D.Šalenga po dvejų metų pertraukos sugrįžo į Kauno “Žalgirį”, nors jį norėjo išsaugoti Žironos “Akasvayu”. Paskutiniais duomenimis, į Maskvos “Dinamo” ketinantis pereiti dirbti Svetislavas Pešičius kartu norėjo pasiimti ir D.Šalengą, kuriam rodė didelį pasitikėjimą ir Ispanijoje.

30-metis 198 cm ūgio Dainius Šalenga su “Žalgiriu” pasirašė dvejų metų sutartį.

Įprato prie kitokių reikalavimų

- Dainiau, kodėl nutarėte grįžti į “Žalgirį”? - “Kauno diena” pasiteiravo D.Šalengos.

- Rinkausi man pažįstamą komandą, galimybę žaisti Eurolygoje. Nors “Žalgirio” žaidėjų nemažai pasikeitė, bet šios komandos aura liko ta pati. “Žalgiryje” žaidžiau penkerius metus ir išsaugojau labai gerus prisiminimus.

- Tačiau Ispanijoje, ko gero, daugiau uždirbtumėte?

- Finansiniu atžvilgiu tokio didelio skirtumo tarp kontrakto sumos, koks buvo prieš dvejus man išvykstant į Žironą, dabar nėra. “Žalgiryje” uždirbsiu truputį mažiau, bet dabar pinigai jau nevaidina tokio svarbaus vaidmens.

- Kokios patirties įgijote atstovaudamas “Akasvayu” klubui?

- Išbandžiau savo jėgas visai kitokioje komandoje, turinčioje 11 pajėgaus meistriškumo krepšininkų. Tik vienas žaidėjas buvo gerokai jaunesnis ir negalėjo konkuruoti dėl vietos aikštėje. Teko pratintis prie kitokio žaidimo stiliaus ir reikalavimų. Jeigu pasitaiko “ne tavo diena”, nors truputį žaidimas nesiseka, tavo vietą aikštėje užima kitas krepšininkas. Niekas nelaukdavo, kol tu įsižaisi ir duosi naudos komandai.

“Žalgiryje” buvau pagrindinės sudėties žaidėjas, rungtyniaudavau daugiau kaip po 30 minučių kiekviename mače, nes komandos branduolį sudarydavo 7-8 stipresni krepšininkai, todėl man tekdavo daugiau atsakomybės. Ispanijoje situacija buvo visai kita, todėl pirmaisiais metais buvo labai sunku. Nesužaidi rungtynių - į tavo vietą ateina kitas ir turi vėl iš naujo dėl jos kovoti.

Tiko S.Pešičiaus žaidimo modeliui

- Visą laiką Jūsų stiprioji pusė buvo gynyba. Ar “Akasvayu” komandoje šie įgūdžiai buvo vertinami?

- Taip, ypač pastaraisiais metais, kai komandos treneriu tapo Svetislavas Pešičius. Šis specialistas labai daug dėmesio skirdavo gynybai, todėl aš tikau jo žaidimo modeliui. Be abejo, stengdavausi, atsiradus progai, išnaudoti ir savo sugebėjimus puolant. Visa tai man leido išsikovoti vietą starto penkete. Tačiau jeigu mano gynybos įgūdžiai būtų silpnesni, vaidmuo komandoje būtų visai kitoks.

S.Pešičius vertindavo žaidėjus dažniausiai ne pagal įmestų taškų skaičių, o kaip jie atrodo bendrame kontekste, kaip pritampa prie komandos. Man atrodo, kad serbas nuomonę apie mane buvo susidaręs jau anksčiau, be to, jam patiko, kaip aš dirbu treniruotėse. Gerai užsirekomendavau ikisezoninėse varžybose. Tačiau savo sugebėjimus vis tiek iš naujo turėjau įrodinėti kiekvienose rungtynėse visą sezoną, nes mano pozicijoje buvo didelė konkurencija.

Tiesą sakant, maniau, kad man išlaikyti Bootsy Thorntono konkurenciją, kuris yra žaidęs Barselonos “FCB Winterthur” ir Sienos “Montepaschi” komandose, bus sunkiai įgyvendinama užduotis, be to, dar eilėje laukė jaunas talentingas ispanas. Bet žingsnis po žingsnio man pavyko išsikovoti vietą komandoje ir net starto penkete.

Žaidėjai buvo lyg kumštis

- Kaip pats vertinate savo žaidimą pastarąjį sezoną?

- Statistikos duomenų pirmąjį ir antrąjį sezoną “Akasvayu” ekipoje nelyginau. Tačiau šį sezoną jaučiau daug didesnį malonumą žaisti.

Pirmaisiais metais, atvykus žaisti į tokią stiprią lygą, reikėjo kuo mažiau individualios technikos, vengti kiek įmanoma techninio broko, mokėti kuo daugiau dalykų.

Ispanai žaidžia labai greitą krepšinį, todėl man reikėjo laiko apsiprasti tokioje lygoje ir komandoje. Reikėjo išsikovoti ne tik trenerių, bet ir žaidėjų pasitikėjimą.

Niekas Ispanijoje iškart, tik atvažiavus, kamuolio tau neduos, ypač jeigu nesi superžvaigždė. Aš juk buvau niekuo neišsiskiriantis iš kitų. Tad pasitikėjimą turėjau išsikovoti savo darbu ne tik varžybose, bet ir treniruotėse.

- Turbūt malonu žinoti, kad įtikote tokiam griežtam ir itin reikliam treneriui S.Pešičiui?

- Tai buvo pats maloniausias faktas. Iki tol nebuvau susidūręs su tokio kalibro treneriais. Išskyrus Lietuvos rinktinę, nebuvau žaidęs ir ekipoje, kurioje visi žaidėjai yra vienodai stiprūs, todėl iki debiuto Ispanijoje nebuvau turėjęs sąlygų išbandyti savo galimybių esant tokioms įtemptoms sąlygoms.

Patekęs į Ispaniją, o po metų susipažinęs ir su S.Pešičiumi, galėjau aiškiai pamatyti, ko man trūksta, kokie mano didžiausi minusai. Todėl išsikovoti šio serbo pasitikėjimą man reiškė labai daug.

- Ar komanda pasiekė viską, ką šį sezoną galėjo?

- Žaidėme išties neblogai, todėl norėjosi nukeliauti toliau. Bet Ispanijos čempionato ketvirtfinalyje susidūrėme su Barselonos klubu. Laimėjome tarptautinį turnyrą - FIBA-Europos taurę. “Akasvayu” turėjo savo veidą, buvo labai kovinga komanda. Duobių neišvengėme, bet tai - natūralu.

Man labai patiko visi komandos žaidėjai, buvome draugiškas ir vieningas kolektyvas. S.Pešičius yra treneris diktatorius, turbūt todėl visi žaidėjai labiau ėjo išvien ir laikėsi vienas kito. Visi vienodai gaudavome pylos, visiems buvo vienodi reikalavimai, treniruotės buvo labai sunkios, turbūt tai ir padėjo mums, žaidėjams, tapti labai vieningiems. Tokie geri santykiai atsispindėdavo ir aikštėje.

Ilgai atostogauti neketina

- Kokia kalba skambėdavo treniruotėse ir varžybose?

- Anglų. Tačiau spėjau pramokti ir ispanų kalbos. Pirmus metus lankiau kursus. Daug ką suprantu, galiu ir kalbėti nesudėtingomis temomis, nors angliškai bendrauju laisviau.

- Ar gyvenimo sąlygos Žironoje buvo geros?

- Taip, nebuvo kuo skųstis. Klubas buvo skyręs butą ir automobilį, sakyčiau, šiuo klausimu viskas buvo panašiai kaip “Žalgiryje”. Komandoje visi organizaciniai reikalai buvo gerai sutvarkyti, į varžybas skraidėme klubo lėktuvu, todėl sutaupydavome laiko poilsiui.

- Kokie vasaros planai?

- Dabar leidžiu pailsėti kūnui, jau tris savaites nesportuoju. Kartu išsigydysiu visas nedideles traumas. Netrukus po truputį pradėsiu judėti, kad kūnas visai neatprastų nuo krūvio, kol prasidės pasirengimas sezonui.