Nei Rokas Jokubaitis, nei Erikas Venskus, nei Domantas Vilys, nei Dovydas Giedraitis, nei Martynas Arlauskas, nei Arnas Velička, nei Lukas Uleckas, nei Marius Valinskas, nei Augustas Marčiulionis, nei Ąžuolas Tubelis – nė viena iš šių kylančių mūsų šalies žvaigždučių šią vasarą negarantavo medalio tarptautinėje arenoje: 15-mečių (5 vieta), 18-mečių (7 vieta), 19-mečių (4 vieta) ir 20-mečių (5 vieta) čempionatuose.

Visos šios komandos įvykdė LKF iškeltą formalų tikslą – patekti į pirmąjį aštuntuką, tačiau beveik visos tuo ir pasitenkino. Vieninteliai Gedimino Petrausko diriguoti devyniolikmečiai turėjo realias galimybes Kretoje tapti prizininkais: deja, pusfinalyje jie užšoko ant JAV (67:102), o mače dėl trečios vietos 68:73 nusileido Prancūzijai.

Paskutiniai tuščiomis sugrįžo septinti likę Tomo Gaidamavičiaus muštruoti 18-mečiai, kuriems iki pusfinalio pritrūko tik vieno taško – nelemtame ketvirtfinalyje su graikais Augustas Marčiulionis prametė visus 13 kartų iš žaidimo, įskaitant ir pergalę galėjusį išplėšti dvitaškį paskutinėmis pagrindinio laiko sekundėmis.

Vasara, kai nė viena Lietuvos jaunimo rinktinė neiškovoja medalių, nėra dažna mūsų šalies krepšinio gyvenime. Tiesa, ši gresia būti jau antra tokia iš eilės – 2018-ieji irgi buvo kaip reta nederlingi.

FIBA jaunių ir jaunimo vaikinų rinktinių reitingas:

Foto: FIBA

Mūsiškių prestižą dar gali išgelbėti nebent 16-mečiai: Rolando Rakučio auklėtiniai šį penktadienį startuos Europos pirmenybėse Udinėje. C grupėje laukia Turkijos, Slovėnijos ir Estijos kompanija.

Ar dveji metai be medalių – jau krizė? Ir kokios priežastys tai lemia? Pokalbis apie tai – su jaunimo krepšinio treneriu Tomu Purliu, kuris pernai pats vadovavo 16-mečių rinktinei su A. Marčiulioniu ir Ą. Tubeliu priešakyje, taip pat likusiai vos per metimą nuo ketverto.

– Tomai, jau antrus metus iš jaunimo rinktinių nėra medalių. Žengėme žingsnį atgal?

– Nemanau, kad tai yra žingsnis atgal. Pirmiausia, kiekvienoje rinktinėje buvo kažkokių netekčių. Prisiminkime, kad daugiausiai kritikos dabar sulaukianti U-18 komanda, prieš dvejus metus užėmė šeštą vietą, bet tada ji turėjo ypatingą lyderį Mareką Blaževičių, rinkusį po beveik 20 taškų ir 10 atkovotų kamuolių. Galima teigti, kad jis buvo daugiau nei pusė tos komandos. O šiemet jis, kaip žinote, nežaidė, nes iki šiol gydosi nugaros traumą. Tad ta rinktinė tikrai susilpnėjo ir mes negalime jos smerkti dėl 7 vietos.

Aišku, žaidimas gal ir nebuvo labai gražus akiai – ir sunku pasakyti kodėl, kai nesi komandos viduje. Bet tiek A. Marčiulionis, tiek Ą. Tubelis turi problemų atakuodami krepšį, nes nėra labai geri metikai. Ąžuolas čia gal kiek geresnis, o Augustui dėl to visada kildavo problemų. Žodžiu, buvo toks čempionatas, kur žaidime netrūko spragų ir taiklumas buvo labai prastas.

– Kalbant apie taiklumą: A. Marčiulionis ketvirtfinalyje su graikais buvo paleidęs pro šalį visus 12 savo metimų iš žaidimo, ir, nepaisant to, ėmėsi iniciatyvos paskutinėje atakoje rezultatui esant 55:55. Jis įkirto po krepšiu, bet ten gavo bloką nuo dviejų varžovų. Ar tai buvo teisingas sprendimas?

– Gal jis rėmėsi tikimybių teorija, kad vis tiek kažkada turi pataikyti? (šypsosi) Drąsiai ėjo. Už tai galima pagirti, bet kartais ta drąsa prasilenkia su logika.

Bet grįžtant prie mūsų užimtos vietos, aš tikrai baiminausi, kad apskritai neiškristume iš to diviziono, ko kai kurios krepšinio šalys neišvengė, pavyzdžiui, serbai eliminuoti iš U-20 elito. Kažkada ir kroatams taip nutiko. O Lietuvos rinktinė, kad ir kaip ten būtų, kiekvienais metais patenka į aštuntuką.

Pagal sudėtį ir tą žaidimą, kokį demonstravome, ta septinta vieta yra gerai. Beje, labai nedaug trūko, kad mes net patektume į pusfinalį, bet tas pratęsimas su graikais nenusisekė.

– Kodėl mūsų 18-mečiai taip silpnai realizavo baudas? 0 iš 3, 4 iš 12, 4 iš 10 – Ą. Tubelis čempionate jas temetė 39 proc. taiklumu. Atsakingais momentais drebėjo ir to paties A. Marčiulionio ranka. Ar tų vaikinų metimo technika dar ne iki galo susiformavusi, ar čia kitos priežastys?

– Kiek aš žinau, Ąžuolas dabar yra pakeitęs metimą, galbūt ir tai turi kažkiek įtakos. Bet baudų metimai – čia psichologija. Kai tau yra 17 metų ir tu prameti pirmas baudas, prarandi pasitikėjimą. Tai natūralu. Tik iš šalies gali atrodyti, kad juk labai lengva. Bet faktas ir tas, kad ypač U-18 rinktinėje mes neturėjome stabilių metikų, kuriais visą laiką garsėdavome.

– Labai daug dėmesio sulaukė A. Marčiulionis. Koks jo tikrasis potencialas?

– Pagrindinė jo problema – metimas, o dar koją kiša tai, kad aplinkui labai daug šneka apie jį ir lygina su tėčiu, kuris sėdi tribūnose. Arba kaip pavyzdį jam vis nurodo Domantą Sabonį ir tą lygį, kurį jis pasiekė. Todėl vaikui yra gana sunku – tas spaudimas jau gal 5-6 metus tęsiasi. Kartais jis jį atlaiko, o kartais jam būna sudėtinga, todėl dar reikia pakankamai daug dirbti su psichologija.

– Dalis kritikų kelia sąmokslo teoriją, kad jis dėl savo garsios pavardės ir tėvo-legendos galbūt turi tam tikrų privilegijų. Ar gali taip būti?

– Tikrai ne. Aš pats pernai treniravau 16-mečius ir nesulaukiau nė vieno skambučio iš tėvo. O anksčiau yra buvę netgi kai kurių situacijų, kai tėvas buvo ne Augusto pusėje, norėjo jį pamokyti ir ragino jo neimti į rinktinę. Šarūnas Marčiulionis yra reiklus ir pakankamai griežtai auklėja savo sūnų reiklus bei absoliučiai nesikiša į rinktinės reikalus.