Mano namai – mano tvirtovė
R. Butautas žurnalistus pakvietė užeiti į erdvią, 3 aukštų namo palėpę. Aplink trenerį smagiai sukiojosi augintinis taksų veislės šunelis Biglis.
„Tai jau trečias taksas mūsų šeimoje. Sakoma, kad taksus sunku išauklėti, tačiau Biglis – gana paklusnus“, – šypsojosi R. Butautas.
Treneris teigė, kad žurnalistai jo namuose lankosi bene pirmą kartą.
„Mano namai – mano tvirtovė. Čia augo visa mūsų šeimos karta, todėl šie namai ypatingi“, – teigė R. Butautas.
Su „Žalgiriu“ augo nuo vaikystės
Žinomam treneriui pastarojo pusantro mėnesio įvykiai buvo skirtingi – R. Butautas su džiaugsmu priėmė pasiūlymą tapti „Žalgirio“ vyriausiuoju treneriu.
Ši, legendinė Kauno komanda R. Butautui ypatinga – jo tėvas, Stepas Butautas ne tik atstovavo „Žalgiriui“, bet ir 1975-1978 m. ėjo vyriausiojo trenerio pareigas.
„Augau su „Žalgiriu“ širdyje. Mama vaikystėje prie marškinėlių prisiuvo „Žalgirio“ emblemą, o aš laksčiau ir mėčiau siūlų kamuolius į krepšį“, – prisiminė R. Butautas.
Galbūt todėl pastarųjų dienų įvykiai tiek R. Butautui, tiek jo šeimai – labai skaudūs.
Sunkus ir skausmingas sprendimas
„Žalgirio“ vairą R. Butautas perėmė iš Gintaro Krapiko praėjusių metų pabaigoje.
Daugelis jau buvo palaidoję viltis, kad Kauno klubas pateks į Eurolygos „Top-16“ etapą, tačiau R. Butauto vadovaujamiems žalgiriečiams tai pavyko padaryti.
„Atėjau kupinas minčių, idėjų ir gerų ketinimų, nes visą gyvenimą svajojau būti „Žalgiryje“. Kategoriškai nesutinku su mintimis, kad komandos rezultatai buvo blogi, nes apie tai absurdiška kalbėti – komanda pateko į Eurolygos „Top-16“ etapą, VTB Vieningoje lygoje laimėjo trečią vietą. Tarpiniai finišai yra pasiekti. Tegul kas kaip nori, tas taip šneka – ar sėkmė, ar ne tai lėmė, bet tai įvyko man būnant komandoje. Aš neprisiimu sau nuopelnų, tačiau faktas yra faktas. Darbas yra atliktas“, – DELFI teigė R. Butautas.
Treneris nesutinka su komandos savininko Vladimiro Romanovo priekaištais, kad jaunieji žalgiriečiai per mažai rungtyniavo.
„Kategoriškai nesutinku, kad jauni žaidėjai mažai žaidė. Aš kategoriškai nesutinku – jie žaidė daug ir net per daug. Jie man sakė, kad nėra įpratę tiek daug rungtyniauti ir pavargsta, negali ištempti rungtynių tempo. Man visą laiką buvo sakoma – nereikia rezultato, reikia, kad žaistų jauni žaidėjai. Kaltinimai iš šono atrodo juokingi“, – sakė R. Butautas.
Nepaisant susiklosčiusios padėties, R. Butautas išliko diplomatiškas ir nieko nesmerkė. Šiaip ar taip treneris pripažino, kad palikti „Žalgirį“ buvo itin sunku.
„Žalgiryje“ praleidau puikų laiką. Pavyko rasti bendrą kalbą su komandos nariais, jaučiau palaikymą. Jaučiau, kad jie manimi tiki. Komanda turi geras perspektyvas. Tačiau V. Romanovas yra žmogus, kuris išgelbėjo „Žalgirį“. Jis yra bosas ir jo sprendimus mes turime toleruoti“, - kalbėjo treneris.
„Šis sprendimas man buvo labai skaudus. Jei atvirai, šiandien aš sau nerandu vietos. Žinojau klubo viziją, apie ją kalbėjau su klubo prezidentu. Aš daug metų dirbau su jaunimu, tą darbą išmanau, esu parašęs disertaciją apie jaunųjų krepšininkų rengimą. Bet niekas man nedavė laiko – ką aš galėjau padaryti per mėnesį laiko? Ar aš turėjau paruošti dar vieną Arvydą Sabonį? Draženą Petrovičių?“, – klausė R. Butautas.
„Aš noriu padėkoti sirgaliams, kurie mane palaikė, kurie manimi tikėjo, kurie man plojo, kurie yra ištikimi „Žalgiriui“. Aš tikiu „Žalgirio“ ateitimi, nes tai yra brandas, kuris niekada nedings“, – pridūrė R. Butautas.
Treneris neslėpė, kad atėjo į „Žalgirį“ vedinas idėjos, o pinigai nebuvo lemiamas veiksnys.
„Aš net nesiderėjau dėl algos, šituose reikaluose net nedalyvavo mano agentas – jam sumoku iš savo algos. Aš norėjau būti „Žalgirio“ treneriu. Įvyko taip, kaip įvyko. Nemėgstu drabstytis purvais ir kai kuriuos dalykus geriau nutylėsiu“, – diplomatiškai kalbėjo R. Butautas.
Treneris nepuoselėja vilčių dar šį sezoną surasti darbą kitame klube, o dabar žada daugiau laiko skirti savo šeimai bei išvykti atostogų.
