Sporto psichologija – būtinybė, mada ar gėda?
„Sportininko parengimas susideda iš daugybės komponentų: taktikos, fizinės jėgos ir technikos ugdymo bei psichologinio rengimo. Nusiteikimas varžyboms ir kiti psichologiniai procesai yra labai reikšmingi sportininkui. Psichologiškai tvirtas atletas gali pasiekti geresnių rezultatų už tą, kuris techniškai pranoksta varžovą“, - DELFI teigė profesorius Algimantas Miškinis, seniai dirbantis šioje srityje.
Lietuvos olimpinės delegacijos sudėtyje į Pekiną važiavo 7 gydytojai ir 9 kineziterapeutai, tačiau nė vieno psichologo. Atlantos, Sidnėjaus, Atėnų ir Pekino žaidynėse gausias sporto psichologų komandas turėjo kinai, amerikiečiai, rusai, britai, vokiečiai ir net baltarusiai.
„Treneriai labai nenori įsileisti į savo darbo virtuvę kitų žmonių, nes, mano, kad jie įžvelgs trenerio darbo ir bendravimo su sportininkais trūkumus. Psichologo uždavinys nėra nustatyti trūkumus, o parengti sportininką taip, kad jis būtų tvirtas, mokėtų nusiteikti ir žinotų, ko nori. Yra toks posakis – „kietas vyrukas“. Tai reiškia, kad jis tvirtas savo vidumi“, - pastebėjo prof. A. Miškinis.
„Aš nedrįsčiau taip kategoriškai teigti, kad Pekine dominavo Lietuvos sportininkų psichologinės problemos, nes dar birželio pabaigoje buvo susitikimas su olimpiečiais Lietuvos Mokslo taryboje, kur buvo keltas klausimas, ar mūsiškiai pakankamai pasirengę psichologiškai. Lietuvos olimpiniame sporto centre (LOSC) yra etatinės psichologės Lina Vaisetaitė, Ieva Girčytė ir Aistė Žemaitytė. Jos priima ir konsultuoja visus sportininkus“, - sako profesorius Romualdas Malinauskas, LKKA sporto pedagogikos ir psichologijos katedros vedėjas.
„Aš jau po trečios olimpiados užduodu klausimą, kodėl Lietuvos sportininkai nerengiami psichologiškai. Pas mus nėra sporto psichologų. Be to sportininkai ir treneriai netiki psichologais, į juos kreiptis jiems yra gėda. Jei komandoje yra psichologas, esą ten yra kažkokių problemų, o to niekas nenori pripažinti“, - įsitikinęs socialinių mokslų daktaras Leonas Meidus, Vilniaus pedagoginio universiteto kūno kultūros teorijos katedros docentas.
„Psichologiniu arba mentaliniu parengimu rūpinasi tik nedaugelis Lietuvos sportininkų. Dauguma mano, kad jiems užtenka savo buitinių žinių, įgytų iš savo ar trenerių patirties. Tai neprofesionalu, - DELFI sakė LOSC sporto psichologė A. Žemaitytė. - Pasirengimas rimtoms varžyboms nėra momentinis dalykas. Momentinė pagalba yra galima tik tokiems sportininkams, kurie jau yra dirbę su specialistais.
Jei sportininkai nesikreipė anksčiau ir nesirengė mentaliai iki varžybų, psichologo pagalba gali padaryti meškos paslaugą. Jei nepažįsti žmogaus, gali jam pritaikyti ne tą psichologinį metodą“.
„Psichologai turi dirbti su komanda nuo pat pirmos pasirengimo stovyklos pradžios. Šiuo metu prieš olimpiadas neatliekami psichologiniai testai. Mes nuo pasaulinės sporto psichologijos esame atsilikę mažiausiai 100 metų. Nėra pagrindų ir programos.
Paprastos ir sudėtingos reakcijų patikra – nėra visavertis psichologinis parengimas. Sportininkai yra asmenybės ir su jais dirbti reikia labai atsargiai, atsakingai, kvalifikuotai ir protingai. To kol kas visiškai nėra“, - mano L. Meidus, kurio mokslinių tyrimų kryptis — psichologinis sportininkų rengimas bei sporto komandų žaidėjų tarpusavio sąveikos ir tarpusavio supratimo ypatumai.
„Tai ir kultūros dalykas. Užsienyje sportininkui, komandai ar klubui yra prestižo dalykas ir net madinga turėti asmeninį psichologą, o Lietuvoje – gėda. Lietuvoje konsultacijos su psichologu pripažįstamos, kaip savo silpnumo įrodymas. Krepšininkai linkę traktuoti tai, kaip įžeidimą“, - tendencijas lygino prof. R. Malinauskas
Psichologų (ne)trūko Pekine
Psichologijos mokslo žinovų nuomonės, ar iš tikrųjų reikėjo sporto psichologo Lietuvos olimpinėje delegacijoje Pekine, skiriasi.
„Prieš Atėnų žaidynes 2004 m. aš į šį darbą buvau įsijungęs aktyviai, konsultavau ir dirbau su Lietuvos irkluotojais, imtynininkais, boksininkais, lengvaatlečiais ir penkiakovininkais. Kai kurie mūsų sportininkai savo blogą psichologinį pasirengimą Pekine bandė pateisinti traumomis ar oro sąlygomis. Mums, kurie nusimano psichologijos srityje, tokios kalbos kelia tik šypsnį“, - teigia prof. A. Miškinis.
„Tai diskutuotinas klausimas, nes psichologinis rengimas yra ilgalaikis vyksmas, kaip techninis, fizinis ar taktinis ugdymas. Negali specialistas sportininko būseną pagerinti per valandą ar dieną. Tai mėnesių darbas. Psichologinis rengimas nepagerina rezultatų, o tik padidina sportininko pasitikėjimą savimi, o rezultatas jau būna, kaip netiesioginė to pasitikėjimo savimi išraiška“, - įsitikinęs prof. R. Malinauskas.
„Man gaila, kad Pekine psichologai tiesiogiai negalėjo padėti Lietuvos sportininkams“, - apgailestavo LOSC specialistė A. Žemaitytė.
Su krepšininkais reikėjo dirbti anksčiau
Po Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės skaudaus pralaimėjimo Ispanijai pusfinalyje, mūsų vyrai prisipažino, kad nespėjo atgauti psichologinių ir emocinių jėgų dvikovai dėl trečiosios vietos su Argentina.
„Mano nuomone, su krepšininkais reikėjo dirbti anksčiau. Prieš rungtynes su Argentina dėl bronzos jiems padėti jau niekas negalėjo. Tarkime, vokiečių ir italų futbolininkai dirba su sporto psichologais likus trims mėnesiams iki svarbiausių varžybų ir tada, lemiamasis momentais, yra labai paprastas kontaktas su žaidėjais, jų problemos lengvai identifikuojamos, o komanda sutelkiama ir nuteikiama pergalėms.
Tik 10 proc. tikimybė, kad momentinė psichologo intervencija mūsų krepšininkams būtų padėjusi prieš lemiamą mačą“, - aiškino psichologė A. Žemaitytė.
Sportininkai dažniausiai yra nepatenkinti, kad psichologas per testus užduoda „nenormalius klausimus“, nors tokia metodika taikoma visame pasaulyje. Gaila, bet Lietuvos sporte apskritai, o krepšinyje konkrečiai, pastaruoju metu yra garbinami tik jėga ir kūnas, o intelektas ir kultūra yra nustumti į antrą planą.
„Krepšininkai nenori psichologinių įgūdžių ugdymo pamokėlių, nes jie užimti fiziniu rengimu ir nuo jo išvargę. Vietoj psichologinio rengimo pratybų sportininkai mieliau eina pamiegoti.
Krepšininkai yra komandinės sporto šakos atstovai ir įsivaizduoją esą „ereliai“. Jie nepriima specialistų įsikišimo iš šalies. Su individualiu asmeniu dirbti yra lengviau, jis labiau motyvuotas, o krepšinio ekipos žaidėjų išankstinė nuostata į psichologinę pagalbą yra negatyvi. Mūsų krepšininkai yra šiek tiek pasipūtę. Jie aiškina: kam mums tas psichologas, mes patys už jį daugiau žinome“, - problemas vardino prof. R. Malinauskas.
„Krepšininkai buvo fantastiškai parengti siekti rezultato normaliomis sąlygomis, bet tam, kad jie mobilizuotųsi kritiniu momentu – trūko specialisto pagalbos. Nors žaidėjų profesionalumas yra labai aukštas, tam tikri psichologiniai dalykai sukliudė Lietuvai iškovoti bronzos medalius“, - konstatavo LOSC sporto psichologė.
Sporto psichologijos studijoms konkursų nėra
Tačiau tinkamai parengti Lietuvos sportininkus varžyboms trukdo ir kvalifikuotų specialistų stoka.
„Lietuvoje sporto psichologijos specialistai-profesionalai nerengiami, nors tą problemą mėgina spręsti LKKA, bet iš esmės viskas kol kas mėgėjiško lygio. Mokslus baigusių Vakaruose taip pat neturime. Specialistų trūkumas prisideda prie prastesnių mūsų olimpiečių rezultatų“, - DELFI sakė Vilniaus universiteto psichologijos studijų prodekanas Remigijus Bliumas.
„Mūsų akademijoje yra sporto psichologijos magistrantūros studijų programa. Turime 10 vietų ir čia gali stoti žmonės, baigę psichologiją iš bet kurio Lietuvos universiteto. Anksčiau būdavo konkursai, o dabar šios studijos nėra itin populiarios. Dažnai taip žinias gilina treneriai ir toks kelias yra perspektyvus, nes jie yra arčiausiai sportininkų“, - kalbėjo prof. R. Malinauskas.
