Stipriausia komanda po A. Sabonio
- Tanoka, „Žalgiryje“ pradedi savo šeštą sezoną. Kodėl Kaune žaidi ilgiau nei bet kurioje komandoje iki tol?
- Ko gero, mane čia laiko tai, kad vis dar turime nepabaigtų reikalų. Eurolygoje labai norėčiau pasiekti finalo ketvertą arba bent jau aštuonetą, o iki šiol nepavyko to pasiekti. Tai ir yra mano motyvacija – kasmet sugrįžus bandyti pasiekti daugiau.
- Kaip manai, ar „Žalgiris“ turi galimybių šiemet pasiekti bent stipriausiųjų aštuonetą?
- Anksti kalbėti, tačiau šiemet mes turime stipresnių žaidėjų nuo įžaidėjo iki vidurio puolėjo pozicijos. Tai, ko gero, stipriausia komanda nuo to laiko, kai su mumis žaidė Arvydas Sabonis. Šiemet turime labai daug pagalbos – nebėra taip, kad būtų tik 2 ar 3 geri žaidėjai, o visi kiti – jaunimas. Dabar mūsų jaunesni žaidėjai yra subrendę ir tapo labai svarbia komandos dalimi, todėl visi žaidėjai yra panašaus pajėgumo.
Ant popieriaus esame stipri komanda, ko gero antra pagal stiprumą per visą laikotarpį, kai čia buvau. Tačiau turime palaukti ir pamatyti, kaip atrodysime rungtynėse. Pavardės ant popieriaus nieko nereiškia, kai prasideda rungtynės.
- Per savo karjerą „Žalgiryje“ žaidei su trimis skirtingais treneriais. Kuo kiekvienas buvo savitas?
- Manau, kad visi darė gerus dalykus, kad padėtų komandai laimėti, tik visi tai darė skirtingais metodais. Antanas Sireika į komandą atnešė patyrimo. Jis žinojo, kaip tinkamiausiai išnaudoti turimus žaidėjus. Kai atėjo Ainaras Bagatskis, jis į žaidimą ir treniruotes atnešė daugiau gyvumo ir linksmumo. Mes tapome energingesni. Ir nors tai neatnešė gerų rezultatų aikštėje, mes žaidėme gyviau.
Rimantas Grigas yra labiau taktinio krepšinio mėgėjas, jis orientuojasi į aiškiai apibrėžtą komandinį žaidimą. Visi trys į komandą įnešė svarbių krepšinio elementų.
- Ar kalbos barjeras tarp trenerio ir amerikiečių juntamas? Juk A. Sireika beveik nekalbėjo angliškai, R. Grigas taip pat nėra gerai įvaldęs anglų kalbos.
- Galbūt tai būtų sunku tik tiems, kurie nėra žaidę Europoje. Krepšininkai, turintys patirties Europoje, pritampa lengvai. Juk mes kalbame ta pačia – krepšinio – kalba. Todėl R. Grigo krepšinio koncepcija yra lengvai suprantama, jei supranti krepšinį.
- O pats kurį laiką gyvendamas Kaune, išmokai lietuviškų žodžių?
- Nenoriu apie tai kalbėti (juokiasi). Nekalbu, bet nemanau, kad tai svarbu. Bandžiau mokytis, tačiau kaskart kai kažką išmokdavau, atsirasdavo kažkokios taisyklės, papildančios ankstesnes taisykles. Tačiau tai nesvarbu, kalbėkime geriau apie krepšinį.
Pripažįsta amerikiečius įžaidėjus
- Žaisdamas „Žalgiryje“ taip pat matei daug žaidėjų pokyčių, ypač tai pasakytina apie įžaidėjo poziciją. Su kuriuo įžaidėju labiausiai patiko rungtyniauti?
- Be abejo, su Robertu Packu. Su juo turėjome puikų ryšį, nes tikriausiai taip pat mąstėme, turėjome tokį pat supratimą apie žaidimą. Man patiko ir Edo Cotos krepšinio stilius, bet jis buvo labiau komandinio žaidimo stiliaus šalininkas. O R. Packas buvo labiau atakuojantis įžaidėjas.
Mantas Kalnietis turi labai daug potencialo, tačiau kai jis atėjo į komandą, mes nematėme jo visų sugebėjimų. Vėliau jis pradėjo žaisti geriau. DeJuanas buvo svarbus komandos žaidėjas nuo pat atėjimo, nes mes tuo metu neturėjome amerikiečio įžaidėjo, kuris komandos draugus padarytų geresnius krepšininkus. Turint komandoje amerikietį įžaidėją, kuris supranta kaip išnaudoti komandos draugus, yra žemiau lengviau žaisti.
- Taigi tau lengviau rasti bendrą kalbą su amerikiečiu įžaidėju?
- Taip. Mes turime tokį pat krepšinio supratimą. Amerikoje tikras įžaidėjas, toks kaip DeJuanas ar Cota, supras, kad jeigu Dainius Šalenga tą dieną yra užsivedęs ir pataiko, mes turime vis duoti ir duoti kamuolį Šalengai. Tuo tarpu iš savo patirties galiu pasakyti, kad europietis įžaidėjas galvos taip: jei Šalenga pataikė kelis metimus, dabar turiu duoti kamuolį kitiems žaidėjams, kad ir jie pataikytų. Tai skirtingas supratimas. Jei Tanoka užsivedęs, duokit kamuolį Tanokai. Toks amerikiečių įžaidėjų mąstymas, jie žino, kaip pasinaudoti krepšininkais, kurie tuo metu gerai jaučiasi.
- Be abejo, yra skirtumas tarp europietiško ir amerikietiško krepšinio. Pats žaidi Europoje visą savo profesionalią karjerą, todėl žinai šiuos skirtumus. Kokį patarimą duotumei amerikiečiui, pirmąkart atvykusiam į Europą?
- Svarbiausias patarimas būtų tas, kad jie atvyktų nusiteikę mokytis. Manau, kad amerikiečiai, pirmąkart atvykę į Europą, galvoja, kad yra geresni žaidėjai už vietinius. Tačiau taip nėra. Jei nori žaisti Europoje, turi išmokti tą stilių, kuris žaidžiamas čia.
- Žaidei skirtingose šalyse – Prancūzijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. Kaip manai, ar skiriasi krepšinis šiose šalyse?
- Taip, be abejo. Prancūzijoje žaidžiamas greitas krepšinis, labai primena amerikietišką krepšinį. Ten daug atletiškų, greitų žaidėjų. Turkijoje tuo tarpu labiau dėmesys kreipiamas gynybai, dominuoja taktinis krepšinis, jie labiau naudoja savo snaiperius, statoma daug užtvarų, labiau fizinis krepšinis.
Panašiai ir Graikijoje, kur žaidėjai labai pasikliauja savo jėga. Ispanija yra kažkur per vidurį tarp Turkijos ir Prancūzijos. Ten daug užtvarų ir fizinio kontakto, tačiau ispanų krepšinyje labai svarbus atletiškumas – turi būti greitas, staigus, judrus.
Tuo tarpu Lietuvoje svarbiausia yra metimai. Komandos labai priklauso nuo snaiperių – tiesiog tokį žaidimo stilių jie demonstruoja. Pasižiūrėjus į Jasikevičių, Macijauską, Šiškauską – tai puikūs snaiperiai. Pažvelgus į praeitį, jūs turėjote puikių snaiperių – tas vaikinas, kur žaidė su Saboniu Ispanijoje. Dabar treniruoja „Sakalus“. Taip, Kurtinaitis. Tai taip pat puikus snaiperis. Tiesiog toks jūsų žaidimo stilius.
- Ar prieš atvykdamas į Lietuvą pats taip dažnai atakuodavai iš tritaškio kaip tai darai šiomis dienomis?
- Visada būdavo, kad jeigu gynyba suteikia tau laisvės, turi tuo pasinaudoti. Atvykus čia, kadangi tai yra svarbi žaidimo dalis, reikėjo daugiau dirbti ties šiuo aspektu.
Europos krepšinis neįdomus
- Tau 36-eri ir neabejotinai jaunesni žaidėjai pralenkia greičiu ir šoklumu. Kaip su tuo kovoji?
- O taip, aš juk senstu (šypsosi). Man svarbiausia yra žinoti, kokios yra mano ribos, kaip man geriausiai pasinaudoti savo kūnu, ką jis gali padaryti, o ko ne.
- Kas pasikeitė tavo žaidime bėgant metams?
- Gynyboje aš suprantu, kad dėl savo fizinės jėgos turėsiu daug bėdų su pražangomis. Todėl bandau pasaugoti save svarbiausiems rungtynių momentams. Aš buvau kritikuojamas dėl to, kad nesiginu, tačiau aš turiu rinktis – arba žaisti truputį mažiau gynyboje, tačiau išlikti aikštėje per svarbiausias akimirkas, arba žaisti kietai ir dėl pražangų baigti pasirodymą trečiajame kėlinyje. Todėl man reikia rasti tą viduriuką. Ir man reikėjo laiko, kad jį surasčiau. Aš daug metų turėjau problemų dėl pražangų.
Puolime aš, aišku, buvau žymiai greitesnis. Man užtekdavo vieną ar du kartus sumušti kamuolį ir atsidurdavau vietoje, kurioje norėdavau atsidurti. Tuo tarpu dabar man reikia labiau naudotis savo fizine jėga, kad tai pasiekčiau. Tačiau vėlgi – man reikia rasti pusiausvyrą, nes besiginantys krepšininkai vaidina pražangas.
Taigi svarbiausia yra suprasti savyje, ką gali padaryti, ir ką reikia pakeisti savo žaidime.
- Žaisdamas Europoje, labiau domiesi Eurolyga ar NBA?
- Be abejo, labiau domiuosi NBA krepšiniu, nes jį tiesiog įdomiau žiūrėti. Europoje treneriai krepšinį pavertė šachmatų žaidimu. Todėl man labai sunku žiūrėti Eurolygos krepšinį. Nes nepriklausomai nuo to, koks geras yra žaidėjas, jo tikrasis talentas neparodomas.
Pavyzdžiui, Theodoros Papaloukas yra labai geras žaidėjas, tačiau aš nemanau, kad tai, ką jis parodo aikštėje, yra verta naudingiausio žaidėjo titulo. Jis mums parodė, kad yra lengvai treniruojamas žaidėjas, išmintingas. Tačiau jis neparodė naudingiausio žaidėjo talento. Supranti, 7-8 taškai ir 5 rezultatyvūs perdavimai nėra MVP rodikliai. Kiti žmonės mato kitaip, tačiau tokia mano nuomonė.
Galiu taip pat paminėti Marcusą Goree – tai labai talentingas žaidėjas, tačiau mes nematome jo viso talento aikštėje. Galiu įvardinti dar vieną žaidėją, kurio talentas čia neatskleidžiamas dėl kitokio trenerių mąstymo. Tai manau ir yra didžiausias trukdis amerikiečiams Europoje.
- Paminėjai Marcusą Goree. Kokių žaidėjų karjeras dar seki Europoje?
- Vienas iš tokių – Maceo Bastonas, nes jį pažinojau dar nuo tų laikų, kai atvyko į Europą. Labai mėgstu Nikolą Vujčičių – tai be galo talentingas krepšininkas. Aš pasikartosiu – tai šachmatų žaidimas. Kai kuriems tas žaidimas tinkamas, tuo tarpų kitus užgožia. Viskas priklauso nuo to, kaip treneris išnaudoja savo žaidėjus.
- Kaip manai, ar šiame šachmatų žaidime esi gerai išnaudojamas?
- Hmm, manau kad kai kur esu buvęs išnaudojamas geriau. Be tuo pačiu esu buvęs išnaudojamas blogiau daugybėje vietų.
Viską darytų taip pat
- Ar gailiesi, kad taip ir nepatekai į NBA?
- Gailėjausi maždaug prieš dešimtį metų. Prieš septynerius gal man dar rūpėjo. Tačiau dabar... Turėjau puikią karjerą Europoje ir džiaugiuosi kiekviena praleista minute. Pažvelgęs atgal matau tik teigiamus dalykus. Negalvoju apie blogus dalykus.
- Taigi jei galėtum viską daryti iš naujo, elgtumeis taip pat?
- Taip. NBA niekas nėra garantuota. Todėl galbūt aš būčiau tiesiog vaikęsis svajonės, o ne sužinojęs, kiek daug visko yra pasaulyje. O atvykęs į Europą aš turėjau gerą karjerą, susitvarkiau verslo reikalus, pasirūpinau šeimos gerove. Europoje matydamas daug kultūrų aš pasisėmiau neįkainojamos patirties. Nors nemoku kalbų, tačiau priimdamas skirtingas kultūras aš praturtėjau, mano gyvenimo kokybė tapo turtingesnė.
