Paklaustas iš kur Baltijos šalyse, o ypač Lietuvoje, yra tokios gilios krepšinio tradicijos, R. Butautas mintimis nusikėlė į pokalbį su savo tėčiu Steponu Butautu, kuris, pasak sūnaus, savo laiku yra laimėjęs du pasaulio čempionatus bei keturiskart tapęs Europos čempionu.
“Man sunku atsakyti. Kažkada diskutavau apie tai su savo tėčiu. Galbūt dėl to, jog Lietuva laimėjo 1937 metų Europos čempionatą ir po dvejų metų šį rezultatą pakartojo.
Tėtis man tąkart pasakė: “Mane, paprastą vaikiną, tada ištiko šokas, jog tokia nedidelė šalis gali laimėti Europos čempionatą”. Jis taip pat pasakojo, jog tuomet žaidėjai neturėjo nei pinigų, nei inventoriaus, todėl tiesiog imdavo moteriškas kojines, kažin kuo jas prikimšdavo ir pasidarydavo kamuolį.
Lankui naudodavo metalinį žiedą, kuris sutvirtindavo statines kopūstams raugti. Treniruodamiesi tokiomis sąlygomis, jie laimėjo Europos čempionatą. Nors komandoje ir buvo keli amerikiečiai, tai neabejotinai paveikė jaunąją kartą ir galimai tos šaknys yra būtent iš ten.”
Išgirdęs klausimą, „ką lietuviui reiškia būti rinktinės treneriu”, R. Butautas visų pirma pabrėžė, jog jis suvokia, kad jo žodžiai bus paskelbti ir Lietuvoje.
Trenerio pasiteiravus, ar Lietuvos krepšinio visuomenė domisi jo veikla, atsakymo ilgai laukti neprireikė.
“Žinoma! Šį interviu Lietuvoje gali ne tik paskelbti, bet ir ištraukti iš konteksto ar pridėti mano neišsakytų minčių. Dirbti rinktinės treneriu nėra lengva. Tai didžiulė garbė, kuri tenka ne kiekvienam ir aš esu labai laimingas, jog galėjau užimti šį postą.
Tačiau tuo pačiu tai labai didelė atsakomybė. Įsivaizduoju, kiek žmonių nuliūdinau po šio čempionato. Man labai gaila, jog taip įvyko, tačiau dabar nuoširdžiai linkiu Kęstučiui Kemzūrai sėkmės.
Esu patriotas ir visada juo būsiu. Šiandien gyvenu Ukrainoje, rytoj gal būt būsiu Mozambike, tačiau visada išliksiu lietuviu. Mūsų šalis maža ir aš visada būsiu su ja ir jos žmonėmis”, - sakė R. Butautas.
