Kukliai apie save kalbantis dabartinis Utenos ekipos vedlys iš tikrųjų turėjo spalvingą žaidėjo karjerą, kurioje – ir LKL iškovoti bronzos medaliai, ir laimėtas lygos MVP titulas.
Kovingu charakteriu, atletiškumu ir trykštančia energija garsėjęs Ž. Urbonas iš viso profesionaliai krepšinį žaidė 19 metų – tiek, kiek tokie NBA grandai kaip Timas Duncanas, Shaquille'as O'Neal'as ar Paulas Pierce'as.
Viską 200 cm ūgio puolėjas pasiekė savo užsispyrimu, net jei kelią pastodavo sunkumai. Kaip prisimena pats Žydrūnas, vaikystėje jis neturėjo sąlygų žaisti krepšinį, nors širdis jau degė aistra šiam sportui.
„Mažame mieste Utenoje pagrindinė problema buvo treneriai. Tai nebuvo krepšinio miestas ir pradėti žaisti krepšinį čia buvo sudėtinga. Vienas iš pirmųjų mano trenerių Alvydas Surgautas buvo dviračių treneris, bet jis matė manyje potencialą, norą tobulėti šiame sporte, charakterį, užsispyrimą, aistrą. Esu dėkingas jam, kad neliepė žaisti kokioje nors Utenos mokyklos komandoje, o man, beveik 12-mečiui, pasiūlė vykti į specializuotą Panevėžio sporto mokyklą. Čia buvo „Lietkabelis“, mačiau žaidėjus, galėjau į juos lygiuotis, kopijuoti“, – pasakojo Ž. Urbonas.
Utenoje ant trenerio lentutės derinius auklėtiniams braižantis strategas atskleidė, su kokiomis pagundomis susidūrė tobulėdamas Panevėžyje ir kas padėjo nepaslysti. Papasakojo, kodėl iki šiol už kelis žodžius yra dėkingas Lietuvos rinktinės vyriausiajam treneriui Dariui Maskoliūnui, kas sudaro 50 proc. krepšininko sėkmės, išskyrė du karjeros momentus, kuriais būtų norėjęs priimti kitus sprendimus ir įvardijo, ko trūksta Lietuvos krepšinyje, kad išaugtų dar ne vienas Jonas Valančiūnas ar Ramūnas Šiškauskas.
„Kaip krepšinis atėjo į jūsų gyvenimą?“, – „Delfi“ paklausė Ž. Urbono.
– Iki šiol prisimenu savo mamos raudas ir tėvo ašaras po Kauno „Žalgirio“ pralaimėjimų. Gyvenime į priekį stumia autoritetai, į kažką norisi lygiuotis. Mano autoritetas tuomet buvo Arvydas Sabonis. Net mano močiutė, kaime atsiradus televizoriui, sakydavo: „O, tai būsi, vaikeli, kaip Arvydas Sabonis“. Tik tiek galimybių kiek A. Saboniui man Dievas nedrėbtelėjo.
Visa mano šeima, kaip ir visa Lietuva, sirgo krepšiniu. Lankiau lengvąją atletiką, plaukimą, daug ką išmėginau, bet širdyje degė krepšinis. Todėl išvažiavau į Panevėžį. O šis žingsnis stipriai prisidėjo prie mano tobulėjimo, nes ten buvo puiki sistema. Anksti keldavomės, bėgdavome krosą, po to – 4 pamokos, rytinė krepšinio treniruotė, tuomet dar 2-3 pamokos. Pamokų ruošimas, subalansuotas maitinimas, vakarinė treniruotė. Tuomet turėjome maksimalias galimybes tobulėti.
Noriu pabrėžti, kad net ir neturėdamas kažkokių sąlygų, Utenoje tiesiog daug judėjau, buvau sportiškas – bėgdavau krosus aplink ežerus, keldavausi anksti ryte, darydavau prisitraukimus, atsispaudimus, gainiojome kamuolį nuo ryto iki vakaro. Sportiškumas, noras judėti davė daug gerų dalykų.
– Ar sunku buvo vaikui pakelti visą sportinį režimą?
– Aš, aišku, mėgavausi, bet lengva nebuvo. Tuomet buvo tos rusiškai taip vadinamos „diedovščinos“ arba patyčių. Apie tai dabar kalbama, o anksčiau vyresni tiesiog engdavo jaunesnius ir reikėdavo išgyventi. Tiems, kam pavykdavo, tapdavo stipresni, o kai kuriuos jaunuolius, aišku, „sulaužydavo“. Negerų pasiūlymų buvo nemažai – nuo alkoholio iki gaujų, vagysčių. Daug jaunimo Panevėžyje paslydo ir nenuėjo sportininko keliu, neišlaikė egzamino. Man pavyko.
– Kas padėjo atsispirti ir nepaslysti?
– Tėvų auklėjimas ir meilė. Nenorėjau jų nuvilti, jie manimi rūpinosi, tikėjo. Tapti negeru žmogumi man neleido auklėjimas. Esu jiems dėkingas. Kai esi jaunas, pilnas energijos, draugai kalbina „davai“ tą padarome, „davai“ aną“, tai norisi pabūti tuo kaubojumi ir gali užkibti už negerų dalykų. Tėvams norėčiau pasakyti, kad nepamirštų savo vaikų.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte krepšinio aikštėje?
– Vienas svarbiausių krepšinio elementų, kuro nežinau, ar įmanoma išmokti, bet galima vystyti – charakteris. Žaidėjas gali turėti puikius antropometrinius duomenis, bet jei neturės charakterio, nusileis susidūręs su pirmu sunkumu. Tai natūralu tiek gyvenime, tiek sporte.
Nėra vien laiminčių ar pralaiminčių komandų. Klausimas, ar po sunkumo – nepataikyto metimo ar lemiamo baudos metimo – pasiduosi? Jei pagalvoji apie tai, stengiesi daryti geriau, tai tobulėji. 50 proc. sportininko sėkmės priklauso nuo charakterio, noro nugalėti, įveikti varžovą, sugebėti kentėti.
Kai man buvo sunku, pirmiausiai šalia atsidurdavo mama arba tėtis. Svarbiausia – palaikymas, bet ne su paliepimu ar spaudimu, o „viskas bus gerai, praeis, turi stengtis ir norėti“. Labai norėjau ir stengiausi nepasiduoti.
– Būdamas 17-metis debiutavote Lietuvos krepšinio lygoje su Panevėžio komanda. Kokia buvo pradžia suaugusiųjų krepšinyje?
– 7 metus augau Panevėžyje, pažinojau vyrų komandos trenerius ir žaidėjus. Turėjau palankias sąlygas, nes nebuvo daug vyresnių žaidėjų, komanda nesiekė aukščiausių tikslų, gaudavau daug minučių aikštėje. Žaidžiant prieš „Žalgirį“ kažkas „užstūmė“ ant manęs: „Ką tu, jaunas, alkūne man trenkei“. Žodžiu, užsipuolė, neatsimenu, net kas, norėjo paauklėti. Tuomet „Žalgiryje“ žaidęs Darius Maskoliūnas sako: „Ko jūs lendate prie to jauno, palikite jį ramybėje. Jis stengiasi, kovoja“. Tas momentas man įstrigo, kad kažkas puolė ir kažkas mane užstojo. Aš taip pat gyvenime stengiausi ne „pulti“, o žaidimu įrodyti, kad esu geresnis, stipresnis. Stengiuosi padėti, dvasiškai pakelti, o ne žlugdyti.
– Aikštėje išsiskyrėte atletišku, kietu žaidimu, demonstravote charakterį ir kovojote dėl kiekvieno centimetro. Kiek tai svarbu krepšinyje?
– Dabar matome tas pačias tendencijas. Matosi energija, kurią akcentuoja Šarūnas Jasikevičius. Tai – apie kovingumą, neketinimą nusileisti, norą „muštis“ rungtynėse. Tai vienas svarbiausių dalykų. Taktiniai ar techniniai sprendimai kartais nėra tokie svarbūs, kai komanda turi tokią energiją, rodo didelį norą ir kovingumą.
Tai viena svarbiausių savybių ir į charakterio ugdymą reikia kreipti dėmesį. Vaikų charakteris atsisleidžia vėliau, tai nereikia skubėti jų smerkti ar teisti. 18-mečių amžiuje jau matosi. Marius Grigonis pozityviai kalbant turi tų rusvų plaukų. Tai tik privalumas. Duok, Dieve, visiems krepšininkams tokį charakterį kaip jo.
– 19 metų žaidėte krepšinį profesionaliai. Kur tokio ilgaamžiškumo paslaptis?
– Tai čia Mindaugas Lukauskis ar Rolandas Matulis yra tikri ilgaamžiškumo sunkiasvoriai. Reikalinga kūno priežiūra. Protas ir charakteris veda krepšinyje, o pagrindinė priemonė – kūnas. Jei jo neprižiūri, greičiau susidėvi. Tais laikas po Nepriklausomybės atkūrimo jau samdžiau mitybos specialistus. Atsirado amerikiečių papildai, investuodavau į save. Baltymai, angliavandeniai, žinojau, ką vartoti, turėjau energijos, niekada nebuvau apsnūdęs ar apatiškas, aišku, tai buvo ir mano charakterio savybė.
Perkopiant 30 metų, jei didžiosios traumos aplenkia, tai tos priemonės tampa dar svarbesnės. Aišku, svarbu ir judėjimas – nekalbu jau apie alkoholį, rūkymą. Svarbu laikytis režimo. Nors ir kaip norėjosi eiti po vidurnakčio miegoti, bet nuramindavau save ir eidavau ilsėtis anksčiau. Kūnas svarbu – ar greitai bėgs, šoks, reaguos į situacijas.
Dabar svarbu ir atsigavimas – masažai, tempimai, medicininės priemonės. Nereikia pamiršti to, sekti naujoves ir vykdyti tuos nurodymus. Nieko nuostabaus, kad LeBronas Jamesas turi asmeninius mitybos specialistus, žmones, kurie ruošia jam energijos duodantį maistą, jis taip pat turi asmeninius fizinio parengimo trenerius. Reikia investuoti į save, išleisti pinigus ne vien mašinoms ar dar kažkam. Tai – apie profesionalų sportą, bet ir vaikams tai galioja.
– 2001 metais tapote naudingiausiu LKL krepšininku, dukart laimėjote LKL bronzą, ragavote legionieriaus duonos. Ar buvo jūsų karjeroje momentų, dėl kurių apgailestavote?
– Visiškai nesigręžioju atgal. Esu gal tik pora kvailysčių padaręs. Mano laikais nebuvo profesionalių agentų, kokių Lietuvoje yra dabar, kurie išmano, pataria, atstovauja žaidėjams. Kai pradėjau valgyti profesionalo duoną, mano patarėjas buvo tėtis, kuris su visa pagarba jam tą krepšinį išmanė kaip tie 3 mln. Lietuvoje.
Kai su Jonu Kazlausku tapome Europos jaunimo čempionais, kai kurie iš mano laidos, kaip Š. Jasikevičius, išvyko į užsienį, Ameriką, o tie, kurie ruošėsi likti, buvo kviečiami į „Žalgirį“. Padariau klaidą, kad nuėjau į Kauno „Laverą“. Ten žaidė geri krepšininkai – Virginijus Praškevičius, Tomas Pačėsas ir kiti geri žaidėjai. Ten man tarsi žadėjo daugiau minučių, bet čia buvo mano klaida – buvo verta rinktis aukštesnį lygį.
Kitas momentas, kai neblogai žaidžiau už „Šiaulius“, gavau pasiūlymus tiek iš „Žalgirio“, tiek iš „Lietuvos Ryto“. Ant stalo buvo padėta 4 metų sutartis su Vilniaus klubu, bet jos nepasirašiau, nes dar tikėjausi, kad gal pateksiu į „Žalgirį“, bet į mano vietą jie nupirko užsienietį. Tai taip pat buvo momentas, kur man niekas nepatarė, kaip reikėjo daryti. Tai sprendimai – buvau jaunas.
Dabar džiaugiuosi apskritai, kad gyvenimas man suteikė galimybę tapti tuo, kuo tapau. Nesigailiu nė vienos akimirkos, net nė vienos traumos. Ir jos mane išmokė daug dalykų. Dabar suprantu žaidėjus, kurie gauna traumas, galiu jiems patarti, nes išmanau. Jei būčiau praėjęs raudonu kilimu, būčiau nežemiškas.
– Stebite vaikų ir jaunimo situaciją Lietuvos krepšinyje. Ko trūksta, kad nauji talentai iš Lietuvos užplūstų net tik Eurolygą bet ir NBA?
– Lietuvos krepšinio federacija savo darbą dirba labai gerai, bando alternatyvius metodus, bet labiausiai Lietuvos krepšiniui trūksta bendros sistemos, savotiško Krepšinio Katekizmo arba Krepšinio Biblijos. Kad ir kaip biurokratiškai tai skambėtų, mums reikia vienos ir vientisos knygos apie krepšinį. Turime stiprią akademinę bendruomenę, kuri galėtų ją paruošti.
Mums reikia kaip matematikoje žinoti, ką reikia išmokti pirmoje, antroje ir kitose klasėse, neliečiant jau 17-18 metų jaunuolių. Daugelyje rajonų, miestelių išauga įdomių žaidėjų – tas pats J. Valančiūnas iš Utenos, R. Šiškauskas iš Kaišiadorių. Gerai, jei jie patenka į didžiųjų miestų mokyklas, kur yra patikrintos žinomų trenerių sistemos, tačiau yra daug tokių, kurie dirba periferijoje ir augina krepšininkus taip, kaip supranta, baigęs karjerą RKL lygoje ar žaidžiantis miesto lygoje. Jie neturi pagalbos ugdant vaikus. Jie atiduoda širdį, stengiasi, bet trūksta elementarių žinių, ko reikia mokyti pirmoką, antroką ir t.t.
Dabar kartais pirmokas mokomas tokių dalykų, kurių tas vaikas negali priimti arba mokomas per mažai. Toks vadovėlis, skirtas mokyti vaikus iki 16 metų, galėtų padėti tobulėti pagal šiuolaikines tendencijas. Dar turime didžiulį potencialą, nes imame ir užauginame iš patriotizmo ir per masiškumą. Kokybės prasme dar tiek nepadarome. Geras darbas vyksta, bet to nepakanka. O mes galvojame ateityte apie savo vardo „Juventus“ akademiją.
