Neturi nei čempionato, nei rinktinių
Atėnų „Panathinaikos“ (Graikija) klube rungtyniaujantis Benas Bentilas ir vienintelis moterų rinktinės medalis, Afrikos pirmenybėse laimėtas kone prieš pusę amžiaus.
Tai viskas, ką galima pasakyti apie Ganos krepšinį panaršius internete.
Daugybę futbolo žvaigždžių išauginusi Vakarų Afrikos valstybė krepšinyje iš esmės neegzistuoja: nėra nei nacionalinių čempionatų, nei rinktinių, kurios tarptautinėje arenoje dešimtmečiais šmėkštelėdavo tik epizodiškai.
Bet tai nereiškia, jog oranžinis kamuolys 30 mln. gyventojų turinčioje šalyje niekam nerūpi.
Antraip Lietuvos krepšinio federacija (LKF) ir Kaune įsikūręs Tarptautinis krepšinio universitetas (IBU) nebūtų sulaukę svečių iš Akros – tokių kaip praėjusį spalį Lietuvoje apsilankęs buvęs krepšininkas Richardas Borsah.
„Su Gana esame pasirašę du memorandumus. Vienas sudarytas su IBU, pagal kurį nuotoliniu būdu jau mokomi Ganos treneriai. Dabar priėjome prie antrojo, susijusio su praktinėmis veiklomis: žaidėjų rengimu taikant lietuvišką metodiką, akademijų steigimu. Tik prieš imantis jį įgyvendinti, ganiečiai norėjo, kad kažkas atvažiuotų įvertinti jų situacijos“, – Delfi sakė LKF generalinis sekretorius ir vienas IBU įkūrėjų Mindaugas Balčiūnas.
„Kažkas“ ir bus J. Vainauskas, į Ganą išskrisiantis ateinantį pirmadienį bei per 10 dienų turnė turėsiantis apkeliauti didžiąją dalį šalies.
Krepšinį žaidžia po atviru dangumi
40-metis Lietuvos krepšinio pasiuntinys Ganoje įpareigotas surinkti informaciją apie vietos klubus ir kitas organizacines struktūras, o taip pat įvertinti esamą infrastruktūrą.
Pastaroji kol kas atrodo opiausia problema norint vos už 500 km nuo pusiaujo esančioje šalyje vystyti krepšinį.
Mat Ganoje yra tik mokyklų ar universitetų sporto salių, ir tos pačios – neypatingos.
Tačiau pradėti dirbti, anot M. Balčiūno, galima ir lauko aikštelėse, kurios Ganoje nebūna tuščios.
„Iš vienos pusės, krepšinis yra labai populiarus Ganoje – kaip sako vietiniai, trečia sporto šaka. Kita vertus, jis dar tikrai nėra pakankamai gerai organizuotas. Bet faktas tas, kad Ganos gyventojų ūgio vidurkis – vienas didžiausių tarp Afrikos šalių. Tad ši valstybė – tikrai perspektyvi, be to, ji gana saugi Afrikos kontekste“, – komentavo vienas LKF vadovų.
Panašų pirminį įspūdį apie Gvinėjos įlankos skalaujamą kraštą susidarė ir J. Vainauskas.
„Gana dar tik pradeda savo kelionę link didžiojo krepšinio. Jie žaidžia daugiausiai lauke, dažniau 3 prieš 3 nei 5 prieš 5. Klubai nėra pajėgūs, dalyvauja tik vietos regioninėse varžybose, rinktinė daug metų niekur nepatenka.
Iš kitos pusės, kalbame apie didelę šalį, kur krepšinis su boksu varžosi dėl antros pagal populiarumą sporto šakos statuso. Iš pradinių pokalbių su ganiečiais supratau, kad krepšinį jie tikrai myli ir nori jį vystyti. Todėl važiuoju konkrečiau susipažinti su lūkesčiais, kurių turi mūsų partneriai. Noriu jiems papasakoti, ką mes mokame ir galime pasiūlyti, ką nuveikėme per šimtą metų plėtodami krepšinį Lietuvoje, ir paklausti, ar juos tai domina“, – Delfi kalbėjo J. Vainauskas.
M. Balčiūno teigimu, panašūs bendradarbiavimo projektai jau buvo įgyvendinami Kinijoje, Tailande, Filipinuose.
Dabar ryšiai mezgami ir su kitomis Afrikos šalimis, pavyzdžiui, Senegalu ar Etiopija.
„Aišku, nėra jokių garantijų, kad kažkas iš to išsirutulios, bet perspektyvos – neblogos. Norėtume Akroje įkurti nacionalinį jaunųjų krepšininkų rengimo centrą, taip pat pasirūpinti ganiečių trenerių kvalifikacija. Jeigu yra bent minimali būtina infrastruktūra, kitas žingsnis – susitarti, kuri vietos organizacija finansuos šias veiklas. Tuomet mūsų treneriai galėtų vykti į Ganą ir rengti kursus“, – planais dalinosi LKF generalinis sekretorius.
Afrikoje jau yra gyvenęs
Kodėl LKF į Juodąjį žemyną siunčia federacijoje oficialių pareigų neužimantį J. Vainauską?
„Ieškojome žmogaus pirmam vizitui, kuris galėtų kaip ekspertas įvertinti krepšinio būklę Ganoje. Tokiam žmogui reikalinga sėkminga organizacinė patirtis, talentų atrankos sugebėjimai. Kalbėjome su keliais kandidatais, tarp kurių buvo ir J. Vainauskas, kuris šiuo metu Lietuvoje panašių įsipareigojimų neturi.
Matome, kad jis pats labai tvirtai pasiryžęs šiam darbui. Be to, tai labai atitinka naujosios federacijos deklaruojamas vertybes – atvirumą, kiekvieno krepšinio bendruomenės nario potencialo išnaudojimą, veiklos globalizavimą. Sakyčiau, labai logiška, jog šią kryptį bando vystyti būtent Jonas“, – samprotavo M. Balčiūnas.
Tuo metu pats J. Vainauskas teigia kol kas nežinantis, ar jo komandiruotės į Ganą virs nuolatine rutina.
„Afrika – labai įdomus ir man dvasiškai artimas kontinentas, kuriame praeityje jau esu gyvenęs. Bet dar anksti kalbėti apie kažkokią tolesnę mano ateitį Ganoje – kaip minėjau, dar nežinau, kokie jų pačių lūkesčiai. Aš ne tiek galvoju, ko galiu išmokyti ganiečius – smalsu, ko jie gali išmokyti mane.
Dažnai mums patiems atrodo, kad esame vieni geriausių pasaulyje, kad mūsų krepšinis – nuostabus. Kaip tik todėl neturėtume užsidaryti savame kieme: mums reikia keliauti, kaip keliauja olandai ar belgai – puikūs futbolo ambasadoriai. Lietuva turėtų eiti panašiu keliu. Man labai nepatinka, kai pasaulis susitraukia iki kelionės iš Prienų į Pasvalį arba iš Alytaus į Panevėžį – visada atrodė, kad pasaulis daug platesnis. Tai – puiki proga praplėsti akiratį“, – dėstė J. Vainauskas.
Ateitį sieja su krepšiniu
Ilgametį krepšinio vadybininką labiausiai žavi galimybė braižyti naują piramidę ant švaraus popieriaus lapo.
„Kai pradedi nuo nulio, nereikia nieko griauti – iš karto gali imtis statyti kažką naujo. Ten dar nėra nieko sugadinto, viskas – tyra ir gražu. Nebent mes galime atvažiuoti ir sugadinti, bet tikiuosi, taip neatsitiks. Ši užduotis man be galo įdomi. Nevažiuoju ten nuotykių ieškoti – reikės labai daug dirbti, kad ir savanoriškais pagrindais. Bet norisi padėti pastatyti kažką gražaus“, – pažymėjo J. Vainauskas.
Krepšinio pasaulyje jis pats labiausiai pasižymėjo eidamas „Lietuvos ryto“ direktoriaus pareigas – jam vadovaujant sostinės klubas laimėjo dvi Europos taures ir visus penkis Lietuvos čempionų trofėjus, debiutavo Eurolygoje.
Tiesa, anaiptol ne visų buvusių ekipos žaidėjų bei trenerių – taip pat ir konkurentų – atsiliepimai apie kraštutinių priemonių nevengdavusį direktorių buvo vienareikšmiai.
2018-aisiais J. Vainauskas kelis mėnesius užėmė „Lietkabelio“ sporto direktoriaus postą, neužgaišo ir Lietuvos futbolo federacijoje, vėliau epizodiškai prisidėjo prie kai kurių kitų Lietuvos bei užsienio komandų komplektacijos.
Nors pastaraisiais metais ilgiau neužsibūdavo nė viename klube, savo ateitį J. Vainauskas regi krepšinyje.
„Kartais pagalvoju, kad dabar daryčiau visiškai kitaip nei prieš 10 ar 20 metų. Anksčiau veikdavau greitai ir agresyviai, nors nebūtinai to reikėdavo. Bet padariau pertrauką, įgavau gyvenimiškos patirties, supratau, kad tą patį rezultatą įmanoma pasiekti labiau įsiklausant į kitus.
Galbūt dabar artėju prie svarbiausio savo gyvenimo darbo. Laikas parodys, ar jis įvyks Ganoje, ar kažkur kitur. Bet manau, kad savo didžiausių darbų dar nenuveikiau.
Ar jie bus susiję su krepšiniu? Taip, šiai sričiai skyriau daug tūkstančių valandų. Man – 40 metų, vargu, ar dar galėčiau tiek pat laiko įdėti į kurią nors kitą sferą. Man jau gana akivaizdu, kad naudingas pirmiausia galiu būti krepšinyje, ir stengsiuosi naudotis galimybėmis, kurios man jame suteikiamos“, – svarstė pašnekovas.
