Eurolyga viena savo stotelių švenčiant Europos klubų 50-metį pasirinko vertindama „Žalgirio“ indėlį į Europos krepšinį ir jo pergales.

Modestas Paulauskas, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius, Arvydas Sabonis, Jonas Kazlauskas, Saulius Štombergas ir Eurelijus Žukauskas. Savo pavardes į „Žalgirio“ istoriją aukso raidėmis įrašę krepšininkai ir treneriai vakar gavo atminimo dovanas iš buvusio ilgamečio „Žalgirio“ trenerio, o dabar Lietuvos krepšinio federacijos prezidento Vlado Garasto ir Lietuvos krepšinio lygos prezidento Šarūno Kliokio. A. Saboniui atminimo dovaną įteikė Eurolygos vadovas Jordi Bertomeu.

Vietoje šiuo metu užsienyje esančio J. Kazlausko prizą atsiėmė tuometinis jo asistentas Algirdas Brazys, o vietoje S. Štombergo – E. Žukauskas.

Vakar Sporto halėje vykusi Eurolygos dvikova tarp „Žalgirio“ ir Bolonijos „VidiVici“ priminė ir istorinę dvikovą – 1999-ųjų balandžio 22-ąją Eurolygos finale „Žalgiris“ 82:74 nugalėjo Bolonijos ekipą, kuri tuomet vadinosi „Kinder“, ir iškovojo stipriausios Europos komandos taurę.

Artimi kaip šeima

„Į Kauno halę rengiausi kaip į šventovę, su jauduliu, – prisipažino 1962-1976 metais „Žalgirio“ garbę gynęs olimpinis čempionas M. Paulauskas. – Su „Žalgiriu“ susiję tik geriausi prisiminimai. Kai 1962 metais, baigęs mokyklą Klaipėdoje, buvau pakviestas į „Žalgirį“, tai buvo didžiausios svajonės išsipildymas. Legendinis treneris Vytautas Bimba tada subūrė naują, jauną „Žalgirį“, visi buvome kaip šeima, dalydavomės džiaugsmais ir skausmais“.

Ne vien komanda, bet ir antroji, o kartais – net ir pirmoji šeima. Taip apie „Žalgirį“ atsiliepia ir kiti svarbiausių pergalių kalviai.

„Kartu gyvenome ir žaidėme dešimt metų, todėl buvome viena didelė šeima – mes, krepšininkai, žmonos, vaikai. Būtent ta vienybė ir aiški sistema mums padėdavo ir aikštėje. Dabartiniai žmonės kitokie. Manau, kad visos bėdos dėl to, kad žmonės turi per daug galimybių rinktis. Kaip tame anekdote apie asilą, kuris stovėjo tarp šiaudų ir šieno krūvų, bet negalėjo pasirinkti ir mirė iš bado, – filosofavo legendinio 9-ojo dešimtmečio „Žalgirio“ snaiperis Rimas Kurtinaitis. – O mes buvome jauni ir džiaugėmės tuo, ką turime. Dabar prisiminus net keista atrodo, kaip sugebėjome būti laimingi tomis sąlygomis“.

Daugiausia prisiminimų R. Kurtinaičiui kelia legendinės kovos su Maskvos CSKA. Armijos klubas įkūnijo visą imperiją, todėl „Žalgirio“ triumfas SSRS čempionate 1985-1987 metais buvo ne vien paprasta pergalė.

„CSKA surinkdavo visa, kas geriausia. Atsimenu, 19-mečiam Saboniui net buvo suradę nuotaką ir du vaikus, kad tik nepaimtų į armiją, – prisiminė R. Kurtinaitis. – Bet mes, būrys lietuvių, parodėme, kad galima įveikti tą mašiną“.

Linki pergalių ir arenos

Legendiniam 9-ojo dešimtmečio „Žalgiriui“ pritrūko tik sėkmės Europos arenose. „Bet mes laimėjome Tarpžemyninę W. Joneso taurę (1986 metais), o Europos arenas už mus užkariavo vėlesnės kartos žalgiriečiai“, – kalbėjo R. Kurtinaitis.

Tie vėlesnės kartos žalgiriečiai tai – J. Kazlauskas, S. Štombergas ir dabartinis komandos kapitonas E. Žukauskas.

Garsiausi „Žalgirio“ žaidėjai tiki, kad tai nebuvo paskutinės legendinės komandos pergalės. „Pastaraisiais metais „Žalgiris“ nėra Europos elite, tarp 5-6 geriausių Eurolygos komandų, todėl linkiu kuo daugiau pergalių ir sugrįžti į tą kompaniją“, – sakė R. Kurtinaitis.

„Norėtųsi, kad Kaune kuo greičiau atsirastų nauja arena, o „Žalgiris“ toliau džiugintų Lietuvos sirgalius. Džiaugiuosi, kad „Žalgirio“ vardas neišblėso per tiek metų. Tikiuosi, neišblės ir ateityje“, – antrino M. Paulauskas.