Tačiau Panevėžio krepšinio legenda liko ištikimas savo šeimai ir savo miestui. Karjeros šuoliui jis ištarė „ne“, dėl ko jo iki šiol patraukti per dantį nepamiršta tiek tas pats Š. Marčiulionis, tiek ir kiti draugai.
„Negaliu sakyti, kad gailiuosi ar nesigailiu. Ta akimirka ir aplinkybės man tiesiog taip padiktavo“, – aiškina Gintaras.
Keltis į kur kas aukštesnį lygį ir uždirbti didesnius pinigus jis atsisakė iš dalies dėl jaunos šeimos ir ką tik gimusio sūnaus, kuris, kaip parodys tolesnis gyvenimas, irgi taps krepšininku. Tačiau galime nujausti ir tai, kad įtakos neigiamam atsakymui „Statybos“ vilionėms turėjo ir Panevėžio trauka bei tai, kad G. Leonavičius turėjo pavyzdį, kuriuo labai norėjo sekti, treniruojant vaikus.
Tuo pavyzdžiu jis seka jau 30 metų ir niekaip nesustoja. Nors kitais metais jam jau šviečiasi pensija, Gintaras dar turi neužbaigtų darbų ir paskutinį tikslą krepšinyje. Arba priešpaskutinį, jeigu priskaičiuosime tą, kad dar turi sudominti krepšiniu ir penkerių metų anūką Gintarą – šiemet baigusio karjerą sūnaus Gintaro sūnų.
Treniravo ir Čeponį
Per savo ilgą ir spalvingą karjerą G. Leonavičius Panevėžyje užaugino ne tik būrį gerų krepšininkų (jo sūnus G. Leonavičius ir Mindaugas Lukauskis 2017-aisiais padėjo „Lietkabeliui“ iškopti į LKL superfinalą ir iškovoti sidabro medalius), bet ir porą krepšinio komentatorių. Gintaro treniruotes savo laiku krimto ir Vaidas Čeponis bei Žilvinas Aleksandravičius.
Ir nors dabar G. Leonavičius negali pakęsti triukšmo arenose bei komentarų už nugaros, dėl ko renkasi rungtynių stebėjimą namuose, TV transliacijų metu garso jis neišjungia.
„Ne, kodėl? Man patinka, kai jauni žmonės dalykiškai šneka. Mano auklėtinis V. Čeponis, kuris ištisai bajeruoja. Ž. Aleksandravičius taip pat pas mane lankė treniruotes. Smagu, kad jie supranta ir žino, ką kalbėti. Tai nereikia be garso žiūrėti“, – džiaugiasi jis.
Kažkada perspektyvus krepšininkas buvęs V. Čeponis vienu metu netgi pats beldėsi į „Lietkabelio“ komandos duris ir gavo daugybę G. Leonavičiaus patarimų bei iki šiol jaučia didelę pagarbą.
„Gintaras nebuvo mano pagrindinis treneris. Kai žaidžiau Panevėžio moksleivių rinktinėje, mane treniravo Algis Matačiūnas, kartais – Raimundas Sargūnas, bet kai jie susirgdavo ar negalėdavo, juos pavaduodavo G. Leonavičius. Jis išsiskyrė savo inteligencija. Man labai įstrigę į atmintį tai, kad jis nesiskirdavo su knyga, nuolat skaitydavo grožinę literatūrą. Buvo be galo išsilavinęs. Išmanė ne tik krepšinį, bet ir kitas gyvenimo sritis. Jis mokėdavo būti ir griežtas, bet nepiktas“, – prisimena Vaidas.
„Su Gintaru yra tekę dalyvauti ir keliose Panevėžio „Lietkabelio“ treniruotėse, kai buvau dvyliktoje klasėje, ir amžinąjį atilsį treneris Vidmantas Paškauskas mane pakvietė į komandą. Bet aš greitai baigiau mokyklą ir išvažiavau į Vilniaus universitetą. G. Leonavičius turėjo labai daug kantrybės viską aiškinti. Kas įdomu, kad jo kalboje nesijausdavo tas panevėžietiškas akcentas. Jis kabėdavo labai taisyklingai ir nenukąsdavo galūnių, kaip įprasta Panevėžyje.
Gintaras buvo supertalentingas žaidėjas, bet taip susiklostė, kad jis nepateko į pagrindinę Kauno „Žalgirio“ komandą, nes tuo metu buvo didžiulė konkurencija. Gerai pamenu, kad stebėdavau G. Leonavičiaus žaidimą sausakimšuose Panevėžio Sporto rūmuose, dar kai man buvo 6 ar 7 metai. Sėdėdavau net ant laiptų, kai „Lietkabelis“ žaisdavo SSRS I lygoje. Gintaras buvo tikras sirgalių numylėtinis ir lyderis aikštėje – greitas, veržlus, sumanus“, – pasakoja V. Čeponis.
„Įdomu, kad „Lietkabelis“ du kartus – 1985 ir 1988 m. – tapo Lietuvos čempionu, kai įveikė tas komandas, kuriose žaidė „Žalgirio“ ir „Statybos“ krepšininkai. Pirmenybėse nežaidė tik A. Sabonis, Valdemaras Chomičius ir Sergejus Jovaiša. Prisimenu, kad vieną sezoną Panevėžio klubui „Žalgiris“ buvo paskolinęs ir Rimą Kurtinaitį.
G. Leonavičius buvo labai rimtas ir bene vienintelis iš visos komandos taip atsakingai žiūrėjo į treniruotes bei sportinį režimą – skirtingai nei dauguma kitų, kurie vakarus mėgdavo leisti linksmai su kompanija bendrabučiuose. Dar vienas Gintaro išskirtinumas – ta jo metimo technika, kurią perėmė ir sūnus: kai metimas atliekamas visiškai viena ranka.
G. Leonavičius man buvo didžiulis autoritetas ir labai gerbiu jį kaip trenerį. Jis labai didelį dėmesį kreipdavo į taktiką, visas smulkiausias detales, bet nebuvo nuobodus, mokėdavo pajuokauti. Tai –rimtas, bet ne sausas treneris. Ir dar jo vienas bruožas, kad atrodo bent 15 metų jaunesnis. Jis visada kupinas tos vidinės energijos. Niekada nebūdavo pavargęs ar suirzęs, nors vienu metu ir pats žaidė, ir treniravo vaikų grupes“, – pamena komentatorius.
Ir iš tiesų, atrodo, kad gyvenimo ratai sukasi visu greičiu, o Gintaras kaip treniravo vaikus, taip ir treniruoja juos toliau. Štai kadaise Gintarą Kadžiulį į „Lietkabelio“ lyderius užauginęs G. Leonavičius dabar krepšinio paslapčių moko jo sūnų Jokūbą. Ir panašių istorijų jo kelyje – ne viena.
Portalas Krepšinis.lt pristato pokalbį su G. Leonavičiumi – apie pašaukimą treniruoti vaikus, žaidimą legendiniame „Lietkabelyje“ ir auklėtinius, kuriais labiausiai didžiuojasi.
Apie tai, ką sunkiau treniruoti – vaikus ar vyrus
Su vaikais visada įdomiau dirbti, nes matai jų tobulėjimą, tą jų progresą. Bet tai – nepelninga. O dirbti su vyrais yra didžiulė atsakomybė, bet gaunami dideli pinigai. Čia kartais reikia ir griežtesnio žodžio, ir balsą pakelti.
Aš, prieš pradėdamas karjerą su vyrais, treniravau vaikus ir man visai neblogai sekėsi. Po to tie 20 metų LKL davė savo – pajutau, ką reiškia ta atsakomybė ir tai, kai 24 valandas per parą mintys sukasi tik apie krepšinį. Juk kai pradėjau treniruoti „Lietkabelį“ (1996-ųjų sausį), vyriausiasis treneris buvo atsakingas už viską, neturėjau tiek padėjėjų, kiek dabar yra komandose – ir skautai, ir fizinio parengimo treneriai.
Apie skaudžius atkabinimus
Mane mieste sutikę vaikai ir dabar primena man, jeigu esu kažkurį atkabinęs. Bet supraskime, kad anksčiau buvo didžiulė konkurencija ir man reikėdavo iš 50-60 vaikų į savo grupę atsirinkti pačius geriausius. Darydavau atranką, testus, įvertindavau fizines ir technines savybes, o pasilikdavau tuos pačius gabiausius, kuriais ir tikėjau labiausiai. Tai buvo būtina daryti. Tikiu, kad nesu taip prašovęs, jog gerą vaiką būčiau atkabinęs. Ir manau, kad kai suauga, jie jau supranta tą dalyką.
Apie mažėjantį talentų kiekį
Galiu pasakyti, kad šiandien Panevėžyje mums yra sudėtinga surinkti grupes – tų gabių vaikų nebėra tiek. Turime priimti vos ne visus norinčius ir tik eigoje jau atsirinkti arba palaukti, kol natūraliai kažkiek atkris. Talentų yra, bet jų gerokai sumažėjo. Panevėžys ir savo gyventojų skaičiumi susitraukė, daug kas išvažiavo. Mano laikais būdavo ir 120 tūkstančių gyventojų, o dabar liko apie 80-90 tūkst. Nuo to mes tikrai nukenčiame.
Dabar būna ir taip, kad pradedi rinkti grupę, o matai, kad neina, ir viskas. Čia yra keli momentai: ir tas gyventojų skaičiaus sumažėjimas, ir tai, kad šiais laikais nemažai vaikų pripratę su kompiuteriu žaisti, o ne judėti. Tai yra problema. Kiemų aikštelėse beveik išvis nebėra tų, kas gainioja kamuolį. Anksčiau save išreikšdavai grynai per sportą, o dabar jau kitos sąlygos. Mes tarpusavyje su treneriais pasikalbame, kad nelabai ir matome, kas galėtų pakeisti tą situaciją.
Gerai, kad mes turime pažibų krepšinyje – Lietuvos rinktinę, „Žalgirį“. Tai – pavyzdžiai, dėl kurių vaikai dar eina į treniruotes ir mėgaujasi krepšiniu. Tačiau ypač neramu dėl fizinės vaikų būklės. Jei tik vaikas pajaučia, kad yra silpnesnis, numoja ranka į sportą ir jam jo nebereikia.
Po to, kai kurį laiką netreniravau vaikų ir po 20 metų darbo LKL klubuose, grįžau prie jų treniravimo, mane nustebino ta padėtis. Surinkti grupes tapo problematiška. Anksčiau nebūdavo, kad taip vangiai viskas vyktų – viskas buvo daug aktyviau. Dabar mes renkamės iš to, kas ateina, o Kaunas ir Vilnius gali atsirinkti grupę iš 250 vaikų.
Apie tai, kaip sudominti vaiką
Pagrindinis dalykas yra apskritai sudominti vaiką pačiu judesiu. Nėra taip, kad iš karto duodi kamuolį į rankas ir kažką darome. Yra fizinis pasiruošimas, tada įvairūs žaidimai, estafetės. Vaikai technikos elementų nelabai ir atlieka. Tokia ta pradžia su mūsų mažaisiais krepšininkais. Labai didelį vaidmenį atlieka ir tėvai, kurie vaikams suteikia tuos pirmuosius įgūdžius ir patraukia į sportą. Vaikas tada visai kitaip žiūri į tą reikalą.
Apie krepšinio sales Panevėžyje
Mes džiaugiamės miesto sprendimu, kad mūsų Sporto centrui davė Sporto rūmus. Didžioji ir mažoji salės yra skirtos krepšiniui. Čia vyksta pagrindinės rungtynės. Bet nėra taip, kad tie rūmai sutalpintų visus. Yra ir pas mus, kad kai kurios grupės treniruojasi vidurinių mokyklų salėse.
Apie tėvų spaudimą
Vaikai kaip vaikai – jie svajoja. Bet yra kita medalio pusė – tai tėvai. Jie, jaunystėje galbūt praleidę savo šansą tapti garsiais krepšininkais, nori atsiimti ant vaikų. Tačiau yra ir tokių, kurie supranta, kad tai – ilgas, maždaug 10 metų procesas, kai treneris stengiasi sudėti viską į jų vaiką. Juk krepšininkas – tai ne kažkokia bandelė, kuri iškepama per keletą minučių. Jis turi turėti ir gamtos dovaną, ir talentą.
Tėvams atrodo, kad viską yra lengva pakartoti, ką tu parodai. Bet juk vienas talentingesnis ir jam nereikia nieko rodyti, o kitam – kančia atlikti kažkokį elementą. Ne visiems tas duota. Yra genai ir ne bet kas gali tapti sportininku.
Apie buvusių auklėtinių atvedamus vaikus
Jeigu mano buvusių auklėtinių vaikai jau ateina pas mane treniruotis, vadinasi, tie auklėtiniai savo laiku buvo kažką pajutę ir dabar nori, kad jų sūnūs visa tai patirtų.
Apie 12-metį Kadžiulio sūnų Jokūbą, kurį dabar treniruoja
Čia vėlgi įrodymas dėl tų genų ir sutapimas, kad po tiek metų tenka treniruoti vaikus tų tėvų, su kuriais kažkada taip pat dirbau. Pats Gintaras labai užsiima savo sūnumi ir visą tą krepšinio pradžiamokslį yra davęs vaikui. Jokūbas atrodo kaip lygiai toks pat vaikas, koks anksčiau buvo jo tėvas – vienas prie vieno: kamuolio varymas, judesiai, greitis, staigumas. Malonu su tokiais vaikais darbuotis.
Apie naujas krepšinio madas ir „crossoverius“
Tos mados įpareigoja trenerį kažkiek vaikytis jų. Pavyzdžiui, dabar tas NBA lygoje populiarus čiurnas laužantis „crossoveris“ (staigus krypties pakeitimas/sukryžiavimas varantis kamuolį siekiant suklaidinti arba apeiti varžovą), tai ir mokai to, nes taip gražiai atrodo. Patys vaikai ateina ir klausia, ar mačiau, kaip tas ar anas žaidėjas taip padarė. Jei vaikas žingeidus, jis domisi viskuo, kas vyksta krepšinyje – ir už Atlanto, ir čia, „Lietkabelio“ rungtynėse.
Apie tai, kiek iš vienos grupės vaikų tampa krepšininkais
Mes džiaugiamės, jeigu iš vienos grupės į viršų išeina ir vienas, du arba trys žaidėjai. Turėjau labai gerą sūnaus grupę, kai užaugo ir Gytis Sirutavičius, ir G. Leonavičius, ir Andrius Petkūnas, kuris buvo mūsų lyderis, bet jis išvažiavo studijuoti į Ameriką, o kai grįžo į Klaipėdos „Neptūną“, jo karjerą sužlugdė trauma. Labai gaila, kai taip atsitinka su tokiais talentingais krepšininkais.
Apie grįžimą į Panevėžį
Po studijų aš turėjau galimybę pasilikti Kaune, nes, dar būdamas studentu, aš dirbau „Žalgirio“ sporto mokykloje. Bet tai, kad kažką išmainiau į kažką, nėra teisybė. Buvo konkretus pasiūlymas iš „Lietkabelio“ trenerių, kad važiuočiau žaisti pas juos. Man žadėjo suteikti, kas būtina jaunam žmogui su šeima. Ir aš išvažiavau į Panevėžį, nes komanda žaidė SSRS I lygoje.
Apie du Lietuvos čempiono titulus
Tuo metu buvo tokios komandos kaip „Drobė“, „Banga“, „Atletas“, „Elektrografija“, „Šviesa“, kurioms savo žaidėjus išdalindavo „Žalgiris“ ir „Statyba“. 1988-aisiais žaidėme finale su „Šviesa“, kurią treniravo Rimas Girskis. Vilniečiai pagal viską turėjo mus nugalėti, bet nieko panašaus – 2:0 ir, vyrai, skirstomės. Pamenu, kad po pirmų pralaimėtų rungtynių Gintaras Bačianskas mums metė, kad gausime Panevėžyje, bet atvažiavo ir patys gavo antrą kartą. Mūsų pagrindiniai žaidėjai labai seniai kartu žaidė ir tai padėjo.
Apie geriausias rungtynes
Atsimenu, kad po tų rungtynių važiavome kažkur pasibūti ir taksistas mūsų klausia, ar žinome, kad „Lietkabelis“ vilniečius įveikė, o G. Leonavičius koncertą davė ir įmetė kažkur virš 20 taškų. Mes jį pataisėme ir pasakėme, kad 35-is. Tai buvo smagu sudalyvauti tokiame pokalbyje. Mes surinkdavome pilną salę, į rungtynes ateidavo daugybė žmonių, net ant laiptų sėdėdavo.
Apie Marčiulionio vizitą ir neeilinį pasiūlymą
Neseniai skridau į Romą ir taip išėjo, kad susėdome šalia su Š. Marčiulioniu, kuris keliavo su savo padelio teniso komanda. Ir mes prisiminėme tą momentą, kai jie su Rimantu Endrijaičiu apie 1985 m. pas mane atvažiavo į namus tam, kad pasiimtų į „Statybą“. Sakė: jei važiuoji ir žaidi, duodame butą. Bet aš turėjau šeimą – namie jau buvo du vaikiukai, ir viską mesti bei važiuoti į Vilnių sportuoti... aš būčiau išdavęs savo šeimą. Žmona čia būtų likusi viena. Turėjau darbą ir vietą, kur save realizuoti sporte.
Man dabar draugai tai primena. Negaliu sakyti, kad gailiuosi ar nesigailiu. Ta akimirka ir aplinkybės man tiesiog taip padiktavo. Nebuvau tas žmogus, kuris neturėjo, iš ko gyventi. Man mokėjo pinigus „Lietkabelis“ ir man to pakako.
Apie SSRS I lygą ir teisėjavimą
Būdavo aukščiausiasis divizionas ir I lyga. Rungtynės vykdavo turais. Mes tiek prisiskraidėme po tą Sąjungą – Vladivostokas, Irkutskas, Sverdlovsku, Baku, Ašchabadas, Dušanbė... Skraidymas per tą Maskvą jau buvo įkyrėjęs. Jauniems gal ir buvo smagu, bet dabar viskas, negalėčiau įlipti į lėktuvą.
Mes turėjome vieną labai gerą sezoną, kai užsikabinome ir patekome į pirmąją šešiukę. Visi šnekėjo, kaip čia dabar bus, nejaugi „Lietkabelis“ pakils ten, kur „Žalgiris“ ir „Statyba“ žaidžia. Bet teisėjai mus neleido šito padaryti. Tačiau už tą sezoną gavome sporto meistrų vardus.
Apie iširusį duetą su G. Bačiansku
Gintaras buvo aukšto meistriškumo žaidėjas ir mes jį nupirkome iš „Statybos“. Jam buvo daug kas sukuriama, kad jis savo taiklią ranką galėtų realizuoti. Būdavo daug užtvarų ir žaidimo du prieš du. Ant jo laikėsi komanda, tik gaila, kad jis labai anksti baigė savo karjerą. Atėjo pas mane ir pasakė, kad verslas jam yra svarbiau, nes šeimai reikia pinigų. Mes jam tiek mokėti, kiek jis galėjo uždirbti veždamas mašinas, negalėjome. Nežinau, ką reikėjo padaryti, kad jį sustabdytume.
Apie įsimintiniausią pergalę
Buvo pasakiškos rungtynės: net 35 taškais apžaidėme Plungės „Olimpą“ (115:80), kuris tuo metu buvo jau rimta komanda. Paulius Staškūnas viską ten įmetė (32 tšk., 44 naud. balai), G. Bačianskui irgi pakrito (31 tšk.,), o man tereikėjo atiduoti perdavimus. Pas „Olimpą“ žaidė Evaldas Jocys, Patrickas Jonesas, Augenijus Vaškys, Dainius Miliūnas, Timothy Brooksas, bet mes įveikėme jų spaudimą ir baudėme tritaškiais (kitą dieną per laidą „Krepšinio pasaulyje“ jos vedėjas Vidas Mačiulis turėjo patikinti žiūrovus, kad rezultatas jų ekranuose ne klaida – Krepšinis.lt).
Apie tai, kaip per savaitę tapo „Lietkabelio“ treneriu
Ten įvyko toks nelabai man patinkantis dalykas – trenerių kaita. Buvo tokių nuomonių, kad mūsų treneriai – V. Paškauskas ir R. Sargūnas – jau pagyvenę, todėl reikia juos pakeisti. Gavau pasiūlymą užimti jų vietą. Aš buvau kapitonas ir labai spyriojausi, bet vis tiek reikėjo tai padaryti. Čia jau sprendė valdžia ir iš žaidėjo per savaitę virtau treneriu (1996 sausio 13 d. dar žaidė prieš „Šiaulius“ ir surinko 16 taškų bei 24 naudingumo balus, o sausio 19 d. jau vadovavo „Lietkabeliui“ susitikime su Kauno „Atletu“ – Krepšinis.lt).
Buvo sudėtinga, kai tapau treneriu savo komandoms draugams ir turėjau jau reikalauti visko iš jų. Prisimenu tik tokią emociją, kad 19-metis Žydrūnas Urbonas labai džiaugėsi, jog tas trenerių pasikeitimas įvyko.
O su V. Paškausku ir R. Sargūnu toliau draugavome. Vidas liko mūsų klube ir dirbo direktoriumi, o Raimondas jau buvo pensinio amžiaus ir jautė, kad gal jau užtenka jam to krepšinio.
Aš pats dar galėjau metus ir ne tik pažaisti. Buvau ne prastesnis fiziškai nei anksčiau, techninio bagažo turėjau per akis ir tikrai nenusileidau kitiems (vid. po 10,3 tšk. tą sezoną). Buvau starto penketo žaidėjas. Komanda tuo metu nebuvo labai stipri, bet konkuravo. Aš visus savo gražiausius metus atidaviau „Lietkabeliui“.
Apie tai, kaip jo sūnus atėjo į krepšinį
Jis pats labai norėjo. Jis žiūrėdavo mūsų rungtynes būdamas dar mažiukas ir verkdavo, jeigu kas nesisekdavo. Pradėjęs lankyti treniruotes jis turėdavo labai stengtis, nes aš juk jį matydavau labai dažnai. Stebėdavau per padidinamąjį stiklą, kaip jis viską daro. Norėjau, kad jam ateitų supratimas, kad čia – ne vienadienės treniruotės. Juk jeigu užsikabinsi, visai tai tęsis ohoho... Taip ir buvo.
Jis pats paskui savo jėgomis ir žaisdamas NKL, pasiekė tai, kad aš, treniruodamas „Nevėžį“, pasikviečiau jį į Kėdainius. Taip jis pradėjo savo LKL žaidėjo karjerą ir graži ji išėjo.
Norėjosi, kad jis būtų save išbandęs save aukščiausiame lygyje. Visų sportininkų svajonė juk yra sužaisti už rinktinę. To neįvyko. Bet jis buvo labai darbštus ir daug individualiai dirbo, todėl tai, ką susikūrė, pasiekė savo jėgomis.
Apie tai, ar norėtų, kad anūkas pratęstų giminės krepšininkų kartą
Su sūnumi kartais pašnekame apie tai, bet tikrai nežinome, kuo jis bus. Gintarui – dar tik penkeri, bet jis be galo judrus. Išeiti su juo į miestą jau yra reikalų. Dar matysime, kaip čia bus. Didžiausias galvos skausmas mums su močiute dabar tas, kad sūnus jį išsivežė į savo darbo vietą Miunchene. Bet sūnus labai patenkintas naujuoju iššūkiu, tas darbas „FIBA Europe“ jam yra didelė motyvacija.
Apie tai, kad dabar „Lietkabelyje“ – vos du panevėžiečiai (G. Maldūnas ir T. Vaičiūnas)
Per daug į tai nesigilinu, čia – klubo reikalai. Jis turi savo viziją ir nori dalyvauti elite, būti LKL ketverte, pagal tai ir renkasi žaidėjus. Jeigu Panevėžyje būtų gerų vietinių žaidėjų, manau, kad jie būtų paimami į komandą.
Buvo istorija su Luku Aukštikalniu. Iš jo labai norėjo padaryti tą panevėžietį, kuris siektų aukštumų, bet taip neįvyko – matyt, ne ta linkme buvo einama. Negali juk vaikas visą laiką būti stumiamas į priekį. Dėl to jis ir pats nukentėjo – dabar, kiek žinau, neturi darbo.
Apie 17-metį Mantą Rubštavičių iš „Žalgirio-2“
Esame su jo tėvu žaidę kartu ir Mantas tikrai turi jo talentą, stipriai gaudosi tame krepšinyje. Turi geras fizines savybes, yra techniškas, atletiškas. Jam dar viskas prieš akis.
Apie trenerio pašaukimą
Man labai įstrigo tai, kad kai aš pats sportavau, R. Sargūnas buvo tas žmogus, kuris sudomindavo mus visus. Atėjus pasirinkti, ką man daryti po mokslų, turėjau tokį pavyzdį ir norėjosi juo sekti.
R. Sargūnas manyje kažką matė, kai aš buvau dar dešimtokas, ir ėmė žaisti kartu su vyrais. Prieš tai išbandžiau daug kitų sporto šakų – futbolą, lengvąją atletiką, netgi gimnastiką, o į krepšinį atėjau vėlai, būdamas jau 15-os metų.
Apie 30 metų treniruojant vaikus
Mano darbo stažas – 40 metų, tik aš vienu metu nedirbau su vaikais, kai treniravau vyrus. Taigi vaikus ugdau apie 30 metų. Sunku pasakyti, kiek vaikų per tiek metų praėjo mano mokyklą, gal ne tūkstančiai, bet keli šimtai tai tikrai.
Apie tai, kuriuo savo auklėtiniu, neskaitant sūnaus, didžiuojasi labiausiai
Man labai smagu, kad Mindaugas Lukauskis žaidė Lietuvos rinktinėje (2005 ir 2008 m.). Jo ir komandos iškovota ketvirta vieta Pekine – turbūt saldžiausias darbo vaisius. Jis iš tų žmonių, kuriais galima didžiuotis. Kartu su jo tėvu Edvardu buvome pagrindiniai „Lietkabelio“ gynėjai, o paskui jis atvedė savo sūnų į mano treniruotes. Čia – kaip pavyzdys, kad tie genai vis tiek yra ir nuo jų niekur nepabėgsi. Talentingas vaikas seka tėvo pėdomis.
Apie paskutinį savo tikslą krepšinyje
Tikslas yra vienas: aš kitais metais jau išeinu į pensiją, bet jeigu manimi patikės 16-mečiai, dar norėčiau su jų grupe kažkiek pabūti tam, kad jie galėtų realizuoti save. Aš juos vis dėlto geriausiai pažįstu, todėl būtų smagu pamatyti, kaip jie baigia pirmąjį savo etapą. Manau, tai būtų naudingiau, nei pasiėmus pultelį ant sofos junginėti kanalus.
