Šiuo metu D. Motiejūnas vis dar ruošiasi pradėti ketvirtąjį savo sezoną Kinijos krepšinio čempionate. Nors jame jau sužaista 10 turų, „Xinjiang Flying Tigers“ naujokas komandoje kol kas nedebiutavo – rugsėjį 30-metį atšventęs puolėjas ilgai negavo vizos, o šiuo metu yra Kinijoje privalomame karantine.
2017 metais karjeros etapą Azijoje pradėjęs aukštaūgis du sezonus gynė Šandongo „Golden Stars“ garbę, o praėjusį sezoną vilkėjo Šanchajaus „Sharks“ marškinėlius. CBA pirmenybėse per susitikimą lietuvis vidutiniškai rinkdavo po 22,8 taško, atkovodavo po 15,1 kamuolio bei atlikdavo po 3,5 rezultatyvaus perdavimo.
Pernai pavasarį San Antonijaus „Spurs“ komandoje trumpai žaidęs D. Motiejūnas šiemet šanso sugrįžti į NBA jau nebesulaukė. Tiesa, pasak paties krepšininko, tarpsezonio metu jo paslaugomis domėjo Eurolygos ekipos Tel Avivo „Maccabi“ ir Pirėjo „Olympiakos“.
Vis dėlto D-Mo nusprendė toliau auginti pasitikėjimą savimi Kinijoje. Kalbėdamas apie rungtyniavimą šioje šalyje, patyręs krepšininkas dažnai akcentuoja tai, jog ten jis gali žaisti po 40 minučių ir būti lyderiu. Pirmasis kauniečio treneris Saulius Marčiukaitis atskleidė, kad jo auklėtinis lyderystės nuolat troško ir vaikystėje.
Po rungtynių – duše su rūbais
„Donatas visada norėjo būti lyderis. Jeigu mažiau išeidavo į aikštelę – ir verkdavo, ir pykdavo. Toks jo charakteris“, – tinklalapiui Delfi sakė S. Marčiukaitis, prisiminęs pirmuosius D. Motiejūno žingsnius krepšinyje bei papasakojęs apie komandos draugų jam vaikystėje iškrėstą išdaigą.
„Aš kadaise rinkau į krepšinio treniruotes antrokus. Mums po langais vyko rugsėjo 1-osios šventė Dariaus ir Girėno vidurinėje, stovėjo pirmokų klasės, o ten... įsivaizduokite, su mokytoja ūgiu lygus pirmokas. Nuėjome, pasikalbinome ir nutiko taip, kad pradėjo jis lankyti treniruotes su metais vyresniais vaikais.
Donatas, nors ir 1990 metų gimimo, visada buvo vienas aukštesnių ir 1989 metų žaidėjų gimimo grupėje, bet pirmieji žingsniai jam buvo sunkūs. Aš turėjau ir tokį Tadą Abišalą, žaidusį jaunučių rinktinėje, ir kitų aukštaūgių, todėl konkurencijos Donatui visada buvo.
O dar žinote, metais jaunesnis... Visą laiką, ypač mažų vaikų krepšinyje, tai labai daug reiškia. Mes, treneriai, sakome: jei metais vyresniems pralaimi 30-40 taškų – tai nėra blogai. Jaunių krepšinyje viskas apsilygina ir jaunesni jau gali metais vyresniems įkrėsti“, – pasakojo S. Marčiukaitis.
„Donatas buvo aukštas ir lieknas, toks sliekas. Išsiskyrė ūgiu ir lankstumu. Bet technikėlė pas jį buvo. Anksčiau treneriai aukštaūgius visada statydavo į centro poziciją, o aš tų aukštų turėjau nemažai, todėl jis gavo laisvę žaisti ir kraštu, 3-4 numeriu. Ir tai jam, aišku, daug padėjo.
Donatui gerai sekėsi ir su vyresniais, o vėliau jis prisijungė ir prie savo bendraamžių komandos. Ten jis jau buvo lyderių lyderis. Tiesa, buvo visokių nutikimų. Atsimenu, kad Vilniuje laimėjome kažkokias rungtynes ir nutiko taip, kad Donatą su drabužiais kiti vaikai įstūmė į dušą. Iš to džiaugsmo.
Vaikas atėjo pas mane, aišku, visas šlapias ir nepatenkintas, gal ir ašara kokia buvo... Aš vaikams pasakiau: palaukit, ateis laikas, jūs paprašysit Donato, kad leistų jums tašes panešt. Tai taip ir susiklostė iš tikrųjų, perkeltine prasme... Jie tuo metu buvo septintokai ar aštuntokai“, – prisiminė S. Marčiukaitis.
Siūlo Kinijoje neužsibūti
Kauno „Žalgirio“ krepšinio mokykloje vaikus treniruojantis specialistas apgailestauja – jei ne toji 2015 metais patirta sunki nugaros trauma, D-Mo galėjo tapti ryškiausio lygio žvaigžde. Vis dėlto garsiausio savo auklėtinio treneris dar nenurašo ir tiki, kad sunkus darbas padės jam grįžti į elitą.
„Jei ne trauma, Donatas tikrai galėjo būti NBA žvaigžde. Aišku, Hjustone buvo ir nemažai politikos, dėl kurios 2016 metais nepavyko susitarti dėl naujo kontrakto. Bet... Donatas viską turėjo, ir dar dabar turi. Aš matau puikiai – pastaruoju metu jis kiekvieną rytą ėjo į „Žalgirio“ mokyklą, dirbo. Jis tikrai deda daug pastangų.
Sunku pasakyti, ką jam dar pavyks nuveikti. Tikiuosi tiek, kad neužsibus Kinijoje per ilgai ir dar sugrįš parodyti mums visiems, ko yra vertas“, – sakė S. Marčiukaitis, kuris ugdė ir tokius krepšininkus kaip Martynas Varnas, Tomas Dimša ar Gytis Masiulis. Treneris atsakomybę ir tam tikrą kartėlį jaučia ir dėl jų.
„Vaikų krepšinyje pilna prognozių. Iš vienų gali daug nesitikėti, bet jie iššaus. Į kitus žiūri ir sakai, kad bus žvaigždė, bet galiausiai tos žvaigždės nėra. Tada yra nusivylimas. Pas mane treniravosi ir Varnas, Dimša, Masiulis. Buvo prognozuota, kad jiems viskas eisis kaip per sviestą, bet susidūrė su vyrų krepšiniu, ir jau sunku.“
Gūžčioja pečiais dėl Blaževičiaus
„Žalgirio“ krepšinio mokyklos treneris džiaugiasi, kad 22-ejų G. Masiulis šiemet „Žalgirio“ klubo buvo paleistas (su juo nebuvo pratęsta sutartis), o 26-erių T. Dimša nuomos pagrindais išvyko žaisti į Gran Kanariją. Ir ten gauna žaidimo laiko – kitaip nei iš Vilniaus „Ryto“ į Kauną atvykęs 19-metis Marekas Blaževičius, kuriam kol kas tenka nuolat šildyti Lietuvos čempionų atsarginių suolelį.
„LKL treneriams dažnai akivaizdžiai trūksta pasitikėjimo jaunimu. Turėtų leisti jauniems žaidėjams pasireikšti daugiau, kad jie galėtų apsiprasti. O dabar, pažiūrėkite į Blaževičių, sėdi ant suolo... Čia kažkokie savotiški absurdai. Man net kažkiek gėda dėl to“, – neslėpė treneris.
„Dimšą ar Masiulį „Žalgiris“ šiemet galbūt galėjo pasilaikyti, bet dėl kažkokių niuansų jų komandoje nėra. Visgi, mano manymu, tai nėra blogai, nes neturint žaidėjams vietos sudėtyje, geriau juos išnuomoti ar su jais atsisveikinti, negu laikyti ant suolo, – tęsė pašnekovas. – Apskritai Masiulis dar laisvai gali tapti antru Jankūnu. Gytis viską turi. Metimuką turi, ir techniką turi, ir aukštame lygyje jau apsižaidęs. Ir treneriai jam dabar suteikia laiko. Manau, kad tikrai jo laukia šviesi ateitis. Jei tik žais, jei tik neatsisės ilgam ant suolelio. Tik taip jis gali eiti į priekį.“
Svarbiausia – gauti žaidimo laiko
Panašiais žodžiais S. Marčiukaitis guodė ir D. Motiejūną, kai šis pirmaisiais savo metais NBA lygoje neįsitvirtino „Rockets“ gretose bei buvo nuolat siunčiamas į Plėtojimosi lygoje žaidžiančią „Rio Grande Valley Vipers“ komandą. Anot specialisto, žaidimo laiko negaunantys atletai greitai palūžta psichologiškai.
„Aš tą patį sakydavau Donatui, kai jį siųsdavo į Plėtojimosi lygą. Sakiau, kad jau geriau žaisti ten nei sėdėti ant suolo NBA. Jis ten sužaisdavo gerai ir jį sugrąžindavo. Tas pasitikėjimas turi ypatingai didelę svarbą. Atsiskleidžia tik tie, kuriais yra pasitikima.
Prisiminkime Arvydą Macijauską, kuris nuvažiavo į NBA kaip aukščiausio lygio žaidėjas, o ten jį pasodino ir išėjo nulis. O ką reiškia, kai taip daroma su jaunu žaidėju? Vieną kitą kartą pasodink, neišleisk ir psichologiškai jis palūš“, – sakė S. Marčiukaitis, pridūręs, jog jauniesiems krepšininkams psichologiniai barjerai yra patys aukščiausi.
„Nuo psichologijos priklauso labai daug. Tikrai labai daug. Aš turėjau tokį vaiką komandoje. Įsivaizduokite, greičiausiais komandoje, bet... Tik rungtynės prasideda ir jis yra paskutinis, jis nepabėga. Jį užspaudžia psichologiškai.“
Tokių psichologinių problemų, anot S. Marčiukaičio, galima išvengti vaikams darant mažesnį spaudimą. Nors dažnai teigiama, kad jaunieji krepšininkai kuo anksčiau turi pradėti žaisti su vyrais, S. Marčiukaitis mano, kad kai kurie vaikai kuo ilgiau turi pasižaisti ten, kur jaučiasi patogiai.
Visgi vietoje lyderio savybių šlifavimo moksleivių pirmenybėse, jaunieji krepšininkai pastaruoju metu dažnai pasirenka aukštesnio lygio čempionatų atsarginių suolelį.
„Yra dvi medalio pusės. Vieni gal ir gali atsiskleisti anksti žaisdami aukštesniame lygyje, bet dauguma susiduria su sunkumais ir nuleidžia nosis. Anksčiau moksleivių čempionatas jaunimui buvo pagrindinis, tačiau dabar jame komandos neturi pagrindinių žaidėjų – juos jau matome NKL ar RKL ekipose. Naudos iš to yra ne visada, tą pastebi visi“, – pokalbio pabaigoje tarė S. Marčiukaitis.
