„Paklausiau jo, ar labai nusiminė, kad mes juos taip sutriuškinome („Lakers“ laimėjo 116:109 – red. past.)“, – šypsodamasis šį epizodą prisiminė C. Karlas. Bet šypsenos abiejų Karlų veiduose buvo tik tikrųjų išgyvenimų priedanga. Juk abu vos prieš kelerius metus ištrūko iš klastingų vėžio gniaužtų.

Suartino klastinga liga

„Aš pykau ant Dievo. Nežinau, tai teisinga ar ne, bet aš keikiau jį kelis kartus ir klausiau: „Kodėl mano sūnus?“, „Kodėl mano sūnui reikia tai išverti?“ Bet Coby tai padarė stipresniu žmogumi“, – kalbėjo G. Karlas.

„Tai“ šioje kalboje reiškia klastingą ligą – vėžį, kurią įveikė abu Karlų dinastijos atstovai. 2005-aisias skaudžią diagnozę (prostatos vėžys) sužinojo vyresnysis Karlas. Kol George’ui vis dar buvo taikomas chemoterapijos kursas, jis išgirdo dar žiauresnę žinią – vėžys ėda ir sūnų Coby.

Iš ligos gniaužtų ištrūkęs G. Kar­las grąžydamas rankas kentėjo septynias valandas, kol sūnus gulėjo ant operacinio stalo 2006 metais. Skydliaukės vėžys nenorėjo lengvai pasiduoti, tad C. Karlui teko kęsti chemoterapiją ir po metų vėl gultis po skalpeliu.

Kai liga atsitraukė, abiejų Karlų apsikabinimai tapo gerokai tvirtesni. Iki tol jie savo santykių niekada negalėjo vadinti idealiais – vyresnysis Karlas buvo visa širdimi atsidavęs krepšiniui, šeima turėjo nuolat kraustytis paskui darbus keičiantį trenerį ne tik JAV, bet ir į Europą (1989-1991 m. G. Karlas vadovavo Madrido „Real“ – red. past.).

Dar didesniu smūgiu jaunajam Coby buvo tėvų skyrybos. Viskas pasikeitė, kai C. Karlas pradėjo karjerą Boiso universitete, o tėvas persikėlė gyventi arčiau sūnaus. Vėliau užklupęs vėžys tik dar labiau suartino tėvą ir sūnų.

„Visada jį mylėjau, bet, kai jis buvo paauglys, netrūko nesutarimų. Dabar esame kartu ir džiaugiamės kiekviena diena“, – patikino G. Karlas. Nei jis, nei sūnus, kuris vis dar vartoja specialius vaistus, nėra tikri, ar vėžys nesugrįš, todėl moka branginti kiekvieną akimirką.

Sūnus pranoko lūkesčius

Didžiausia likimo dovana tėvas ir sūnus laiko praėjusio pirmadienio rungtynes. „Nežinau, ar galėčiau labiau juo didžiuotis. Tai, ką Coby pasiekė, yra didžiausa dovana, kurią man įteikė šis žaidimas“, – ištarė „Nuggets“ treneris G. Karlas.

„Manau, kad žodis „nerealu“ geriausiai apibūdintų pastaruosius įvykius“, – tėvui pritarė Coby. Jis buvo Karlų dinastijos optimistas ir tikėjo, kad pateks į NBA. Tėvas net ir prieš sūnaus ligą prog­nozavo, kad geriausiu atveju jis darys karjerą Europoje.

Optimizmas nugalėjo pesimizmą. 24 metų 196 cm ūgio C. Karlas nebuvo pasirinktas NBA naujokų biržoje, bet jis neatsisakė savo tikslo. Prieš kelias savaites jaunesniojo Karlo sutartis su „Lakers“ įsigaliojo visam sezonui.

Tėvas iškart paskambino Los Andželo ekipos generaliniam direktoriui Mitchui Kupchakui, bet išgirdo aiškų atsakymą: „George’ai, tai ne labdara. Vaikis išsikovojo savo vietą“. „Įrodžiau skeptikams, kad jie buvo neteisūs“, – švytėjo C. Karlas.

Pasišaipo iš tėvo

Abiejų Karlų svajonė išsipildė sausio 21 dieną. Coby pasirodė aikštėje likus 3 minutėms ir įmetė baudos metimą į tėvo vadovaujamos komandos krepšį.

Tai tapo vos trečiuoju kartu NBA istorijoje, kai tėvas treneris ir sūnus žaidėjas susidūrė skirtingose barikadų pusėse. Viena tokia dinastija gyvuoja iki šiol – Los Andželo „Clippers“ vadovauja Mike'as Dunleavy vyresnysis, o Indianos „Pacers“ žaidžia Mike'as Dunleavy jaunesnysis.

Pastarasis yra geras Coby Karlo draugas ir tikino suprantantis jo jausmus: „Žaisti prieš tėvo komandą yra ypatinga. Karlų atveju tai dar nuostabiau, nes jie abu tiek daug išgyveno“.

Išgyvenimai baigėsi, dabar Karlai leidžia sau ir pajuokauti. Coby vis pasišaipo iš tėvo, kad jis nelaimėjo nė vieno NBA čempiono žiedo, o jo treneriui „Lakers“ ekipoje Philui Jacksonui liko vos vienas laisvas rankų pirštas.

„Kai vakarieniaujame kartu, girdžiu vien pasakojimus apie „Lakers“. Suprantu, kad tai jo komanda, bet kiek galima?“ – sūnui atsikerta G. Karlas.

Bet atžalai jis linki kuo geriausios kloties. O į klausimą, kaip jaustųsi, jei sūnus sužaistų geriausias rungtynes prieš jo treniruojamus „Nuggets“, G. Karlas nesusimąstydamas atsako: „Pirmiausia esu tėvas, o ne treneris. Jei taip atsitiktų, viešai tektų skųstis ir ieškoti pasiteisinimų, bet viduje tikriausiai rėkčiau „Valio!“