Po permainų Lietuvos krepšinio federacijos vadovybėje – naujuoju prezidentu išrinkus Vydą Gedvilą – keičiasi ir Lietuvos moterų krepšinio veidas.
Iš Giedriaus Gusto šalies moterų pirmenybių vadovo krėslą perima ilgametė rinktinės žaidėja R. Valentienė, o atrankoje į 2023 metų Europos čempionatą Lietuvos moterų rinktinę į priekį ves naujasis strategas Rimantas Grigas. Pastarajam talkins asistentai Vilius Stanišauskas ir buvusi rinktinės žaidėja Sandra Linkevičienė.
„Keistas jausmas, ankstesnėje darbovietėje jau viską atidaviau. Dabar laukia pirmieji žingsniai naujojoje. Man tai bus kaip trečias universitetas“, – kalbėjo R. Valentienė, padėjusi paskutinius taškus Lietuvos Antidopingo agentūroje, kur dirbo penkerius metus.
– Kiek lauktas buvo pasiūlymas grįžti į krepšinį, o juo labiau imtis vadovaujančio vaidmens moterų krepšinio lygoje?
– Nemeluosiu, paskutinius 5 metus buvau atitolusi nuo krepšinio. Aišku, turėjau šiek tiek darbo – Audra Ginelevičienė (buvusi Lietuvos moterų krepšinio lygos direktorė – red.) buvo pakvietusi mane būti krepšinio projekto „Tapk krepšinio žvaigžde“ ambasadore. Pora metų su šiuo projektu važinėjau po Lietuvą kartu dirbdama ir kitus darbus.
Turėjau galimybę suderinti šias veiklas. Kvietėme merginas į krepšinį, bendravome su treneriais, man šis dalykas labai patiko. Teko ir dar viename projekte dalyvauti – „U-15“ merginos buvo renkamos rinktinei ir federacija buvo pakvietusi šiek tiek prisidėti. Vėliau gavau daugiau darbo Antidopingo agentūroje ir nesugebėjau taip važinėti po Lietuvą, nes krūvis buvo per didelis. Tuomet jau atitolau nuo krepšinio.
Pasiūlymas tapti „Moterų krepšinio lygos“ vadove – netikėtas, pakirto kojas. Laiko apsispręsti daug neturėjau. Mano šeima labai palaikė, sakė, kad čia mano pasaulis, turiu eiti. Įsiklausiau, juk jei ne dabar, tai kada? Tie darbai, kuriuos dirbau Antidopingo agentūroje, man tiko ir patiko, daug išmokau, galėjau ir kitus mokyti, o dabar tai, ko imsiuosi, bus man kaip trečias universitetas.
– Tačiau pačią žinią, kad grįžtate į krepšinio pasaulį, sutiko džiugiai?
– Taip. Toks jausmas, kad gavau kvietimą grįžti namo. Per tuos 20 profesionalių sezonų daug išgyventa. 14 metų atstovavau Lietuvos rinktinei, žinau, kuo gyvendavome, kokios bėdos, laimės ir nelaimės buvo. Turėjau nuostabias koleges, su kuriomis žaidžiau. Gyvenime mes išsiskirstėme, kai kurios liko krepšinyje, kitos – užsiima kitkuo. O aš pati jaučiu didelę trauką dirbti krepšinio labui.
– Karjerą baigėte 2016 metais. Ar nebuvo noro sugrįžti į aikštę, kaip dažnai nutinka profesionalams, kiek pailsėjusiems nuo sportinės rutinos?
– Tokio noro nebuvo. Baigiau karjerą tuomet, kai norėjau baigti. Ne dėl traumos ar kažko, o tiesiog širdyje pajaučiau, kad jau viskas. Aikštėje vyko akivaizdi kartų karta ir aš, tokia jau vyriausia mokytoja, aštuoniolikmetėms kiek galėjau, padėjau, bet atėjo pasiūlymai ir kitiems darbams, tad nusprendžiau, kad jau laikas daugiau dėmesio skirti sau ir šeimai. Krepšininkės gyvenimas yra nelengvas, daug kelionių, o norėjau gyventi namuose.
Be jokių atostogų praėjo 20 profesionalių karjeros metų – tikrai nueitas sunkus kelias. Kiekvieną vasarą dabar su savo šeima kažkur išvykstu, kad pajausčiau, kad esu visavertis žmogus, galintis turėti normalias atostogas. Tai labai vertinu.
– Kamuolio į rankas daugiau neėmėte, tačiau nuo sporto nenutolote. Kaip atsiradote Antidopingo agentūroje ir ką ten veikėte?
– Agentūroje buvau atsakinga už Lietuvos sportininkų ir federacijų švietimą. Reikalavimai sportininkams yra tikrai dideli. Pati buvau sportininkė, tad žinau, kaip sportininkai jaučiasi, nelabai domisi, o reikėtų domėtis. Ši sritis man labai tiko. Per 5 metus vedžiau daugiau nei 250 seminarų Antidopingo švietimo tema.
Teko atstovauti Lietuvai ir tarptautinėse konferencijose, žinių turiu tikrai daug. Aukščiausio lygio sportininkams yra iškelti reikalavimai, ką jie turi žinoti, daryti, kaip pildyti ADAMS (Antidopingo administracijos ir valdymo sistema – red.) sistemą, juk girdėjote su tuo susijusią plaukikės Rūtos Meilutytės istoriją. Mano tikslas buvo apsaugoti sportininkus, vykstančius į olimpiadą, kad nebūtų tam tikrų trukdžių, nelaimių, jie galėtų startuoti ir būti saugūs.
– Ar buvo dalykų, kurie dirbant Antidopingo agentūros virtuvėje jums tapo naujiena? Kas galbūt labiausiai nustebino?
– Įsigilinau ir į WADA (Pasaulinė Antidopingo agentūra – red.) kodeksą ir kitus dokumentus. Bendraudama pastebėjau, kad labai skiriasi įvairių sporto šakų atstovų požiūris. Vieni labai gražiai bendrauja, supranta savo teises ir pareigas, atsakingai jas vykdo, o yra ir tokių, kurie nesupranta atsakomybės, vengia jos, patenka į nemalonias situacijas, kur paskui su federacijos vadovais tuos sportininkus tenka gelbėti.
Yra tekę regėti situacijų „ant ribos“, kai sportininkai galėjo būti diskvalifikuoti net nesuprasdami kodėl. Švietimas daug duoda. Aišku, be federacijų vadovų pagalbos, būtų buvę sunku juos išgelbėti, nes kai kurie sportininkai mano, kad tai „tik juokas“. Ne visi turi vienodą atsakomybės jausmą.
– Kaip į draudžiamų medžiagų sporte temą žiūri krepšininkai? Ar jie atsakingi?
– Krepšininkai skiriasi nuo kitų sporto šakų. Jiems asmeniškai nereikia pildyti ADAMS sistemos. Krepšinis – viena švariausių sporto šakų, nes čia sėkmę lemia labai daug faktorių. Jeigu turėsi daug jėgos vartodamas anabolinius steroidus, tai nereiškia, kad galėsi įmesti į krepšį. Aikštėje reikia daug koordinacijos, supratimo, strategijos, sprendimų priėmimo. Aišku, visko pasitaiko, suklysta sportininkai, bet krepšinis – viena švariausių sporto šakų.
– Dedate paskutinius taškus dabar jau buvusioje darbovietėje, gal turite kokią įžvalgą, kurią norėtumėte palikti savo įpėdiniams, visai sporto bendruomenei?
– Kviečiu bendradarbiauti, nes Antidopingo agentūra nieko nenori bausti, o šviesti, aiškinti. Lietuvos tikslas yra, kad mūsų sportininkai būtų sėkmingi ir niekas iš jų neatimtų medalių. Tai didžiausia siekiamybė. Žinojimas savo teisų, taisyklių, pareigų ir apsaugo nuo tokių dalykų. Su daugeliu federacijų teko gražiai bendradarbiauti. Turime ranka rankon dirbti kartu.
– Imatės vadovaujančio posto šalies moterų krepšinyje, tai veikiausiai ir matote opiausias problemas, kurias reikia spręsti. Kokios jos būtų?
– Pirmiausia – pagalba mūsų treneriams, be kurių nebūtų išaugintų žaidėjų, kurios vėliau prisijungia prie profesionalų. Reikia padėti jiems prisikviesti talentingas mergaites į treniruotes. Tam yra tam tikri projektai, galbūt patys treneriai turės pasiūlymų.
Viskas prasideda ten, žemiausioje pakopoje, nuo pirmųjų klasių. Norime, kad kuo daugiau mergaičių ateitų sportuoti. Reikėtų netgi steigti trenerių etatus tose savivaldybėse, kur jų nėra. Berniukai sportuoja, o mergaičių nėra. Nėra netgi grupių. Tam tikrose savivaldybės prašysime įsteigti papildomus etatus mergaičių treneriams, tai jau būtų didelis laimėjimas.
– Kodėl pastaruosius trejus metus Lietuvos krepšinio federacijos struktūroje veikusi lyga atsiskiria ir ima gyvuoti autonomišku režimu su naujai įkurta asociacija „Moterų krepšinio lyga“?
– Kai pati pradėjau sportuoti, daugybę metų žaidžiau nepriklausomoje Lietuvos moterų krepšinio lygoje, kuri turėjo savo struktūrą, renginius, daugiau laisvės kurti. Ji buvo matoma televizijoje ir socialinėje erdvėje. Norisi atkurti tai, kas buvo gero – bendradarbiavimas, moterų krepšinio matomumas, išėjimas į tarptautinius vandenis. Norėtųsi, kad turėtume vieną komandą, žaidžiančią Eurolygoje ar Europos taurėje. Tai jau būtų didelis laimėjimas. Jei žaistume su kuo stipresniais varžovais, rinktinės pagrindą galėtume formuoti klubo pagrindu, kur merginos jaučia viena kitą, o kitos prisijungtų iš užsienio. Tuomet ir rinktinės rezultatai galbūt būtų geresni.
– Esate viena tituluočiausių Lietuvos krepšininkių, 20 sezonų žaidusi įvairiuose klubuose, o 14 vasarų atidavusi nacionalinei ekipai. Atradote sportinio ilgaamžiškumo ir optimizmo receptą?
– Tai yra gyvenimo būdas. Kai baigiasi sezonas, laiko poilsiui lieka nedaug – reikia palaikyti sportinę formą. Reikia prisižiūrėti, derinti mitybą, poilsio ir sporto režimą. Kiekvienas ieško, kas tiktų jam kaip atskiram asmeniui. Vienam gal pusdienio poilsio užtenka, o kitam reikia dienos. Na, o kas yra sėkmė? Tai būtent tas neužmušamas užsispyrimas siekiant rezultato vėl ir vėl, nors pralaimi vieną, antrą ir trečią kartą.
– Ar jums niekada per tuos karjeros metus nebuvo momentų, kuomet svyra rankos?
– Visko būta. Mam labai svarbus buvo šeimos palaikymas. Jei to neturi, kažin ar pavyks. Visada šalia turėjau gerus specialistus – daktarus, kineziterapeutus, trenerius, kurie buvo aukščiausio lygio, palaikė. Matote, mano tėvai... mama yra mano pirmoji trenerė, o tėtis – Rytų kovų meistras su dideliu žinių bagažu, tai visuomet turėjau į ką kreiptis.
– Ar jūsų atėjimas į krepšinį buvo iš anksto suplanuotas ar atradote šią sporto šaką netyčia?
– Aš nuo mažens buvau labai aktyvi, tokia mergaitė, kuriai nepatiko žaisti su lėlėmis. Žaisdavau su berniukais lauke visus įmanomus žaidimus. Turėjau pora sportiškų draugių ir išbandžiau tiek lengvąją atletiką, tiek kovų menus. Galiausiai mano mama leido pabandyti ir krepšinį. Nuo pirmųjų savo pasirodymų buvau komandos lyderė ir tai man labai patiko. Taip viskas ir užsisuko – vienas turnyras, kitas, patiko pats procesas, sekėsi pataikyti, negalėjau savęs įsivaizduoti kitur.
– Kas buvo jūsų vizitinė kortelė aikštėje?
– Tritaškiai metimai. Turiu ir individualių laimėjimų šioje statistinėje skiltyje. Daugelį metų buvau įžaidėja ir trenerio dešinioji ranka – man patiko vadovauti, kurti žaidimą, prisiimti atsakomybę. Kaip įžaidėjai man to 170 cm ūgio visiškai užteko, tad labai to ūgio aikštėje ir nepasigedau. O dėl sugebėjimo prisiimti atsakomybę, daugelis trenerių patikėdavo man ir paskutinius metimus. Aišku, kaip ir Michaelas Jordanas sako: „Jūs matote, kiek aš rungtynių laimėjau, bet kiek aš jų pralaimėjau!“ Tai visko buvo ir man, tačiau jei treneris pasitikėdavo, tai tos atsakomybės nesikračiau.
– Kas labiausiai įstrigo iš krepšininkės karjeros metų? Kokie prisiminimai mieliausi?
– Pačios gražiausios pergalės lieka, o skaudžiausi pralaimėjimai išsitrina iš atminties. Viena įspūdingiausių kelionių – 2006 metų pasaulio čempionatas, kai visa Lietuvos rinktinė buvo strigusi Prancūzijos Gvianoje. Tuomet turėjome įveikti visus iššūkius ir galiausiai planetos pirmenybėse laimėjome 6 vietą – tai vienas didžiausių laimėjimų mūsų šalies krepšinio istorijoje.
Apie tą kelionę galima būtų knygą parašyti, kur tilptų visi išgyvenimai, kaip pasireiškia charakteris, nepasidavimas aplinkybėms. Ši istorija yra viena įsimintiniausių. Taip pat išskirčiau trečios vietos laimėjimą Eurolygoje. Tuomet mus įvertino Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių. Apskritai, tai buvo auksiniai laikai Lietuvos moterų krepšiniui.
– Gal turite planą, kaip tuos aukso laikus sugrąžinti?
– Tik bendromis jėgomis. Po vieną nieko nenuveiksime.
– Pastaraisiais metais Lietuvos moterų krepšinio rinktinei čempionatų atrankos barjerai vis būna per aukšti. Jūsų nuomone, ko jai trūksta?
– Sėkmės. Mūsų merginos geros ir vertos pergalių. Reikia daugiau pasitikėjimo savimi. Sakyčiau, kad labiausiai joms pritrūko sėkmės per paskutinius metus. Kartais taip nutinka. Džiugu, kad jaunos mergaitės gali lygiuotis į Gintarę Petronytę, Kamilę Nacickaitę, Santą Okockytę. Justė Jocytė yra vienareikšmiškai rinktinės ateitis. Jos kartoje yra ne viena gera žaidėja, nemažai išvykusios studijuoja užsienyje.
Kalbant apie rinktinę, kartelė labai smarkiai užkelta. Pirmiausiai mums reikia prisitaikyti prie taip vadinamų FIBA atrankos langų, nepatogių kelionių. Man smagiau būdavo, kai sezono pabaigoje rinktinė turi mėnesį pasiruošti ir tik tuomet startuoti atrankos turnyruose. Mūsų rinktinė remiasi komandiniais sugebėjimais, tai FIBA „languose“ ir pritrūksta to susižaidimo. Reikia išmokti, nepergyvenant ir nesijaudinant prisitaikyti prie tokių aplinkybių. To ir palinkėčiau.
