Tą patvirtina ne tik buvęs nacionalinės komandos kapitonas Valdemaras Chomičius savo autobiografinėje knygoje, bet ir akla statistika: Sabo ir Marčelos duetas Barselonoje metė daugiau nei pusę rinktinės taškų (378 iš 753) ir rezultatyviausiųjų žaidėjų sąraše nusileido tik legendiniam brazilui Oscarui Schmidtui (198 tšk.). A. Sabonio sąskaitoje – 191, Š. Marčiulionio – 187.

Be to, jie abu sugriebė beveik 60 procentų visų mūsiškių atkovotų kamuolių (140 iš 244) bei atliko panašią dalį rezultatyvių perdavimų (80 iš 141). Ir nors savo indėlį į istorines pergales įnešė ir kiti, akivaizdu, kad visas rinktinės žaidimas sukosi apie šiuos du meistrus.

Tiesa, abu jie savo profesionalų karjeras baigė jau senokai – Š. Marčiulionis praktiškai iškart po Atlantos olimpiados (1996 m.), o A. Sabonis po to, kai būdamas 40-ies dar tapo naudingiausiu Eurolygos reguliariojo sezono žaidėju (2004 m.).

Augusto driblingas tikrai geresnis – žema stovėsena ir varymasis. Labai sunku atimti kamuolį iš jo. Jis moka keisti ritmą, yra labai veržlus.
Tomas Purlys

Nuo to laiko prabėgo jau 15 metų, bet Sabonio ir Marčiulionio duetas vieną dieną vėl gali atgimti Lietuvos rinktinėje. Savaime suprantame, Sabas ir Marčela jau patys nebeišbėgs į aikštelę 2020 m. Tokijuje ar 2024 m. Paryžiuje, bet jų sūnūs – gali.

23-ejų metų Domantas Sabonis antrus metus iš eilės renkamas geriausiu Lietuvos krepšininku ir kas vakarą NBA arenų nepalieka be dvigubo dublio (jo vidurkiai šį sezoną – 18,4 tšk. ir 13,1 atk. kam.).

Tuo metu žaibiškai tobulėjantis 17-metis Augustis Marčiulionis yra vienas naudingiausių NKL čempionato žaidėjų ir neabejotinas Vilniaus „Perlo“ lyderis. Tritaškius beveik 40 procentų taiklumu šaudantis Augustas retai kada finišuoja nesurinkęs 20 taškų ir neiškišęs 6-7 rezultatyvių perdavimų.

Iniciatyvos lemiamu metu nebijantis imtis talentas šį savaitgalį buvo itin efektyvus (22 taškai, 4/4 dvitaškiai, 4/5 tritaškiai, 8 rez. perd.) ir išplėšė pergalę 88:86 prieš Molėtų „Ežerūną“, o prieš tai gelbėjo saviškius per derbį su Kauno „Žalgiriu-2“ (95:97 po pratęsimo).

Gal A. Marčiulioniui jau laikas praverti pagrindinės „Ryto“ komandos duris? Kuo juo žaidimas yra panašus į tėvo, o galbūt net jį ir lenkia? Ir kiek realu vieną dieną vėl pamatyti Sabonį ir Marčiulionį kartu aikštėje ginančius Lietuvos rinktinės garbę?

Jeigu Augustas taip tobulės ir toliau, po kelerių metų jis turėtų praverti rinktinės duris.
Vaidas Čeponis

Pokalbis apie tai – naujausioje DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“ su treneriu Tomu Purliu ir komentatoriumi Vaidu Čeponiu.

– Tomai, A. Marčiulionis siaučia NKL čempionate ir, kai sprendžiasi rungtynių nugalėtojas, pataiko net ir tritaškius metimus. Kaip manai, ar jis dar nėra vertas vietos „Ryto“ sudėtyje?

– Augustas per paskutinius tris mėnesius padarė tikrai milžinišką pažangą. Didelis komplimentas Gintautai Vileitai, kuris taisė A. Marčiulionio metimą ir iš tikrųjų pataisė. Tai buvo pagrindinė jo bėda. Augustas įgyja vis daugiau pasitikėjimo ir atrodo labai gerai.

Aš būčiau už, kad jis jau papildytų „Ryto“ gretas, kadangi mes tų įžaidėjų ir taip labai mažai turime. Pagal fiziškumą jis jau galėtų. Manau, kad po truputį, vienose- kitose rungtynėse su „Dzūkija“ ar „Nevėžiu“ jį 3-4 minutėms leisti į aikštę. Tai būtų postūmis jam pačiam. O ir „Ryto“ žiūrovams būtų įdomiau pasižiūrėti, jie matytų viltį, nes, žinote, kartais atrodo, kad kažkokia neviltis tame Vilniaus krepšinyje. Nors yra juk tų jaunų žaidėjų, kuriuos galima įtraukti į pagrindinę sudėtį.

– Vaidai, kokia tavo nuomonė apie A. Marčiulionį ir tai, kodėl jis dar nežaidžia LKL už „Rytą“?

– Aš girdėjau tokių kalbų, kad „Rytui“ nepavyko susitarti su A. Marčiulioniu ir ne tik su juo pačiu. Bet tai nėra šimtaprocentinė informacija, tik girdėjau tokių gandų.

Aišku, Augustas yra superperspektyvus ir darbštus žaidėjas, savo žaidimo stiliumi labai panašus į tėvą. Šis jį kontroliuoja, motyvuoja, duoda patarimų ir neleidžia atsipalaiduoti. A. Marčiulionis visą savo dėmesį yra sutelkęs į krepšinį. Manau, kad jo laukia šviesi ateitis.

– Tomai, pats Augustas teigia, kad nėra taip gamtos apdovanotas kaip tėvas, bet galbūt yra pranašesnis aikštės matymu. Ar sutiktum su tokiu jo pareiškimu?

– Augusto driblingas tikrai geresnis – žema stovėsena ir varymasis. Labai sunku atimti kamuolį iš jo. Jis moka keisti ritmą, yra labai veržlus. Kai kamuolys pas įžaidėją, treneris nori, kad būtų ramybė ir jis nesuklystų kur nors prie vidurio linijos. Tai labai svarbu komandai.

Gal vienas jo minusiukas, kad kartais jis perlaiko kamuolį ir neįjungia komandos draugų, bet aikštę mato gerai. Pagal rezultatyvius perdavimus jis yra tarp NKL lyderių.

O Šarūnas nebuvo grynas įžaidėjas, daugiau atakuojantis gynėjas. Jis turėjo nesveikai daug jėgos ir net NBA buvo vienas iš fiziškai stipriausių žaidėjų. Augustui iki to dar trūksta, bet viskas juk priešakyje. Jeigu dar pagerins savo koncentraciją, gali būti, kad po kelerių metų jis jau bus pagrindinis mūsų rinktinės įžaidėjas. Taip kad manau, čia – tik laiko klausimas, kada Marčiulionis ir Sabonis vėl žais kartu ir suks derinį „du prieš du“ (šypsosi).

– Vaidai, ar tu irgi toks pats optimistiškas galimo šio dueto atgimimo rinktinėje klausimu?

– Tai yra labai realu. Jeigu Augustas taip tobulės ir toliau, po kelerių metų jis turėtų praverti rinktinės duris. Gal ne po metų ar dvejų, bet tikiu, kad tas laikas tikrai ateis.

Visa laida „Krepšinio zona“ ir V. Čeponio bizūnas – vaizdo įraše.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Krepsinis.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (47)