– Kretingos sporto mokykloje jus treniravo Stasys Ruzgaila. Kokį prisimenate savo trenerį?
– Labai pareigingas. Jis niekada nepraleisdavo treniruočių, nepavėluodavo. Tai parodo ir jo darbo rezultatai. Per savo karjerą mačiau įvairių trenerių ir apie S. Ruzgailą galiu atsiliepti tik teigiamai, kaip apie sąžiningą žmogų.
– O pats jaunystėje treniruotes lankydavote sąžiningai?
– Aš visada maniau, kad vien treniruočių nepakanka. Reikia dirbti papildomai: per atostogas, laisvu laiku. Treneris S. Ruzgaila ir buvo tas žmogus, kuris suteikdavo man galimybes tai daryti: raktus nuo salės duodavo, palaikydavo, patardavo. Aš manau, kad tai – labai svarbu, ir dabar tą patį sakau šiuolaikiniam jaunimui. Jei tik "atstumsi“ treniruotę galvodamas, kad to pakanka, – blogai.
– Į Panevėžio sporto mokyklą išvykote iš meilės krepšiniui?
– Važiavau, nes norėjau pasiekti kažką daugiau. Tuo metu rajonuose nebuvo taip lengva prasimušti, o Panevėžyje buvo daugiau treniruočių, varžybų.
– Taip pat studijavote McNeese universitete
– Taip. Studijavau ir žaidžiau. Šiandien važiuoti į užsienį nėra taip aktualu. Jei tik kas nori žaisti krepšinį, tam sudarytos puikios sąlygos Lietuvoje. Tačiau žinojau, kad krepšinio visą gyvenimą nežaisiu, nes reikės dar kažką veikti. Tai buvo viena priežasčių, kodėl išvykau į JAV.
– Kaip jaučiasi sportininkas, išvykęs į svečią šalį, papuolęs į naują aplinką?
– Nelengva prisitaikyti, bet kas nori – prisitaiko. Yra daug žaidėjų, kuriems tai nepavyko ir jie grįžo atgal, bet tai tik parodo, kad iškeliauti nėra lengvas žingsnis. Žinoma, jei galima gauti išsilavinimą ir pažaisti krepšinį, tai - tik į naudą. Tik aš dabar manau, kad kai kuriems vaikams geriau būtų tik žaisti krepšinį ir niekur nevažiuoti.
– Organizavote „Global games“. Ar galite plačiau apie tai papasakoti?
– Būdamas Dalase surengiau turnyrą pagal FIBA taisykles. FIBA taisyklės tokios, pagal kurias JAV yra mažai žaidžiama. Taigi kilo idėja sukviesti iki 19–21 metų amžiaus komandas.
Atvažiuodavo ir Lietuvos rinktinė. Jei ji negalėdavo, kviesdavome JAV studijuojančius lietuvius. Atvykdavo Europos, Meksikos, Puerto Riko komandos. Tai buvo jaunimo FIBA turnyras, kokių labai trūksta JAV.
– Ne kiekvienas sportininkas tampa treneriu. O kaip Jūs juo tapote?
– Man tai paprasčiausiai įdomu. Aš visada domėjausi šia sritimi, Vilniaus pedagoginiame universitete pasirinkau tokią specialybę.
– Ar tiesa, kad dirbote teniso fizinio pasirengimo treneriu?
– Netiesa. Aš dirbau Tuleino universitete fizinio pasirengimo treneriu ir treniravau įvairius sportininkus: tenisininkus, golfo žaidėjus, krepšininkus ir kt. Kadangi universitete buvo apie 16 sporto šakų, niekad nedirbau išskirtinai su tenisininkais. Paleista "antis“, bet man dėl to blogiau nėra.
– Kinai apie Joną Kazlauską kalbėjo kaip apie griežtą trenerį, o apie Jus?
– Aš reikalavau to, ko, mano nuomone, jiems reikėjo. Kinams treniruočių reikėjo daug ir, manau, iki olimpiados jie padarė didelę pažangą. Mes spaudėm juos maksimaliai, bet neperlenkėm lazdos, o rezultatai - puikūs.
– Dabar, dirbdamas NBA, tolimesnę savo ateitį siejate su Lietuva? Ar nesirengiate grįžti į gimtinę?
– Aš manau, kad dirbdamas NBA ar Kinijoje, netiesiogiai dirbu ir Lietuvai. Pasaulis darosi labai mažas ir viskas tampa globalu, todėl, tiesiogiai ar netiesiogiai, dirbi Lietuvos labui. Jei tik reikia, padedi kuo gali ir Lietuvai, ir krepšiniui.
– Kokie Jūsų pomėgiai?
– Mėgstu keliauti, bet tai labiau susiję su darbu. Taip pat patinka stebėti amerikietiško futbolo rungtynes. Rengiuosi vis pradėti golfą žaisti, bet nelieka laiko.
– Ką planuojate tolimesnėje ateityje?
– Toliau darbuotis krepšinio srityje: ar NBA, ar Lietuvoje, ar Europoje. Nėra didelio skirtumo, svarbu, kad matyčiau prasmę savo darbe, kad patiktų. Nenorėčiau kitokio darbo, tik to, kuris susijęs su krepšiniu, nes būtent dirbdamas tokį darbą jaučiuosi laimingas.
