- Rolandai, kiek laiko žaidi krepšinį?
- Aš niekada negalvojau, kad krepšininkas bus mano profesija, nes iki 17 metų žaidžiau futbolą ir atstovavau šalies čempionų dublerių komandai. Tačiau Lietuvoje krepšinį žaidžia visi – nuo mažų vaikų iki pagyvenusių žmonių. Galima pasakyti, jog tai ne sportas o antroji religija.
Būdamas 19 metų turėjau stoti į universitetą ir ten pradėjau žaisti krepšinį. Pamatęs, jog sekasi gana neblogai, supratau, kad galiu žaisti ne tik universiteto komandoje, tačiau galiu eiti ir toliau. Nuo to laiko krepšiniu pradėjau užsiiminėti labai rimtai.
- Ar galite trumpai papasakoti apie savo karjerą?
- Mano karjera klostėsi labai sėkmingai. Turbūt esu vienintelis žaidėjas Lietuvoje, kuris yra laimėjęs visas lygas, įskaitant tuometines LKCL, LKBL, LKAL bei LKL. Taip sutapo, jog kas metus kilau vienu laipteliu aukštyn.
Taip pat esu tris kartus laimėjęs Lietuvos gatvės krepšinio čempionatą, o net tarp profesionalų buvome pirmi. Tačiau neskaitant šių visų laimėjimų, aš nelaikau savęs krepšininku ir net draugų prašau, kad manęs jie taip nevadintų. Visų pirma, man šis žodis nelabai patinka, o visų antra, manau, jog krepšininkai yra tie žmonės, kurie atstovauja savo šalies nacionalinei rinktinei.
Ir kol Jonas Kazlauskas manęs nepakvietė atstovauti rinktinei, tol aš krepšininku nebuvau vertas vadintis. Žinoma, vilkėti nacionalinės rinktinės marškinėlius man buvo didžiulė garbė.
Per savo karjerą teko žaisti daugelyje komandų, tačiau pačios pirmosios didelės pergalės yra susijusios su Vilniaus „Lietuvos ryto“ komanda. Žaidžiau taip pat Vilniaus „Sakalų“ bei gimtojo miesto – „Mažeikių“ komandoje. Teko rungtyniauti Prancūzijoje, Lenkijoje, Kipre, o galiausiai atvykau į Ukrainą, kur esu iki šiol.
„Azovmaš“ klube esu trečią sezoną ir tikiuosi, kad šis bus toks pats sėkmingas, kaip ir pirmieji du. Man patinka laimėti ir labai mėgstu kolekcionuoti titulus. Esu tapęs kelių šalių čempionu, o vienintelė ekipa su kuria nieko nelaimėjau – Čerkasų „Mavpy“.
- Papasakokite apie labiausiai įsimintinus karjeros momentus.
Yra daug akimirkų, kurios susiję su krepšiniu ir jos amžinai išliks mano atmintyje. Pavyzdžiui, labai į atmintį įstringa paskutinės rungtynių sekundės. Pamenu situaciją, kuri įvyko, kai aš rungtyniavau Vilniaus „Sakalų“ komandoje ir tuomet žaidėme paskutiniąsias reguliaraus sezono rungtynes su Kauno „Žalgirio“ ekipa. Mes kovojome dėl patekimo į atkrintamąsias varžybas ir pergalės atveju būtume užėmę šeštąją vietą.
Taigi, situacija buvo tokia, kad iki ketvirtojo kėlinio pabaigos buvo likusios 3,5 sekundės, mes atsilikome 1 tašku, o varžovų komandos žaidėjas stovėjo prie baudų metimo linijos. Pirmasis metimas skriejo pro šalį, tačiau antrasis buvo taiklus.
Komandos draugas Dainius Šalenga, kuris šiuo metu žaidžia „Žalgiryje“, perdavė kamuolį man tarp dviejų žaidėjų, mačiau, kad buvo likusios 2 sekundės ir švystelėjau kamuolį beveik nuo savo baudos aikštelės varžovų krepšio link, pataikiau ir mes laimėjome.
Tai buvo vienas iš įsimintiniausių momentų, galbūt ir vien dėl to, jog tai buvo mano karjeros pradžia. Tuomet mes užėmėme šeštąją vietą, o po to laimėjome bronzos medalius ir tai yra didžiausias „Sakalų“ pasiekimas per visą klubo istoriją.
Septyni ar aštuoni sezonai iš eilės buvo tokie, per kuriuos aš bent du ar tris kartus pataikydavau lemiamą metimą iš savo aikštės pusės. Tokie metimai atmintyje lieka visam laikui. Žinoma, malonu prisiminti ir akimirkas, kai komanda tampa čempionais, tačiau tą jausmą žodžiais apibūdinti yra sunku.
Tu kantriai dirbi dešimt mėnesių, tačiau pasitaiko visko – traumų, nusivylimo, nervų, agresijos aikštelėje. Tačiau jausmas laimint čempionatą yra tiesiog nerealus. Praėjus keletui dienų po laimėto čempionato nepalieka jausmas, kad gyveni ne šiuo laiku. Visų akimirkų, kurios būnas po finalinės sirenos, sunku apibūdinti žodžiais. Tavo vardą skanduoja visa salė, visi fanai džiaugiasi už tave.
Man labai patinka žmonės, kurie serga už mus, paremia mus ir pergyvena dėl mūsų. Mano prisiminimai geri iš visų komandų, kuriose esu žaidęs, nes visada patekdavau ten, kur atmosfera būdavo labai gera.
- Ar patinka jums rungtyniauti „Azovmaš“ komandoje?
- Mano atsakymas labai paprastas: jei aš į komandą grįžtu trečią kartą – reiškias, jog čia yra viskas puiku. „Azovmaš“ man imponuoja tuo, jog tai tituluotas klubas. Tai komanda su europietišku vardu. Ir tokio įvaizdžio per dvi ar tris dienas nesukursi, nes tai yra daugelio metų darbas.
Mūsų fanai yra nuostabūs. Prisimenu, kai praeitais metais nuvykome į Donecką žaisti finalo rungtynių, supratau, jog mes laimėsime, nes fanai sukūrė stulbinamą atmosferą ir mes jautėmės taip, lyg žaistume savo aikštėje. Žinojome ir tai, jog iš Mariupolio į Donecką važinėti yra per didelė prabanga, todėl viską sutvarkėme varžovų aikštelėje.
Mariupolyje man patinka viskas. Mieste nemažai gamyklų ir galbūt ekologijos atžvilgiu čia nėra taip gerai, tačiau tai geras miestas. Svarbu, kad žmonėms čia patinka sportuoti, jie lankosi ne tik krepšinio, bet ir futbolo rungtynėse. Ir labai džiaugiuosi, kad gyvenimas vien žaidimu krepšinio aikštelėje nesibaigia. Dažnai su gerbėjais susitinku tiesiog gatvėje, kurs su jais nevengiu bendrauti. Jie užduoda įvairių klausimų, tačiau svarbiausia yra tai, jog žmonės šiame mieste myli ir supranta krepšinį.
