Prasimušti krepšinyje reikėjo gudrumu

Prieš kelerius metus paklaustas, kokią specialybę būtų pasirinkęs, jei ne sėkmingai susiklosčiusi profesionalaus krepšininko karjera, P. Jankūnas tvirtino žingsnis po žingsnio siekęs savo tikslo krepšinio aikštėje ir į kitas profesijas jis nesidairęs: „Nuo mažens svajojau būti krepšininku ir man pavyko. Viskas klostėsi nuosekliai ir per daug nereikėjo galvoti, kuo reikėjo būti.“

Metęs tautinių šokių būrelį, siekti savo svajonės kaunietis pradėjo ketvirtoje klasėje. 11-metį į pirmąją krepšinio treniruotę atsivedė dvejais metais jaunesnis draugas Mantas Kalnietis. Apie tris mėnesius palankęs Romualdo Brunecko vedamas treniruotes, P. Jankūnas Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje tapo R. Kairio auklėtiniu. Su šiuo treneriu puolėjas sportavo aštuonerius metus.

Tokią pačią ilgaamžiškumo paslaptį turėjo ir Sabonis. Tie, kurie išnaudoja daug fizinių išteklių, jiems greitai neatlaiko sąnariai, raiščiai, todėl jie greičiau baigia karjeras.
Paulius nesiremia fizinėmis savybės bei žaidžia kitomis kortomis, todėl krepšinyje ir išlieka.
Raimundas Kairys

Kuo tuomet vaikinas išsiskyrė iš kitų jaunųjų krepšininkų? Anot R. Kairio, visiškai niekuo.

„Jis išvis niekuo neišsiskyrė. Kiti žaidėjai buvo aktyvesni ir turėjo išskirtinių savybių, o Paulius iš pradžių buvo šešėlyje ir nepapuldavo į pagrindinę komandą. Iš kitų jis išsiskyrė nebent savo tylumu“, – sakė R. Kairys.

Vis dėlto būsimasis Eurolygos atkovotų kamuolių rekordininkas rodė didelį norą žaisti ir padėti komandos draugams. Noras būti naudingu paskatino jaunuolį išmokti naudotis savo ūgiu ir ilgomis rankomis.

„Paulius niekada nebuvo aktyvistas, bet jis buvo tas, kuris aikštelėje tyliai dirba juodą darbą. Jis buvo įdomus tuo, kad ne tiek taškus darė, kiek kovojo dėl kamuolių, nes turėjo ilgas rankas. Be to, jis pritapdavo prie aplinkinių – gerai jautė, ką gali jo draugai.

Raimundas Kairys, Paulius Jankūnas / Foto: vilniauskm.lt, Delfi

Su laiku Paulius išmoko ir tai, ko nemokėjo, bei sulaukęs 12-os papuolė į pagrindinę komandą. Greitai jis buvo stabilus komandos ramstis, kuris daug laiko praleisdavo aikštelėje. Juo buvo galima pasitikėti“, – teigė R. Kairys.

Treneris puikiai supranta, kodėl jo buvęs auklėtinis dažnai yra pavadinamas „nešvariu žaidėju“. Nors ankstyvoje jaunystėje krepšininkas suktomis gudrybėmis dar nepasižymėdavo, R. Kairys mano, kad siekiant karjeros aukštumų toks žaidimo stilius puolėjui buvo neišvengiamas.

„Dabar stebiu ir kai kurių kitų jaunų vaikinų karjerą bei pastebiu tendenciją – visi, kurie neturi išskirtinių fizinių savybių, bando gudrumu prasimušti krepšinyje. Būtent tai padarė ir Paulius. Jis nebuvo nei šoklus, nei greitas, todėl teko prisitaikyti ir išnaudoti kitas savybes.

Paulius labai gerai įvaldė atsitverimą, pasistumdymą, jis labai gerai jautė, kur gali nušokti kamuolys, o taip pat – kur gali būti atliktas perdavimas. Jis jautė krepšinio pulsą. Tiesa, tada jaunystėje jis nemokėjo stumdytis taip, kaip dabar. Vadinamieji pasukčiavimai atėjo su patirtimi ir praktika“, – kalbėjo treneris.

Pasisekė tapti Jasikevičiaus auklėtiniu

36-erių P. Jankūnas neseniai pradėjo jau 17-ąjį savo sezoną „Žalgirio“ klube. 14-ąjį LKL čempiono žiedą atsiėmęs kapitonas vis dar yra vienas pagrindinių komandos žaidėjų ir, nors jo kontraktas baigia galioti kitų metų vasarą, R. Kairys tiki, kad aukštame lygyje Paulius gali žaisti tiek, kiek žaidė buvęs jo bendraklubis Arvydas Sabonis. Jis, anot trenerio, 2004 metais džiaugėsi Kaune palikdamas tokį savo įpėdinį.

2003-2004 metų sezonas 39-erių A. Saboniui buvo paskutinis karjeroje, o jo vardo krepšinio mokyklą pabaigusiam P. Jankūnui – pirmasis. Legendinis centras tuomet buvo naudingiausias Eurolygos žaidėjas, o 19-metis jau debiutinėse Eurolygos rungtynėse tapo vienu pagrindinių Sabo pagalbininkų – akistatoje su Atėnų „Panathinaikos“ jis per 28 minutes pelnė 12 taškų, atkovojo 6 kamuolius ir surinko 19 naudingumo balų.

„Kiek girdėjau, pačiam Saboniui buvo labai malonu žaisti su Jankūnu. Tuo metu buvo neįprasta, kad 19-metis gali taip stabiliai ir patikimai žaisti Eurolygoje. Jam buvo piešiama šviesi ateitis, o palankiai susiklosčiusios aplinkybės leido tapti „Žalgirio“ žvaigžde. Vieną sezoną žaidė Rusijoje, bet jis toks lietuviško mentaliteto krepšininkas, todėl greitai grįžo ten, kur jam yra geriausia.

Paulius neturi kažkokių išskirtinių fizinių savybių, o užsienyje dažniausiai reikalaujama, kad žaidėjas galėtų vienas prieš vieną daugiau padaryti. Paulius yra komandinio žaidimo šalininkas, o tai geriausiai pamatėme prie Šarūno Jasikevičiaus. Labai gerai, kad geriausiais metais jam teko pažaisti Šaro komandoje, nes pas kitus trenerius, kur labiau prašoma individualumo, būtų sunkiau.“

Būtent gebėjimas žaisti nenaudojant maksimalių fizinių išteklių, anot R. Kairio, yra P. Jankūno ilgaamžiškumo paslaptis.

„Pagrindinis dalykas – sportinis režimas. Kadangi dabar didelė konkurencija, norint išsilaikyti reikia laikytis griežto sportinio režimo, tačiau labai svarbu ir tai, kad Paulius gali žaisti neišnaudodamas daug fizinių išteklių. Tokią pačią ilgaamžiškumo paslaptį turėjo ir Sabonis. Tie, kurie išnaudoja daug fizinių išteklių, jiems greitai neatlaiko sąnariai, raiščiai, todėl jie greičiau baigia karjeras.

Paulius nesiremia fizinėmis savybės bei žaidžia kitomis kortomis, todėl krepšinyje ir išlieka. Trūkumus jis kompensuoja rinkdamas kamuolius ir išnaudodamas klaidas. Jis dar gali bėgti, turi ištvermės, bet atliekant fizinio pasiruošimo testus komandoje ko gero yra prie galo. Vis dėlto žaisti gauna vos ne daugiausiai“, – šypsojosi treneris.

Fiziniai duomenys – dar ne viskas

Vertindamas garsiausio savo auklėtinio karjerą, R. Kairys gali palyginti jį su daugybe kitų jaunųjų krepšininkų, su kuriais teko susidurti per tris trenerio darbo dešimtmečius.

Būtent su 1984-ųjų gimimo karta specialistui yra pasisekę labiausiai – būrį talentingų žaidėjų užauginęs specialistas 2003-aisiais buvo pakviestas treniruoti jų pagrindu sudarytą Lietuvos 19-mečių rinktinę bei iškovojo pasaulio čempionato sidabrą.

Prisimindamas kartu su P. Jankūnu krepšinio mokykloje spindėjusius atletus, R. Kairys apgailestauja, jog daugumai jų karjera nesusiklostė.

„Tuo metu mano komandoje buvo nemažai pajėgių vaikinų, jie tikrai savo amžiuje pasiekė gerų rezultatų, turėjo duomenis. Tai buvo išskirtinė žaidėjų grupė – trys žaidėjai užaugo daugiau nei 213 cm. Trys vienoje komandoje! Ne visiems pasisekė krepšinyje, bet tuomet tikrai buvo smagu su tokia komanda dirbti“, – prisiminė R. Kairys.

Kas nulėmė tai, jog geresnius fizinius duomenis turėję komandos draugai, tokie kaip Darius Šilinskis, vyrų krepšinyje kalnų taip ir nenuvertė, o Paulius pasiekė aukštumas?

„Svarbiausia yra noras ir charakteris. Kitas dalykas – pasikeitė krepšinio mados, krepšinis pasidarė dinamiškas. Aukščiausiems žaidėjams tas greitis nėra palankus. Žinoma, svarbu yra ir patekti ten, kur tau reikia būti. Pauliui labai palankiai ir idealiai viskas susiklostė – nuo vaikų krepšinio iki jaunimo jis papuolė ten, kur jam reikėjo.“

Paulius Jankūnas

R. Kairys kelis savo 1984-ųjų kartos auklėtinius varžytis su vyrais turėjo išleisti anksčiau nei P. Jankūną. Pavyzdžiui, D. Šilinskis į „Žalgirio“ dublerius patraukė dar 2000-aisiais, o kitas talentu išsiskyręs aukštaūgis Valdas Dabkus – 2001-aisiais. Prisimindamas juos treneris akcentuoja – jauniesiems krepšininkams labai svarbu yra ir kantrybė.

„Atsimenu, kad Paulius 18-os pateko į Nacionalinę krepšinio lygą ir po pusės metų tapo naudingiausiu jos žaideju. Kiti jo kartos žaidėjai buvo jau anksčiau paimti į „Žalgirio“ ar „Lietuvos ryto“ dublerius ir neatsiskleidė.

Galbūt jie per anksti ten nuėjo, atsirado tobulėjimo spraga ir todėl jie greičiausiai kažkur prapuolė. Paulius 16-os dar žaidė už moksleivių komandą, 17-os pabandė jaunimo krepšinį, o 18-os pateko į vyrų krepšinį. Tai labai geras tobulėjimo kelias“, – dėstė specialistas.

Dabar R. Kairys darbuojasi Vilniaus krepšinio mokykloje, o vienas garsiausių jo pastaraisiais metais išugdytų talentų yra Jonas Paukštė. Būdamas 18-os, vidurio puolėjas užpernai išvyko į Ispaniją tobulėti Vitorijos „Baskonia“ sistemoje, tačiau ten neįsitvirtinęs grįžo į Lietuvą, kur šiemet papildė „Šiaulių“ klubą. 224 cm ūgio milžinas kelią į krepšinio elitą pradeda iš naujo.

Jam padeda tas pats Antanas Sireika, kuris kadaise suteikė šansą ir P. Jankūnui.

„Stebiu Joną ir sakau „nu ne tuo laiku…“ Dabar dominuoja maži, o dideliems sunku, nes jie neturi greičio. Jiems tai kiša koją, nes jie natūraliai yra lėtesni. Bet žinoma, tai galima kompensuoti gerai darant kažką kitą. Dabar Jonas jau vyriškesnis nei buvo išvykdamas į Ispaniją, jau žino, ko nori. Džiugu, kad dabar papuolė į vietą, į kurią galbūt anksčiau reikėjo patekti.

Sireika gerai supranta visą žmogaus raidą ir žino, kada kam reikia tobulėti. Treneris žino ir vaikų krepšinio, ir jaunimo, ir suaugusių krepšinio specifiką. Sireika turėtų padėti Jonui atsiskleisti. Ten, kur geriausiai galėtų tobulėti, ten Jonas ir atsidūrė. Dabar viskas priklausys nuo jo noro, įdirbio ir pastangų. Bus įdomu stebėti“, – kalbėjo R. Kairys.

Visi nori greito rezultato

Željko Obradovičius, Luigi Datome, Šarūnas Jasikevičius, Paulius Jankūnas, Dimitrios Itoudis, Sergio Rodriguezas,Pablo Laso, Luka Dončičius

Pokalbio pabaigoje treneris aptarė pagrindines šiais laikais esamas jaunųjų krepšininkų tobulėjimo problemas, kurios dažniausiai susijusios su vaikų ir jų tėvų noru pasiekti greitus rezultatus. Pasak pašnekovo, kiekvienas jaunuolis būti Luka Dončičiumi negali, tačiau dėl to nuleisti rankų negalima.

„Didelė, labai didelė konkurencija šiuo metu. Dėl tos konkurencijos kartais būsimi talentai kažkur lieka šešėlyje nepastebėti. Visi jaunuoliai nori greito rezultato. Tas pats Paukštė rezultato nerodydavo, o dabar būdamas 20-metis jis dar tobulėja, nes nepasiekė savo galimybių. Kiti tokio amžiaus seniausiai metė krepšinį ir nebetobulėja. Visi nori greito rezultato, o tas rezultatas greitai ateina, greitai ir praeina.

Pas mus visi yra specialistai, visi gali patarimus dalinti, bet dažniausiai duoda klaidingus patarimus, nes visi nori, kad vaikas kuo ankščiau pradėtų žaisti. Nemažai, aišku, sprendžia ir genetika. Kiek vaikui yra duota. Kadangi sąlygos dabar labai geros, tuo labiau, vaikų raida paankstyvėjus, jie anksčiau pradeda žaisti.

Tas ankstyvas pergalių siekimas man labai nepatinka: vaikams greitai atsibosta, pamato savo amžiuje nusivylimų, mato, kad nepasieks kažkokių rezultatų ir meta tą krepšinį. Bet yra atvirkščiai, jei kažko nepasieki vaikų amžiuje, bet daug dirbi – tikrai gali nueiti į aukštesnį lygį ir sudominti pajėgius klubus.

Reikia turėti kantrybės, bet kaip tu vaikui paaiškinsi, kad tu dar kažką pasieksi, kai aplinkiniai dabar geriau už tave žaidžia. Reikia kažkaip motyvuoti tuos perspektyvesnius krepšininkus ir sudaryti sąlygas. Didelė konkurencija dabar lemia, kad ne tiek fizinės savybės, o vidinė motyvacija nulemia, ar tu galėsi ilgai siekti to rezultato. Charakteris iškyla į pirmą vietą.“