pertrauką, kaip palaikėte pasitikėjimą savimi?

- Stengiausi susikoncentruoti dviems dalykams. Pirmas - baudų metimai. Kai nesiseka pataikyti iš žaidimo, o komandai reikia tavo taškų, turiu stengtis išprovokuoti pražangas ir susikaupti metant baudas. Antras dalykas - atkovoti kamuoliai. Šiandien mums siaubingai nekrito, tai reiškia, kad sugriebti kamuoliai turėjo ypatingai svarbų vaidmenį. Jei nenusiimtumėm kamuolių po savo netaiklių metimų ("Lakers" po svetimu krepšiu atkovojo 23 kamuolius, "Celtics" - tik 8), neturėtume jokių šansų laimėti. Tai suvokdamas, pasistengiau būti naudingesnis komandai būtent šioje srityje.

- Ar Philas Jacksonas po nesėkmingos jums pirmosios rungtynių pusės kalbėjo su jumis asmeniškai?

- Suprantu, kur jūs lenkiate. Ne, asmeniškai man pretenzijų jis neišdėstė, nenurodė konkrečių mano klaidų ir nebandė spausti. Tame ir slypi šio didžio trenerio jėga. Jis viską puikiai supranta ir žino, kada žaidėjui yra naudinga kritika, o kada jam reikia leisti nusiraminti ir pačiam pagalvoti apie savo žaidimą. Jis žinojo, kaip aš noriu laimėti, o aš puikiai suvokiau, kaip blankiai sužaidžiau pirmojoje susitikimo dalyje. Tokiais momentais man verta pasėdėti drabužinėje tylint ir pasistengti "surinkti save iš dalių".

- Kuo šis čempiono titulas skiriasi nuo keturių ankstesnių?

- Turbūt tuo, kad jį iškovoti buvo sunkiausia.

- Kodėl?

- Dėl varžovo. "Celtics" - puiki komanda. Puikus kolektyvas, agresyvus žaidimas, kieti, pikti žaidėjai. Be to, "keltai" turi puikų trenerį. Jie žaidžia labai disciplinuotai, o kiekvienas žaidėjas gali atlikti svarbų metimą. O ir pati serija susiklostė labai sunkiai. Kai pralaimėjome antrąjį mačą Los Andžele, daugelis suskubo mus laidoti. Ir mes iš tiesų buvome atsidūrę ant kapo duobės krašto. Bostone turėjome žūtbūt laimėti bent kartą, o grįžus namo taip pat neturėjome teisės suklupti. Labai labai sunki serija.

- Per pastaruosius metus komandoje turėjote daug pajėgių ir žvaigždžių statusą turinčių partnerių. Tačiau, regis, nė su vienu iš jų nebuvo tokio tarpusavio supratimo kaip su Pau Gasoliu. Įvertinkite ispano žaidimą šioje serijoje ir jo indėlio į pergalę svarbą.

- Labai džiaugiuosi dėl Pau. Jam buvo itin svarbu pasisemti atkrintamųjų varžybų patirties, juk iki atėjimo į mūsų komandą jis nebuvo nužygiavęs toliau nei iki pirmojo etapo. Visos kalbos apie jo "minkštumą" yra visiška nesąmonė. Joks jis ne minkštas, tiesiog visą šį laiką mokėsi, tobulėjo, ugdė pasitikėjimą savo jėgomis, ko jam anksčiau labai trūko.

Ir tai daryti jiems teko prieš tokius "pasiutusius šunis" kaip "Celtics". O tai yra itin sunku. Tačiau Pau nepalūžo, o atvirkščiai, pakilo į naują, dar aukštesnį lygį. Ir štai mes turime rezultatą. Šiame finale Gasolis mums buvo neįkainojamas, esminis žaidėjas. Aš kasdien dėkojau Dievui už jį ir meldžiausi, kad jis būtų sveikas.

- Gali būti, kad esminis lemiamo mačo momentas buvo, kai Ph. Jacksonas į aikštelę išleido Sašą Vujačičių, iki finalinės sirenos likus 11 sekundžių. "Lakers" pirmavo vos dviem taškais, ir varžovai akimirksniu prasižengė prieš slovėną. Tokiu atsakingu metu Vujačičius šaltakraujiškai realizavo abu baudos metimus. Didžiuojatės bendraklubiu?

- Labai didžiuojuosi. Saša yra man kaip jaunesnysis brolis. Dažnai kvailioju, erzinu jį, tačiau jūs turite žinoti apie jį vieną svarbų dalyką: šis vaikinas - pasitikėjimo savimi įsikūnijimas. Jis niekada nevengia atsakomybės, niekada nebijo atlikti svarbų metimą. Nepamenu, kad jam drebėtų rankos. Kai turiu atlikti perdavimą kažkuriam iš partneriu lemiamam metimui, mano galvoje du vardai - Derekas Fisheris ir Saša Vujačičius.

- Ką darysite su savo sužalotu pirštu? Laukia operacija?

- Galbūt. Ši trauma man labai trukdė. Su sutvarstytu pirštu buvo sunku ir skausminga mesti bei kontroliuoti kamuolį. Šią problemą teks kažkaip spręsti.

- Kobe, jums dar tik 31-eri, o jūs jau penkiskart NBA čempionas...

- Ši frazė man patiko! (juokiasi) Prieš atkrintamųjų pradžią visi tik ir kalbėjo: "Jam jau 31-eri, jis jau išsikvėpė!" O dabar paaiškėjo, kad man ne "jau", o "dar tik" 31. Argi tai ne puiku?!

Šaltinis
Portalo Eurobasket.lt informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško portalo sutikimo draudžiama.
Eurobasket.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją