„Labai norėjau padėti komandai, nebijojau kurti žaidimo, imtis iniciatyvos, taip ir susirinkau visai neblogą statistiką (šypsosi). Gaila, kad to neužteko pergalei. Padarėme per daug klaidų tiek puolime, tiek gynyboje, o mūsų varžovai pasinaudojo tuo. Gaila.. tikrai galėjome sužaisti geriau“, – sakė D. Lavrinovičius.
Septynerių pasirinkęs krepšinį, Vilniaus krepšinio mokyklos auklėtinis tikina, kad tai buvo jo, o ne žinomo tėčio sprendimas. Po penkerių metų treniruočių Danielius teigia, kad keisti savo jauname gyvenime nenorėtų nieko.
„Nėra taip, kad būnant krepšininko sūnumi, būtinai privalai rinktis krepšinį. Kiekvienas žmogus gali tapti tuo, kuo nori tapti. Svarbu mylėti tą veiklą ir nebijoti atsiduoti jai šimtu procentų. Galiu pakartoti, kad krepšinį pasirinkau aš pats, o ne man jį parinko mano tėtis.
Dar man labai patinka stalo tenisas, bet krepšinis – labiau, nes tai komandinis žaidimas. Čia galima kurti progas kitiems, mokytis pasitikėti komandai draugais, treneriu ir pačiu savimi“, – pasakojo dvylikametis trenerio Tomo Tarasevičiaus auklėtinis, kurio visas gyvenimas prabėgo šalia krepšinio aikštelės.
„Nuo pirmų savo gyvenimo minučių krepšinis man buvo mano namai. Aš suprantu, kad daugelis mano draugų ir pažįstamų neturėjo tokių galimybių būti taip arti aikštelės, dėl to aš jaučiuosi labai laimingas. Toks buvau net tada, kai man krepšinio aikštelėje daug kas sekėsi labai sunkiai. Vis tik, laikui bėgant, jaučiau didesnį trenerio ir komandos draugų pasitikėjimą, o tai leido sutvirtėti ir tapti stipresniu“, – dėstė trečiosios sezono savaitės VKM naudingiausias žaidėjas.
– Danieliau, ar labai daug patarimų gauni iš tėčio?
– Paskutiniu metu labai daug. Tėvelis dabar iš Londono į Vilnių grįžta dažnai, tai ir patarimams turi laiko (šypsosi).
– Dažniau gauni patarimų ar „velnių“?
– Su patarimais gaunu ir velnių. Jeigu iš pirmo arba ypač iš antro karto nesugebu padaryti to, ko jis prašo, tai supyksta ir po treniruotės bando dar geriau paaiškinti, kad pagaliau suprasčiau.
– Kaip manai, kada tėtį įveiksi vienas prieš vieną?
– Kai jis už mane nebebus fiziškai stipresnis. Kai priaugsiu daugiau svorio ir tuo pačiu ūgio, tėtis prieš mane neįmes nė vieno taško.
– Ko tikiesi iš šio MKL sezono?
– Manau, kad mūsų komanda turi labai daug šansų laimėti MKL-ą. Kol kas kai kuriose rungtynėse žaidžiame tragiškai, tačiau su varžovais vis tiek kovojame taškas į tašką. Jei per rungtynes sugebėsime labiau įsiklausyti trenerio, būsime susikoncentravę, darysime mažiau klaidų, manau, kad turėsime šansą pakovoti dėl pirmos vietos. Aš to labai norėčiau.
