Nuginčyti tokį palyginimą būtų sunku. Galima tik pastebėti, kad talentingoji lietuvė slovėną kol kas netgi lenkia: ji dvejais metais anksčiau nei Luka debiutavo tiek aukščiausios užsienio lygos klube, tiek Eurolygos komandoje, tiek ir savo šalies rinktinėje.

Justė, kurios kiek sutrumpinta vardo forma prancūziškai reiškia „tiesiog“, oficialų krikštą šiose ekipose gavo būdama vos 14 metų, kai L. Dončičius – jau sulaukęs atitinkamai 16, 16-os su puse ir 17 metų.

„Man tai – svarbūs rekordai, nes jie liks istorijoje. Būti jauniausiai Eurolygoje – tikrai pasakiškas jausmas, nors tas debiutas ir buvo simbolinis. Visas praėjęs sezonas man ir buvo toks, sakykime, epizodinis – kad apsiprasčiau. O šį sezoną jau bandysiu rimčiau užsikabinti. Noriu įsilieti į komandą ir padėti jai per rungtynes“, – ambicijų neslepia J. Jocytė.

Gabumais ne tik iš savo bendraamžių, bet ir keleriais metais vyresnių išsiskirianti Justė, kaip ir L. Dončičius, jaunučių lygose rinkdavo ir po 50 taškų per rungtynes. Luka labai sėkmingai visus savo talentus perkėlė ir į suaugusiųjų krepšinį – iš pradžių Eurolygą, o tada NBA. Tuo pačiu keliu žengia ir J. Jocytė, jau antrą sezoną pradėjusi Tony Parkerio akademijoje ir jo valdomame Vilerbano ASVEL klube.

Kaip Justei sekasi tobulėti Prancūzijoje? Kokius tikslus ji kelia sau artimiausiems metams? Ir kaip koronavirusas jaukia visą šį sezoną?

Pokalbis su ja apie tai – „Delfi“ TV laidoje „Krepšinio zona“.

– Juste, šią savaitę Kauno „Žalgiris“ viešėjo galima sakyti po tavo langais, kur iškovojo pergalę prieš ASVEL. Ar pačiai pavyko pažiūrėti tas rungtynes?

– Tik kažkiek. Po treniruotės iš karto pasiėmiau telefoną, tik gaila, kad neišėjo nuvykti į areną. Iš pradžių tos rungtynės buvo tokios blankokos, bet svarbiausia, kad pasiekta pergalė.

– O kokia dabar situacija su koronavirusu Prancūzijoje? Girdėjome ir apie įvestą komendanto valandą, ir apie stabdomus čempionatus. Pačiai labai jaučiasi tie gerokai sugriežtinti suvaržymai?

– Labiausiai jaučiasi dėl varžybų, nes daug atvejų komandose nustatoma ir visi mačai yra nukeliami. Tas gal labiausiai trukdo, kadangi norisi ir rungtynių kartais, ne tik treniruočių.

O komendanto valanda nėra man labai aktuali – aš po 21 valandos niekur labai ir taip nevaikštau, tai man tai nėra problema. Sąlygos sugriežtintos, bet gyvename toliau.

Kavinės uždaromos, galima nebent tik išsinešti pasiimti. O mokslų net nepadarė nuotolinių, kai baigsis atostogos, eisiu į mokyklą. Sunkiai suvokiamas toks sprendimas, nes karantinas, o į mokyklą vis tiek reikia.

– Kur tu pati praleidi daugiau laiko: su pagrindine ASVEL komanda, dublerėmis ar akademijoje?

– Gyvenu akademijoje, bet treniruotės kiekvieną dieną vyksta su pagrindine komanda. Su dublerėmis būnu tik prieš rungtynes, jei reikia, sudalyvauju keliose treniruotėse, kad prisiminčiau derinius, vėl pajausčiau žaidėjas.

– Šią savaitę moterų ASVEL pagaliau pradėjo Prancūzijos čempionatą (62:74 prieš Buržo „Tango“), tačiau pati neišbėgai į aikštelę, kodėl?

– Aš į Buržą net nevažiavau. Turiu šiokių tokių sveikatos problemų. Tai – pirmos oficialios rungtynės mūsų komandai šį sezoną, buvo sunku iškart žaisti prieš tokias stiprias varžoves.

Ne paslaptis, kad jau kelerius metus nuo augimo man skauda kelį. Mane vis apžiūri, ar geriau, ar blogiau jis laikosi. Dabar augti jau sustojau, tai turėtų viskas būti tik geriau.

– Teko skaityti, kad į jūsų ekipą buvo įsisukęs koronavirusas. Ar pačiai pavyko išvengti to užkrato?

– Man atrodo, kad visos mūsų žaidėjos jau yra persirgusios. Dabar klubas jau antra savaitė – kaip be atvejų.

Man irgi nepavyko jo išvengti. Galvojau, kad nebuvau užsikrėtusi, bet, kai atvažiavau į Prancūziją, man padarė kraujo tyrimą ir paaiškėjo, kad Lietuvoje prieš kelis mėnesius pasigavau jį. Tai persirgau, be simptomų, net nepajutau ir nežinojau to. Dabar jau ramesnė galva.

– Juste, į Prancūziją išvykai beveik lygiai prieš metus, praėjusį lapkritį. Ar per tą laiką pačiai jaučiasi ūgtelėjimas ir patobulėjimas?

– Taip. Dabar jau daug laisviau ir užtikrinčiau jaučiuosi komandoje. Treneriai irgi labiau pasitiki: per draugiškas rungtynes prieš sezoną suteikė man užtektinai laiko pasireikšti pasirodyti. Tai tikrai žymiai geriau jaučiuosi nei pernai.

Pats treniruočių lygis ir visos sąlygos čia daug geresnės nei Lietuvoje. Man tai yra kažkokios tokios. Komandoje yra net ir WNBA žaidėjų, kurios tave moko ir iš kurių imi pavyzdį. Labai daug ko pasisemiu iš jų.

– Kokia yra tavo sutartis su akademija? Ir kaip manai, kokį įspūdį kol kas palieki prancūzams?

– Sutartis galioja šiam ir kitam sezonui su galimybe pasirašyti dar pliusą. Nežinau, kaip toliau spręsis mano ateitis, bet dvejus metus dar būsiu čia.

Manau, įspūdį jiems palieku. Parodau, kad ir užsienio žaidėjai gali laisvai būti toje akademijoje, kad ne tik prancūzus verta kviestis.

– Gal žinai, koks yra komandos ir trenerio planas šiemet: ar tau nusimato žaidimo minučių pagrindinėje komandoje Prancūzijos čempionate ir moterų Eurolygoje?

– Plano dėl tų minučių, kiek turėčiau gauti, nelabai žinau, tačiau manau bus tikrai daugiau nei pradžioje. Pernai buvo tiesiog pabandymas ir prisitaikymas, o šiemet jau turėtų išleisti bent kelioms minutėms.

Dažniausiai žaidžiu antroje-trečioje pozicijoje, nes turime dvi įžaidėjas, kurios labai gerai atlieka savo darbą. Visai patinka ta pozicija, nieko prieš ją neturiu.

– Ką labiausiai treneriai nori pagerinti ir akcentuoja tavo žaidime?

– Dar vis reikia daugiau laisvumo su moterimis žaidžiant, nes bijau klaidą padaryti. Taip dar reikia dirbti ties gynyba, greičiu ir jėga, juos ugdyti kiekvieną dieną.

– Prieš metus laukdama savo 14-ojo gimtadienio juokavai, kad gal pagaliau nebe taip jaunai atrodysi ir visi nebevadins tavęs vaikiu. Po mažiau nei trijų savaičių tau sukaks 15, ar norai vis dar tie patys?

– Čia jiems nieko tas nereiškia. Jie net buvo pamiršę, kiek man metų, ir nusistebėjo, kad man dar tik bus 15 (juokiasi). Galbūt laikė mane šiek tiek vyresne, bet priminiau, kad jaunesnė esu. Taip ir treniruojuosi, pratinuosi, mano prancūzų kalba laisvėja, tik reikia daugiau praktikos.

– Galbūt jau visiškai laisvai prancūziškai kalbi?

– Visai laisvai dar ne, bet su pagrindinės komandos žaidėjomis ir treneriais stengiuosi bendrauti prancūziškai, nes kai kurie jų angliškai net nelabai supranta.

– Lapkričio 8-14 d. Stambule vyks Europos moterų čempionato atrankos burbulas, kuriame Lietuvos rinktinė susikaus su Serbija ir Albanija. Ar planuoji padėti nacionalinei komandai?

– Esu pakviesta ir labai džiaugiuosi tuo. Bandysiu atvykti, labai tikiuosi, kad iki kitos savaitės neuždarys jokių sienų ir skrydžių.

– Kiek vėliau tame pačiame Stambule startuos ir moterų Eurolygos sezonas. Kokie tavo ir ASVEL tikslai tame turnyre?

– Mūsų grupė – tikrai sunki: Prahos USK ir Stambulo „Fenerbahče“ yra elitinės komandos. Tikslai, be abejo, patys aukščiausi – viską laimėti. O pati sieksiu nebe tik būti debiutantė ir atsidaryti taškų sąskaitą, bet ir įnešti savo indėlį į pergales.

Visas pokalbis su J. Jocyte – „Krepšinio zonos“ įraše.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Krepsinis.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (22)