T.Klimavičiaus kelias – nuo mėgėjų lygos iki rinktinės

Vienu didžiausių šio sezono Lietuvos krepšinio lygos atradimų galima laikyti Tadą Klimavičių. Kauno „Žalgirio“ puolėjas prieš dešimtmetį manė visiems laikams užvėręs legendinio klubo duris, tačiau likimas pasisuko kitaip. Šiandien T. Klimavičius yra vienas svarbiausių „Žalgirio“ žaidėjų ir kandidatas su Lietuvos vyrų rinktine vykti į 2010 metų pasaulio čempionatą.

„Tadai, galima nusifotografuoti? — pokalbį nutraukia maždaug 13 metų mergaitė. — Prašau, tu mano mėgstamiausias krepšininkas.“

T. Klimavičius šypteli ir, atsistojęs visu savo 204 cm ūgiu, vos telpa į kadrą.

Mėgstamiausias krepšininkas? Prieš dešimtmetį T. Klimavičius net nemanė, kad iš krepšinio valgys duoną. Baigęs sporto mokyklą, aukštaūgis nepatraukė jokios komandos dėmesio, todėl buvo įsitikinęs, kad su krepšiniu teks atsisveikinti.

Bet mėgėjų lygoje žaidusį jaunuolį pastebėjo tuometinis „Žalgirio“ dublerių treneris Rimantas Grigas. Pakvietęs į komandą, jis kauniečiui suteikė šansą. T. Klimavičius juo pasinaudojo 100 procentų.

Pailsi žvejodamas

Nuo tos dienos prabėgus dešimčiai metų, T. Klimavičius vadinamas vienu iš Kauno „Žalgirio“ lyderių. Savo galingu žaidimu po krepšiais jis atkreipė ir Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio Kęstučio Kemzūros dėmesį — 27 metų puolėjas įtrauktas į nacionalinės komandos kandidatų sąrašą.

Kuklus, nuoširdus ir praktiškai vienas pats plačią šeimą išlaikantis T. Klimavičius šiemet dar nesitiki patekti į rinktinę. Bet gyvenimas užsispyrusiam puolėjui ne kartą dovanojo malonias staigmenas.

— Tadai, šį sezoną buvai vienas iš „Žalgirio“ lyderių. Ar pastebi išaugusį žmonių susidomėjimą? – „Mūsų krepšinis“ pasiteiravo T. Klimavičiaus.

— Jaučiu, bet tai netrukdo. Antri metai „Žalgiryje“, todėl nori nenori atpažįsta. Esame gal ir įpratę prie to dėmesio. Jeigu norime ramybės, važiuojame ten, kur žinome, kad mažai žmonių arba jų iš viso nėra.

— Kaip mėgsti atsipalaiduoti nuo krepšinio, nuo įtampos?

— Mėgstamiausias dalykas laisvą dieną sezono metu yra nueiti į pirtį — su broliu ar draugais. O vasarą mėgstu gamtą, važiuoju prie ežerų, žvejoti valtyje, kur tikrai ramybė, beveik nėra žmonių.

— Žvejyboje jauti kažkokį sportinį interesą ar žvejoji tiesiog tam, kad atsipalaiduotum?

— Nesu tas, kuris už tūkstančius pirktų visokias įrangas, kažkur važiuotų ir savaitėmis gaudytų žuvis, bet žvejoti mėgstu.

— Mažai žinoma apie tavo pradžią krepšinyje. Kur ir kaip žengei pirmuosius žingsnius šioje sporto šakoje?

— Baigiau Kauno krepšinio mokyklą. Pradėjau 14 ar 15 metų ir sportavau ketverius metus. Pradėjau labai vėlai, bet kol kas nesigailiu.

Baigęs sporto mokyklą žaidžiau mėgėjų lygoje, o mūsų komandos treneris pažinojo Rimantą Grigą. Jam pasakė, kad yra jaunas krepšininkas, kurį galbūt norėtų pažiūrėti. R. Grigas pažiūrėjo mano rungtynes ir pakvietė į treniruotę. Nuo to viskas ir prasidėjo: dubleriai, „Žalgiris“, kelionės po užsienį.

— Žaisdamas mėgėjų komandoje ko gero net sapne negalėjai pagalvoti, kad vieną dieną pats būsi kažkieno mėgstamiausias krepšininkas?

— Atvirai pasakius, baigęs sporto mokyklą, maniau, kad nebežaisiu krepšinio. Jokia komanda nepaėmė, buvau praradęs viltį, kad kada nors žaisiu profesionaliai. R. Grigo atėjimas ir kvietimas į dublerių komandą viską pakeitė. Matote pasekmes — tapau profesionalus krepšininkas.

Nesitikėjo sugrįžti

— Kai kurie krepšininkai gana anksti tampa žinomi, bet paskui dažnas jų išnyksta iš krepšinio žemėlapio. Tavo istorija — priešinga: ilgą laiką kilai, kol dabar, būdamas 28 metų, gali vadintis vienu iš „Žalgirio“ lyderių. Kuris variantas tau atrodo priimtinesnis?

— Aišku, lengviau, kai esi talentingas ir tau viskas lengvai sekasi, greitai išpopuliarėji. Mano kelias buvo daug sunkesnis, bet nesigailiu. Niekada negalvojau, kad po 5 ar 10 metų būsiu toks ar kitoks. Tiesiog sportavau, man tai patiko ir žingsnis po žingsnio viskas su laiku atėjo.

— Buvai trumpam pakviestas į „Žalgirį“ dar 2002 metais, po to tave skolino Alytaus „Alitos“ komandai, vėliau buvo klajonės užsienyje. Ar po to, kai nepavyko pirmą kartą įsitvirtinti „Žalgiryje“, nepradėjai galvoti, kad galbūt nieko nepasieksi krepšinyje?

— Kai paskolino „Alitai“, buvo tokia situacija, kad keitėsi treneriai, vienam patikau, o kitam — ne. Toks gyvenimas. Bet šis dalykas užgrūdino. Mačiau keletą LKL komandų, buvau užsienyje. Daugiau pamatęs, geriau žinau patį krepšinį.

— 2004 metais pasirašei sutartį su Italijos antrosios lygos komanda. Kaip atsidūrei toje lygoje?

— Tą vasarą dalyvavau stovykloje Trevize. Išvažiavome trise: aš, Kęstutis Marčiulionis ir Andrius Jurkūnas. Man ten gerai sekėsi, o turnyrą stebėjo daug Italijos lygos trenerių. Buvo pasiūlymų vykti ir į kitas šalis, bet pasilikau Italijoje, nes agentas tą šalį geriau žinojo. Buvau jaunas, todėl važiavau užsidirbti. Komanda neapgavo, viską sumokėjo, gaudavau daug žaisti, geriau išmokau anglų kalbą. Tai, aišku, išėjo į naudą.

— Po Italijos grįžai į „Šiaulius“, kuriuose rungtyniavai porą metų. Ką tie metai tau davė kaip krepšininkui?

— Pirmas pusmetis buvo sunkus, nes po antros rinktinės atvykau su čiurnos trauma. Dėl to pusmetį negalėjau gerai žaisti. Antri metai buvo daug geresni, žaidžiau Europos taurėje, be to, „Šiauliai“ kovojo dėl prizinių vietų, gavau daug žaisti. Pasirodžiau Lietuvos publikai, tapau labiau žinomas.

— Ar po dvejų metų Šiauliuose nebuvo minties, kad „Žalgiris“ vėl pasikvies?

— Nežinau, gal giliai širdyje buvo, bet šiaip vilčių nedėjau. Galvodavau, kad jeigu išėjau iš „Žalgirio“, jeigu netikau jaunas, tai daugiau niekada ir netiksiu. Galvojau, kad būsiu kaip visi — važinėsiu po užsienio komandas.

— Tad tikriausiai nustebai, kai po sezono Graikijoje „Žalgiris“ tave vis dėlto pasikvietė?

— Tikrai buvo keista. Jau žaidžiant Graikijoje, viduryje sezono jie mane kalbino, kad grįžčiau. Bet baigiau sezoną Graikijoje, grįžau į Lietuvą ir pasirašiau sutartį su „Žalgiriu“.

„Lietuvos ryto“ žaidėjai — provokatoriai

— Per rungtynes atrodai labai ramus. Emocijas stengiesi suvaldyti viduje ar tiesiog toks esi?

— Nemėgstu po metimų ką nors rodyti fanams, aš ne toks. Kartais pradedu ginčytis su teisėjais, nors prieš rungtynes sau pažadu, kad taip nedarysiu. Bet kartais emocijos padaro savo ir paskui tenka gailėtis.

— O varžovai iš pusiausvyros neišveda?

— Ne. Bando, ypač „Lietuvos ryto“ žaidėjai, kurie visi yra provokatoriai, bet man nei šilta, nei šalta. Bando ir kalbomis, ir kitais būdais kažką padaryti. Nenoriu atskleisti kaip provokuoja, bet manęs tai netrikdo. Man kartais net smagiau žaisti varžovų aikštelėje, kai fanai kažką rėkia, nori blogo pasakyti, o tu pelnai taškus ir visi nutyla. Taip pat ir su žaidėjais, kurie bando provokuoti — tiesiog nekreipiu dėmesio.

— Komandoje juokaujama, kad turi brolį dvynį Tedį, kuris yra tarytum tavo blogoji pusė — žmogus, kuris kartais nesužaidžia gerai. Iš kur atsirado ši pravardė?

— Čia komandos draugų pokštas. Kažkada Rygoje nesužaidžiau vienų rungtynių ir prasidėjo juokai, kad neįlipau į autobusą ir likau Kaune. Kiekvienam taip yra, juk negali kiekvienas rungtynes viską daryti stabiliai gerai. Būna geresnių dienų, būna blogesnių. Man svarbiausia komandos rezultatai. Jeigu reikės, galiu visas rungtynes tik gintis, galiu atidavinėti kamuolį komandos draugams. Man norisi, kad komanda laimėtų, o ne pasiekti gerą asmeninį rezultatą.

— Gegužės pradžioje gavai kvietimą į Lietuvos rinktinės stovyklą. Kaip manai, ar tai jau yra tavo karjeros viršūnė?

— Nežinau. Iš pradžių buvo pasirodę pranešimų, kad važiuosiu į antrą rinktinę, bet paskui pamačiau, kad pakvietė į pirmą. Nededu didelių vilčių, kad būsiu dvyliktuke, bet pasitreniruoti su geriausiais Lietuvos krepšininkais bus gera patirtis.

— O kodėl nededi vilčių?

— Atvažiuos Broliai, atvažiuos Paulius Jankūnas, Linas Kleiza. Yra daug žaidėjų mano pozicijoje, tikrai netikiu, kad pateksiu į dvyliktuką. Viską vertinu realiai. Nesakysiu, kad nušluostysiu nosį visiems. Atkreipiau trenerio dėmesį, pakvietė, galbūt nori geriau į mane pasižiūrėti. Bet tik tiek.

— Ar dar turi neįgyvendintų svajonių?

— Taip, pirma svajonė buvo laimėti LKL čempionų žiedus. Kita svajonė būtų kada nors sužaisti Lietuvos rinktinėje. Dabar pakvietė, todėl tai žingsnelis svajonės link.

— Paminėjai svajones, susijusias su krepšiniu. O ar turi svajonių kaip žmogus?

— Anksčiau svajonė buvo tapti krepšininku ir turėti stabilią karjerą, užsidirbti, atsistoti ant kojų, šeimą aprūpinti, padėti kam reikia — broliui, giminėms. Tiesiog ko nors pasiekti.

— Ar jau matai save, baigusį karjerą?

— Kartais pagalvoju, bet tikiuosi, kad iki karjeros pabaigos toli. Gal kai jau tikrai karjera eis į pabaigą, tada susimąstysiu labiau. Dabar stengiuosi dirbti savo darbą ir negalvoti apie tai.

Visą interviu skaitykite žurnalo „Mūsų krepšinis“ 30-ajame numeryje.

Be specialaus „Mūsų krepšinio“ redakcijos leidimo kopijuoti ir skelbti straipsnį kitur draudžiama.