- Jūsų sportinė biografija labai spalvinga. Kas iš tų metų įsiminė labiausiai?
- Yra daug visokių dalykų... Ir tai, kad tapome olimpiniais čempionais. Vėliau, atstovaujnat jau Lietuvai, buvo reikšmingi trečios vietos laimėjimai Barselonos ir Atlantos olimpinėse žaidynėse. O vienas įsimintiniausių momentų, žinoma, "Žalgirio" laimėjimai prieš Maskvos CSKA.
Gal tik geografiniu požiūriu tai "siauros" pergalės, bet tas laikotarpis buvo didelis impulsas Lietuvos krepšiniui. Tarybų Sąjungos komandą prieš tai turbūt buvo pavykę nugalėti tik pokario laikotarpy, kai dar žaidė
Justinas Lagunavičius ir kiti. O mes tą padarėme. Tas laikotarpis tikrai labai įsiminė.
Praėję metai mano, jau trenerio, sportinėje karjeroje, taip pat buvo labai sėkmingi. "Lietuvos rytas" laimėjo keturis titulus iš keturių, ir vienas iš jų - Europos taurė. Tai irgi buvo didelis įvykis.
- Gal galėtume išskirti linksmiausią nuotykį?
- Daug buvo linksmų... Vienas paskutiniųjų, kai mane nufotografavo viršijus greitį ir atvažiavau sumokėti baudos į Vilniaus policijos komisariatą. Kadangi pirmą kartą, nelabai žinojau, kur galima sustoti - pastatas didžiulis, iš dviejų dalių. Pastačiau mašiną prie užrašo "Policija" ir nuėjau sumokėti 600 litų baudos.
Grįžau - radau mašiną užblokuotą. Pasirodo, pastačiau į komisaro vietą... Žinote, atvažiavęs ženklų nelabai žiūrėjau. Žiūrėjau iš kokios pusės prie to pastato privažiuoti apskritai ir nepastebėjau ženklo, kad ten vieta - tik tarnybiniam transportui. Taip iš manęs „nureketavo“ dar 50 litų.
Tai va tokio linksmumo įvykis buvo prieš porą savaičių - bauda po baudos. Ėjau mokėti baudos dar kartą ir sakiau, kad net baisiausiais laikais plėšikai taip nereketavo, kaip policija dabar prie savo pastato.
Kol vieną baudą moki, per tą laiką užsidirbi dar vieną - jau vien iš etikos sumetimų galėtų prie savo pastato nerakinti mašinų. Bet ką darysi.
- O tai, kad esate žinomas žmogus, nesuminkštino policininkų širdies?
- Įstatymas visiems vienodas. Ir man būtų neetiška derėtis, ar kažko prašyti. Pažeidimas yra pažeidimas.
- Sportininko ir trenerio duona - kuri skanesnė ir skalsesnė?
- Sportininkui paprasčiau - gauni fizinį krūvį, neigiama energija nesikaupia, viskas išeina. Nervingumas yra, bet visai kitokio pobūdžio. Be to, būdamas sportininku, pats gali lemti rungtynių rezultatą - esi tiesioginis rungtynių dalyvis.
Treneriui iškart padaugėja darbo, nes galvoji ne už vieną žaidėją, bet už visus dvylika. Turi paruošti strategijas, turi galvoti už priešininkus ir viską analizuoti. Tai didelis darbas. O svarbiausia reikia sugebėti vadovauti, kai komandai nesiseka.
Praėjusiais metais labai daug kartų būtent iš tokių sudėtingų situacijų, kai padėtis atrodė beviltiška, pavyko išsikapstyti. Dirbant treneriu, nervinė išraiška pasireiškia šūksniais rungtynių metu, bet jos negali išlieti su fiziniu darbu.
Ne kartą esu pagalvojęs, kad kur kas būtų maloniau tokiais atsakingais momentais būti aikštelėje. Tai, aišku, fantazijos vaisius, bet žaidėju būti paprasčiau negu treneriu.
- Kokios dovanos 50-ojo jubiliejaus proga labiausiai norėtumėte?
- Laimėti Lietuvos krepšinio čempionatą.
- Ar paskutinės LKL finalo serijos rungtynės ir "Lietuvos ryto" pralaimėjimas jose labai sugadino šventinę nuotaiką?
- Tai nieko nepakeitė. Pasakyčiau taip: buvo vienintelė galimybė švęsti gimimo dieną laiku, t.y., laimėti seriją 4-0 arba pralaimėti 0-4. Tada ketvirtadienį būtų buvusios paskutinės rungtynės ir šeštadienį būtų galima švęsti gimtadienį.
Kita vertus, aš neprisirišu prie datų, gimtadienių ir panašiai. Paskutinį kartą gimtadienį švenčiau, regis, kai buvo mano 40-metis. Gal mano gyvenimas toks "platesnis", tų švenčių man daugiau papuola, todėl neišskiriu nei Naujųjų metų, nei gimtadienių ar jubiliejų.
Taigi nelabai išgyvenu, ar sutiksiu 50-metį gegužės 15 dieną, ar ne - dėl to labiau turbūt išgyvena mano draugai. O pralaimėti, žinoma, niekam nėra malonu.
Bet situacija normali, serija vyks iki keturių pergalių, dabar rezultatas 2-2, dukart žaidėm namie, dukart išvykoje, rezultatas lygus, o mes turim salės pranašumą.
Pirmadienį žaidžiame Vilniuje, kur labai tikimės laimėti, kadangi namų salė ir mūsų sirgaliai. Privalome laimėti. Žinoma, būtų buvę geriau, jeigu būtume laimėję ketvirtadienį, bet nepavyko. "Žalgiris" žaidė gerai. Mano nuotaika tokia, kokia būna įprastai po pralaimėtų rungtynių.
- Tai ar švęsite savo jubiliejų tikrąją dieną - gegužės 15-ąją?
- Ne, nešvęsiu, su komanda šeštadienį turime treniruotę. Draugų, artimųjų prašiau, kad manęs netrukdytų su sveikinimais, nors visi įjungę tą "gazą" dar prieš gerą pusmetį, visi laukia. Gaunu sveikinimo žinučių ir dabar - iš anksto. Šeštadienį jokių švenčių nebus. O geriausia dovana, kaip sakiau, man bus, jeigu mano komanda laimės čempionatą.
Jeigu nelaimėsime, net nematau galimybės švęsti gimtadienį, vien dėl to, kad gimtadieniui švęsti reikia pakilios nuotaikos. O jeigu pralaimėsime... Aš pažįstu save: po pralaimėjimų ilgai kankinuosi, manau, nuotaika bus ne ta, kad galėčiau linksmai švęsti gimtadienį.
- 40-metį atšventėte audringai, spauda dar ilgai turėjo apie ką rašyti. Tad 50-mečio taip audringai švęsti nežadate?
- Visi laukiate... (juokiasi). Kas žino, kas žino... Aišku, viskas turi būti pagal įstatymus, bet man niekada netrūko fantazijos, kai būnu įkaušęs. Prieš 10 metų dar vartojau alkoholį, dabar tai darau labai išskirtiniais atvejais.
Praėjusiais metais po visų laimėjimų teko ir viename, ir kitame priėmime išgerti vyno ar alaus, tačiau stipresnių gėrimų negeriu. Anksčiau galėdavau vasarą ar kai laisvas laikas su draugais kas antrą dieną pasėdėti, dabar to nedarau. Bet aš tikiuosi, kad mano komanda suteiks man galimybę išgerti šiek tiek alkoholio gimtadienio proga, po velnių!..
- Penkiasdešimt metų vyrui - daug ar mažai? Ar apskritai susimąstote apie tuos metus?
- Ne. Atsimenu savo tėtį, kai kažkada šventė savo 40-metį. Man, tada vaikui, jau pats tas skaičius buvo labai didelis, o kai pamačiau, kad smilkiniai truputėlį pražilę, atrodė, jog tėčiui labai daug metų. Dabar pats esu visas pražilęs, praplikęs, bet jaučiuosi taip pat, kaip prieš 30 metų. Man atrodo, tie žmonės, kurie yra mano amžiaus ar vyresni, supranta apie ką kalbu: mano viduje nepasikeitė niekas, tik skaitliukas muša - ir tiek.
- Ko palinkėtumėte pats sau jubiliejaus proga?
- Sveikatos, pinigų. Kaip sakoma, įdomu, kiek tų pinigų turėtų būti, kad suprastum, jog ne piniguose laimė. Bet svarbiausia, žinoma, sveikata, nes sveikatos atžvilgiu trenerio darbas yra neilgalaikis, bet neblogai mokamas. Šis darbas tikrai kainuoja daug nervų, daug nemigo naktų, nors ir daug malonių akimirkų.
Dirbi su gyvais žmonėmis, kartais susinervinęs gal per daug "užvažiuoji", kitą kartą situaciją bandai švelninti, bet visų trenerių tikslas, kad komanda, kuriai vadovauji, pasiektų pergalę. O būti vien geru ir ramiu žmogumi, kad šiuolaikiniame profesionaliame sporte kažką daugiau pasiektum, neužtenka.
- Kokią, kaip treneris, turite svajonę?
- Yra daug svajonių, bet žinau vieną gyvenimo taisyklę, jeigu svajones įvardiji garsiai, jos paprastai neišsipildo. Kažkada, kai tarnavau armijoje ir gulėjau su 160 kareivių vienoj patalpoje, vadinamojome kazarmoje, turėjau svajonę tapti olimpiniu čempionu.
Garsiai bijojau apie ją net prasitarti, nes būtų išvežę turbūt tiesiai į „durnyną“. Bet ji išsipildė. Taigi turiu svajonių ir kaip treneris, bet nenorėčiau jų įvardyti, nes jos paskui paprasčiausiai gali nesirealizuoti.
