M. Pociui patinka pastangos, kurių reikalauja žaidimo įgūdžių tobulinimas. Šiandien jis taip pat aistringai atlieka skauto funkcijas „Nuggets“ organizacijoje.
Lietuvis nėra vienintelis sportininkas, nebijantis sunkaus triūso. Unikalu tai, kaip jis atrado meilę savo darbui.
Mokydamasis šeštoje klasėje M. Pocius patyrė žiaurią traumą.
Darbų pamokoje, dirbdamas su tekinimo staklėmis, vilnietis nusipjovė tris pirštus.
Du iš jų pavyko prisiūti, bet vieną teko dalinai amputuoti.
M. Pocius tada buvo įsitikinęs, kad laikas mesti krepšinį. Tuomet jis save laikė viso labo vidutinio lygio žaidėju, o dar tokia trauma. Jaunuoliui sunku buvo įsivaizduoti, kaip reikėtų varžytis su kitais.
„Tėtis man buvo treneris, mokytojas ir autoritetas. Jis man tada pasakė, kad ši trauma mane negrįžtamai pakeitė, kad nuo šiol privalėsiu dirbti dukart sunkiau nei kiti, jei norėsiu nuo jų neatsilikti.
Tada ir pradėjau keltis anksti ryte ir individualiai dirbti tiek prieš treniruotes, tiek po jų. Po pamokų vėl keliaudavau tiesiai į sporto salę. Po metų ar dvejų pavijau savo bendraamžius“, – prisiminė gynėjas.
Ne tik pasivijo, bet ir ėmė juos lenkti.
Baigdamas vidurinę mokyklą Martynas jautė, jog Lietuvoje jau remiasi į galimybių lubas. Jo galvoje kirbėjo dvi mintys: arba pradėti žaisti profesionaliai, arba keltis už Atlanto ir ten toliau gludinti įgūdžius.
Tuo metu iš profesionalių klubų pasiūlymų nebuvo, ir jaunasis krepšininkas nusprendė keliauti į JAV.
M. Pocius įstojo į privačią mokyklą netoli Plimuto, Naujajame Hampšyre. Čia atakuojantis gynėjas atstovavo mokyklos vaikinų krepšinio komandai dvejus metus.
Ekipa dukart iš eilės laimėjo lygos titulą, o po antrojo sezono Rivals.com lietuviui skyrė 40-ą vietą tarp visų žaidėjų.
Treneris M. Pociui pasakė, kad galimybė žaisti NCAA jau ranka pasiekiama.
Įdomu tai, kad po pirmųjų metų Naujajame Hampšyre M. Pocius nepritraukė daug dėmesio. Tiesa, tuomet Martynas dar atstovavo Lietuvos jaunimo (iki 20 metų) rinktinei Europos čempionate, kuriame rinko 20 taškų vidurkį.
Po tokio pasirodymo krepšininkas atkreipė į save dėmesį.
„Kai tik grįžau iš Europos čempionato į savo mokyklą, treneriai iškart ėmė klausinėti: „ką tokio tu ten padarei, kad visi koledžai dėl tavęs dabar eina iš proto?“ Man pasakė, kad galiu pats išsirinkti bet kurį norimą koledžą“, – lemtingą vasarą prisiminė M. Pocius.
Rinkdamasis jis nusprendė paerzinti savo tuometį trenerį, kuris buvo užkietėjęs Šiaurės Karolinos universiteto fanas. Norėdamas iš jo draugiškai pasišaipyti, M. Pocius nutarė keliauti į Djuko universitetą, kuris buvo principinis varžovas.
Keliaudamas į Šiaurės Karolinos valstiją, Martynas nė nenutuokė, kas jo laukia. Užtat gerai prisimena, kaip jo aplankyti atvyko pats Djuko universiteto komandos treneris Mike'as Krzyzewskis.
„Su treneriu vaikštinėjome po mokyklos teritoriją, ir visi mus pamatę praeiviai išsižiodavo. Tuo metu aš nesupratau, kas toks yra tas treneris K“, – pirmą pažintį su NCAA legenda ir ilgamečiu JAV rinktinės strategu nupasakojo M. Pocius.
Po dvejų neblogų metų Djuko universitete trečiąjį M. Pociaus sezoną apkartino kairės čiurnos trauma, dėl kurios gynėjas aikštėje pasirodė vos 4 kartus.
Ir vėliau – jau Lietuvos rinktinėje ar Kauno „Žalgiryje“ – traumos stabdė jo karjerą.
„Žalgiryje“ buvo ir kitų sunkinančių aplinkybių. Per pirmus du sezonus grįžus į tėvynę M. Pociui nurodymus dalino net septyni treneriai.
Vėliau jis dar vilkėjo Madrido „Real“ (Ispanija) ir Stambulo „Galatasaray“ (Turkija) marškinėlius, buvo grįžęs į „Žalgirį“.
Sulaukęs vos 30-ies žaidėjas negalėjo nė pagalvoti apie karjeros pabaigą. Tačiau kūnas siuntė aiškius signalus.
„Nuo to laiko, kai žaidžiau NCAA, turėjau septynias operacijas. Tai turėjo įtakos mano kūnui. Patekau į užburtą ratą: trauma, operacija, reabilitacija, grįžimas į aikštę ir... dar viena trauma.
Tokiomis aplinkybėmis nebegalėjau mėgautis krepšiniu kaip anksčiau. Buvau „salės žiurkė“, mylėjau salę, bet dėl traumų nebejaučiau malonumo joje būdamas“, – prisipažino M. Pocius.
Iš pradžių jis nenorėjo pasiduoti. Žinojo, kad, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, tai būtų protingas sprendimas. Tačiau ką darytų toliau?
Būtent tuomet jis prisiminė pokalbį su Denverio „Nuggets“ prezidentu Timu Connelly, prieš metus užsimezgusį nuo vaikystės pažįstamo „Nuggets“ analitiko Tomo Balčėčio vestuvėse.
Šventėje dalyvavo visa „Nuggets“ administracija, įskaitant tuometį klubo generalinį vadybininką Artūrą Karnišovą.
Tuomet T. Connelly pažvelgė į M. Pociui ir pasakė: „Na, jeigu jau nori baigti karjerą ir prisijungti prie mūsų klubo, mes tai paversime realybe.“
Krepšininkas tuos žodžius nuleido juokais. Bet po metų, kai ryžosi atsisveikinti su profesionaliu krepšiniu, jis susisiekė su „Nuggets“ bosu ir pasidomėjo, ar pasiūlymas vis dar galioja.
„Skridau į Las Vegasą, kur vyko NBA Vasaros lyga, ir darkart susitikau su Timu bei kitais vyrukais. Labai džiaugiuosi, kad baigiau karjerą būtent tada“, – kalbėjo M. Pocius.
Nors traumos temdė karjerą, meilė krepšiniui jas ištvėrė. O gal sunki patirtis ją tik sustiprino. Būtent dėl to žvalgydamasis jaunų talentų „Nuggets“ skautas ieško tos pačios aistros darbui, kuriai anksčiau pats atsidavė.
