Reabilitaciją po nugaros operacijos gimtuose kraštuose atliekantis 196 cm ūgio gynėjas neabejoja, kad kovotojo charakteris padės jam grįžti į aikštę – atsisveikinti su krepšiniu dar neketina, o sunkumai tik grūdina.

Paskutinį kartą R. Seibutis savo sugebėjimus aikštėje demonstravo praėjusiais metais Kinijoje vykusiose planetos pirmenybėse, kur su Lietuvos rinktine nepateko į ketvirtfinalį ir liko 9-oje vietoje. Po to jau grįžęs į Saragosos „Casademont“ komandą dėl nugaros skausmų jis žaisti negalėjo.

„Renaldas užsispyręs, daro viską iki galo. Kiek tų traumų buvo. Prieš 2012 metų olimpiadą Robertas Javtokas alkūne netyčia Renaldui sulaužė žandikaulį, tačiau užsidėjęs kaukę jis dirbo taip pat – treniruotės po 5 val., bendras fizinis pasirengimas, treniruoklių salė, metimai, – atsiminimais dalijosi R. Seibučio fizinio rengimo treneris Arvydas Dočkus. – Trūko laiko, reikėjo daug ką sugrūsti į vieną treniruotę.

Prakaitas žliaugia, kaukė trukdo, bet jis pasiruošė ir išvažiavo į Londoną. Toks jo kelias. Už Lietuvos rinktinę jis niekada neatsisakė žaisti, kad ir kokios traumos būtų. Renaldas turi gerą kūną, bet tos traumos... Jis aikštėje atiduoda visą save, lenda ten, kur tiršta, kovoja, todėl ir rezultatas toks“.

Tuo laiku buvo vaizdo kasečių grotuvai, įsirašinėjau kiek įmanoma daugiau rungtynių, nes jų nekartodavo arba kartodavo labai vėlai. Visko pradžia ir buvo ta NBA laida, kurią vedė Linas Kunigėlis. Ką palaikiau? Mano favoritai, kaip ir daugelio, buvo „Bulls“ ir pagrindinis tos komandos veidas Michaelas Jordanas. Bandydavau pakartoti jį, aišku, savame lygyje, bet jis buvo mano siekiamybė. Iš Lietuvos rinktinės žaidėjų man tuo metu labai patiko Artūras Karnišovas, Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas. Mėgindavau kopijuoti ir lygiuotis į juos.
Renaldas Seibutis

Nuo 2000-ųjų R. Seibučiui ruoštis rinktinės ir klubiniams sezonams padedantis dabartinis NKL komandos Palangos „Kuršių“ fizinio rengimo treneris A. Dočkus kalbėjo, kad pirmą kartą pamatęs 14-metį vaikiną negalėjo atsistebėti jo nusiteikimu – šis viską atlikdavo nuo A iki Z.

„Prisimenu, vaikinams parodžiau apie 20 apšilimo pratimų, juos kartojome apie mėnesį, vėliau liepiau patiems viską daryti. Po 10 minučių visi stovi, o vienas Renaldas kampe toliau pratimus atlieka. Taip jis visą gyvenimą – kas pasakyta trenerio, tą ir padaro. Ir net daugiau. Dažnai tenka net stabdyti, kad nepersistengtų“, – juokėsi A. Dočkus.

Sunkus darbas treniruotėse ir atkaklumas davė vaisių, nors ir ne iš karto. Niekaip į Lietuvos jaunių ir jaunimo rinktines prasibrauti negalėdavęs Renaldas dirbdavo su dvigubu užsispyrimu, stengėsi sustiprėti kol galiausiai su Lietuvos iki 21 metų jaunimo rinktine išvyko į planetos pirmenybes Argentinoje.

Ten išmušė R. Seibučio žvaigždžių valanda – du taiklūs gynėjo baudų metimai finalo rungtynių pabaigoje atnešė tuomet Ramūno Butauto vadovaujamai rinktinei čempionų titulą, o pats palangiškis gavo naudingiausio žaidėjo (MVP) apdovanojimą.

Vėliau jau su Lietuvos vyrų nacionaline ekipa R. Seibutis laimėjo pasaulio čempionato bronzą, du Europos vicečempiono titulus, atstovavo rinktinei dvejose olimpiadose.

„Jis talentingas, bet ir atlieka milžinišką darbą. Vikrumas, koordinacijos savybės daugumai įgimtos, bet jis viską lavina, viską daro iki galo ir dar daugiau. Jei ilgesnė treniruotė, sakau, kad gal užteks, bet jis – ne, ką susiplanavome, tai padarome. Vasarą miške jei lietus užeina, sako: „Ne cukrinis, neištirpsiu“. Liūtis pliaupia, aš su skėčiu, o jis marškinėlius išsigręžia ir – toliau. Toks žmogus, užsispyręs ir kantrus“, – apibūdino savo auklėtinį A. Dočkus.

Treneris pabrėžė, kad Renaldas beprotiškai myli krepšinį: „Jo gyvenime krepšinis yra kiekviename žingsnyje. Eilinis vaikinas iš mažo pajūrio miestelio didžiuliu darbu gali pasiekti labai daug. Vien ką reiškia tiek metų išbūti Lietuvos rinktinėje“.

Ar treneris didžiuojasi savo auklėtiniu?

„Aišku, tai išskirtinis krepšininkas. Man dabar sunku dirbti su kitais, nes tenka nusivilti, kad mažai yra vaikinų tokio charakterio kaip Renaldo. Kiekviena smulkmena jam svarbi“, – kalbėjo A. Dočkus.

Šiuo metu Palangos klubo „Kuršiai“ bendrasavininkas ir prezidentas R. Seibutis „Delfi“ pasakojo, kad į krepšinį žengė nesimėtydamas tarp kitų sporto šakų.

„Krepšinis buvo vienintelė sporto šaka, kuri mane domino. Mano tėtis sportavo neprofesionaliai, bet krepšinis buvo populiarus, vienos darbovietės žaisdavo su kitomis, tai tėtis pasiimdavo mane mažą į rungtynes, kurios vykdavo vėlai. Mane krepšinio žaidimas patraukė nuo pirmųjų akimirkų“, – prisiminė jis.

– Anksti pajutote krepšinio trauką? – „Delfi“ paklausė R. Seibutį.

– Dabar gal vaikai anksčiau ją pajunta. O aš 6-7 metų pajutau, kad krepšinis yra tai, kas mane domina. Viskas prasidėjo dar mokykloje. 4-oje klasėje Šventojoje nebuvo krepšinio sekcijos, tai kiekvieną dieną važiuodavau į Kretingą pas pirmąjį savo trenerį Andrių Trakį, kol krepšinio programa atsirado ir Palangoje. Tuomet man jau buvo arčiau.

– Kas būtent „užkabino“ šiame žaidime?

– Viskas. Sunkus darbas, tobulėjimas. Mačiau, kaip vaikinukai, kurie ilgiau treniruojasi, žaidžia, ir kiek man dar trūksta. Iš pradžių buvo konkurencija komandoje, vėliau – mieste, vėliau – tarp miestų. Tai mane užbūrė. Kiekvieną vakarą važiuodavau į treniruotes, atiduodavau visas jėgas, kad galėčiau kažką pasiekti. Nuo Šventosios iki Kretingos yra apie 20 km kelio. Pirmą savaitę tėvukas pavežiojo, o toliau reikėdavo pačiam su autobusais, mikroautobusiukais važiuoti, laukti...

– Tai buvo iššūkis tokio amžiaus berniukui?

– Malonus iššūkis. Visą gyvenimą toks buvau ir esu. Nuo mažens siekiau užsibrėžto tikslo. Tai mane stūmė į priekį. Buvau iš Lietuvos provincijos mažo miestelio, labiau žinomo kaip vasaros kurortas. Daug kas tais laikais mane nurašydavo, sakydavo, kad neįmanoma, negalima ir panašiai, bet tai tik grūdino mane, kėlė vidinį pyktį ir troškimą įrodyti, kad viskas įmanoma.

Renaldas Seibutis

– Ar sunku buvo konkuruoti su bendraamžiais iš didesnių miestų?

– Taip. Tai rodo ir paprasčiausias faktas, kad į Lietuvos jaunimo rinktinę patekau tik paskutiniais metais, būdamas 19-20 metų amžiaus. Jaunučių ir jaunimo rinktinių stovyklos būdavo Palangoje, mano treneris Regimantas Juška prašydavo trenerio Ramūno Butauto, kad leistų man pasižiūrėti, pasportuoti kartu be jokios konkurencijos. Norėjosi pažiūrėti, kiek man dar trūksta ir tai grūdino. Atrodė, dalyvavau be jokio šanso patekti į rinktinę, bet kabinausi, atsirado rezultatai. Kad ir mūsų kartos komanda Palangoje – buvo darbšti, visi stengdavosi, vyravo gera atmosfera. Užaugome iki to, kad paskutiniais jaunimo metais tapome Lietuvos čempionais. O lengva tikrai nebuvo.

– Renaldai, paties pagrindinis katalizatorius gyvenime – iššūkiai?

– Kitaip ir būti negalėjo. Dabar kiti laikai. Visi socialiniai tinklai, viskas matoma ir žinoma, nepasislėpsi. Visi daugiau ar mažiau žino talentus. Anksčiau to nebūdavo. Didžiausia reklama buvo tuometinis žurnalas „Krepšinis“. Ir viskas. Dabar gali pažiūrėti krepšinį 100 kartų per „Youtube“, o anksčiau būdavo tik „Baltijos“ televizija, kuri rodė NBA rungtynes. Bet tai, kas nepasiekiama, saldu, ir vedė mane į priekį.

– Kada pajutote proveržį, kada patį ir aplinkinius pradėjo tenkinti rezultatai?

– Rezultatai niekada nėra tokie, kad būčiau patenkintas, visada norisi daugiau. Viskas, ką teko patirti, yra neatsiejama mano krepšinio karjeros dalis. Stengiausi priimti viską kaip pamoką. Jei nepavykdavo, stengiausi, kad nepasikartotų, troškau kiek įmanoma greičiau ir geriau pasimokyti. Jei pavykdavo – pasidžiaugdavau ir vėl kibdavau į darbus. Norėjosi kuo ilgiau žaisti aukščiausiame lygyje. O viskas prasidėjo nuo trenerio A. Trakio, kuris įdiegė krepšinio supratimą, darbo etiką.

Tie pirmieji žingsniai buvo ypatingi ir man tikrai pasisekė su pirmuoju treneriu. Jis parodė, kaip galima mylėti darbą. Vėliau Palangoje buvo treneris R. Juška, kuris daug davė mūsų kartai. Paskutiniais jaunimo metais mane pastebėjo Linas Šalkus, kuris davė šansą mažai žinomam jaunuoliui iš pajūrio žaisti Vilniaus „Sakaluose“. Tuomet buvau 17-os metų ir man tai buvo didelis postūmis bei įvertinimas. Atvykus iš Palangos į Vilnių buvo kažkoks kosmosas – nauji iššūkiai, tikslai. Kibau į darbus ir pajutau tokį malonumą, kad be krepšinio jau negalėjau gyventi.

Daug padeda fizinio parengimo treneris A. Dočkus – su juo nuolat dirbu, kai grįžtu. Buvau „kūdas“, daugelio „nurašytas“, o tas vidinis pyktis savo duodavo – norėjau sau pačiam ir aplinkiniams įrodyti, kad galima padaryti karjerą ir iš mažo miestelio.

DELFI trumpai
Žaidė Vilniaus „Sakalų“, Pirėjo „Olympiakos“, Atėnų „Marousi“, Bilbao „Basket“, Vilniaus „Ryto“, Stambulo „Daruššafakos“, Kauno „Žalgirio“, Klaipėdos „Neptūno“, Saragosos „Casademont“ komandose.
Su Lietuvos rinktine 2010 metais iškovojo pasaulio čempionato bronzą, 2013 ir 2015 metais – Europos čempionato sidabrą, 2012 ir 2016 metais atstovavo nacionalinei ekipai olimpiadose. 2005 metais su Lietuvos iki 21 metų rinktine tapo pasaulio čempionu.
2007 metais 50 šaukimu NBA naujokų biržoje buvo pakviestas į Dalaso „Mavericks“.
Ispanijos lygoje 2018-2019 metų sezone R. Seibutis vidutiniškai per 24 minutes pelnė 11,2 taško, atkovojo 2,3 kamuolio, atliko 2,3 rezultatyvaus perdavimo ir rinko 11,2 naudingumo balo.


– Kas buvo paties pavyzdžiai, į ką lygiavotės ar net perėmėte žaidimo elementus?

– Tuo laiku buvo vaizdo kasečių grotuvai, įsirašinėjau kiek įmanoma daugiau rungtynių, nes jų nekartodavo arba kartodavo labai vėlai. Visko pradžia ir buvo ta NBA laida, kurią vedė Linas Kunigėlis. Ką palaikiau? Mano favoritai, kaip ir daugelio, buvo „Bulls“ ir pagrindinis tos komandos veidas Michaelas Jordanas. Bandydavau pakartoti jį, aišku, savame lygyje, bet jis buvo mano siekiamybė. Iš Lietuvos rinktinės žaidėjų man tuo metu labai patiko Artūras Karnišovas, Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas. Mėgindavau kopijuoti ir lygiuotis į juos.

– Ką krepšinio aikštėje labiausiai mėgstate daryti?

– Nebuvau tvirto sudėjimo vyrukas, bet staigus ir greitas. Mano arkliukas – greitas puolimas, prasiveržimai, metimai iš vidutinio nuotolio ir gynyba. Aš gynybą suprasdavau. Aišku, kol nesustiprėjau, vienas prieš vieną su vyrais žaisti buvo sudėtinga, bet tuomet atsirado iššūkis sustiprėti. Tas iššūkis virto į dar vieną tikslą, kad turiu išmokti apsiginti. Aišku, neblogai pavyksti suprasti ir komandinę gynybą. Savo minusų nevardinsiu (juokiasi).

– Tikriausiai naivu klausti, ką būtumėte veikęs, jei ne krepšinis?

– Turbūt būtų buvę mokslai. Buvo laikas, kai mokslai buvo „skiepijami“, tėvai nuolat kalbėjo, kad mokslas yra visa ko pagrindas. Palangoje visi gerai mokėsi komandoje, nes treneris išreikalaudavo, kad būtume geriausi ir moksle, ir treniruotėje.

– Jūsų meilę krepšiniui dabar perima jūsų sūnūs?

– Didysis sūnus jau žaidžia – krepšinį lanko pirmuosius metus. Nežinau, kaip jam širdelė pasakys. Kol kas jis apskritai mėgsta sportą, o ar tai bus krepšinis, ar kažkas kita, nežinia. Su žmona nieko prievarta nesiūlome, vaikai pasirinks patys.

Renaldas Seibutis
Foto: Vida Press

– Kieme tenka nemažai pagainioti kamuolį su vaikais?

– Per karantiną ir į krepšį mėtėme, ir futbolą prie jūros žaidėme, ir tinklinį paplūdimyje. Visko sugalvojame.

– Esate Palangos komandos „Kuršiai“ bendrasavininkas ir prezidentas. Kaip kilo idėja įsigyti savo klubą? Kiek tai buvo svarbu, kažką nuveikti už aikštės ribų?

– Pajutau, kad artėja karjeros saulėlydis, pasas rodo, kad neinu jaunyn. Norėjosi prisidėti prie kažko, ką pats veikiau didžiąją gyvenimo dalį, kas vedė mane į priekį. Norėjosi atiduoti duoklę savo miestui ir bendruomenei, sukurti tai, kas būtų naudinga miestui ir jaunimui. Ir ne tik Palangos. Iššūkių, žinoma, daug. Stengiamės kaip galima geriau, o kaip bus, matysime. Šiandien esame patenkinti, nes per 2 metus pavyko neblogų dalykų padaryti, laukia dar daugiau darbų. Tikimės, kad esame ta terpė, kur jaunimas, kuriam reikia daugiau šansų, ras čia savo galimybes.

– Kokia dabartinė jūsų situacija? Ar vis dar atliekate reabilitaciją po operacijos?

– Kaip ir sakiau pokalbio pradžioje, esu niekada nepasiduodantis, tokį išsiugdžiau charakterį. Vis dar nesinori atsisveikinti su krepšiniu. Sunki reabilitacija, sunkios traumos, bet tai mane tik grūdina. Norisi judėti į priekį, galvoti pozityviai, manau, kad viskas bus maksimaliai gerai. Aišku, galiu daug planuoti, bet viskas priklausys nuo sveikatos.