– Mike’ai, papasakok, kaip dabar atrodo tavo dienos?
– Aš atsikeliu ir einu į privačią salę, pažįstu jos savininką ir jis mane leidžia ten kilnoti svarmenis, tada einu į kitą salę, kur mėtau į krepšį, tada grįžtu namo ir sėdžiu namie visą likusią dieną. Nėra labai daug ką veikti. Nėra taip blogai, kaip kitur, bet dar ne viskas atidaryta.
– Aha, tikiu. Ar nesusidūrei su problemomis, išvykdamas iš Maskvos ir keliaudamas į JAV? Tu dabar JAV, taip?
– Taip. Ne, nesusidūriau. Buvo tiesioginis skrydis. Buvo tiesioginiai skrydžiai iš Maskvos į Los Andželą ir Niujorką, bet kai aš keliavau, buvo likęs tik Niujorko skrydis, buvo paprasta. Dabar esu Portlande.
– Augdamas palaikei „Blazers“?
– Ne, niekad. Visi augo mėgdami Michaelą Jordaną ir kai tik pradėjau suprasti krepšinį, jis buvo pats svarbiausias, o pirmos NBA rungtynės, į kurias nuėjau, buvo „Blazers“ su Alleno Iversono komanda, ir jis patiko man dar labiau.
– O ar atsimeni Sabonį, kai jis žaidė už „Blazers“?
– Taip, pamenu.
– Ar gali palyginti tėvą ir sūnų Sabonius? Jeigu gerai atsimeni.
– Man atrodo, kad Sabonis tėvas buvo labiau aukštaūgis, dabartiniai aukštaūgiai žaidžia tiek baudos aikštelėje, tiek už jos ribų, jis galėjo pataikyti iš toliau, perduoti kamuolį, bet manau, kad jaunesnis, sūnus, yra mobilesnis ir daug daugiau juda. Vyresnysis Sabonis atėjo į NBA jau būdamas vyresnis, ir čia buvo didžiausia jo bėda.
– 2012 metais, po universiteto, dalyvavai NBA naujokų biržoje, bet niekas tavęs nepasirinko. Kaip manai, kodėl taip nutiko? Kodėl niekas tavęs tada nepasirinko?
– Tikriausiai nebuvau pakankamai geras. Mano universitetas buvo mažiau žinomas, mane buvo sunkiau stebėti, niekas nesakė „va, mums reikia jo“. Ir tikriausiai nežaidžiau taip gerai, kaip jiems reikėjo, kad atvažiuotų manęs pažiūrėti. Dėl to ir nepašaukė.
– Beprotiška, kad 2013 metais žaidei antroje Izraelio lygoje, o 2017 metais patekai į Eurolygą. Tai buvo svajonės išsipildymas?
– Taip, iš dalies. Žaisdamas Europoje tiek daug negalvojau apie žaidimą NBA. Kai gyveni JAV ir žaidi krepšinį, niekad nesvajoji apie žaidimą Eurolygoje. Net nežinojau, kad yra tokia galimybė. Kuo toliau, man tuo mažiau rūpėjo, kur žaisti, norėjau tik žaisti krepšinį ir būti laimingas, tokia ir buvo svajonė.
– Žinau, kad yra didelis skirtumas, kai amerikiečiai atvyksta žaisti į Europą. Koks buvo didžiausias iššūkis tau, kaip naujokui, kai atvykai į Europą?
– Kaip žaisti kitokį krepšinį. Universitete daugiau buvo įkirtimų, „flow“ puolimas, Europoje daugiau du prieš du, sprendimų priėmimo, ir jeigu esi geroje pozicijoje – turi mesti, universitete turi išnaudoti visas 35 atakos sekundes, visai kitokio tipo krepšinis. Viskas kitaip. Pradžioje buvo sunku gintis prieš du prieš du, bet paskui prasilaužiau.
– Kas labiausiai tave nustebino – gerąja arba blogąja prasme – kai atvykai į Rusiją?
– Koks didelis miestas ir kiek čia visko yra. Kai tik lankaisi Maskvoje, visą laiką praleidi viešbutyje ir lauki, kol galėsi išvykti, nes labai šalta. Bet kai gyveni čia, reikia daryti dalykus ir eiti iš namų, daugiau visko pamatai – daug gerų prekybos centrų, daug kitų vietų, kur mėgstu leisti laiką. Tai buvo didžiausias siurprizas, negalvojau, kad patiks pats miestas.
– O kaip moterys?
– Visai nieko, man patinka. Visko pasitaiko, esu buvęs vietų, kur moterys gražesnės.
– Pavyzdžiui, Atėnai?
– Aha, Atėnuose buvo gerai.
– Daug žaidėjų bijo atvykti žaisti į Rusiją. Ką jiems pasakytum? Ar jiems tikrai reiktų bijoti? Nes aš pats nenorėjau čia vykti, tai nebuvo mano pirmas pasirinkimas, bet kai atvykau – jaučiuosi laimingas: lyga gera, klubas profesionalus, mieste, kaip ir pats sakei, yra ką veikti.
– Manau, kad daug kas tiesiog vadovaujasi stereotipais, žino istorijų, kas nutiko vienam žmogui, kurio gal čia net nebėra. Manau, kad reikėtų patirti patiems. Gal Rusija ir ne visiems, bet tiems, kas čia atvyksta, ji dažniausiai patinka. Dauguma komandų moka algas laiku, Europoje daug kur būna problemų su tuo.
– Ar turi sutartį kitiems metams?
– Ne. Kai sezonas oficialiai baigsis būsiu laisvas agentas.
– Kas nutiko praėjusią vasarą, kai buvai ne tik geriausias žaidėjas Milane, bet ir rezultatyviausias visoje Eurolygoje ir Milanas tavęs atsisakė, galima taip pasakyti, tu atvykai į CSKA ir tai tau tikriausiai išėjo į naudą, nes dabar, jei sezonas tęsis, gali laimėti Eurolygą.
– Atėjo naujas treneris, kuriam nepatiko mano žaidimo stilius, kad ir kas nutiko, jis nebuvo patenkintas, kad buvau jo komandoje. Žinojau D. Itoudį iš savo žaidimo „Panathinaikos“, mes su jais dažnai susitikdavome, ir gerai žinojau PAO, dėl to susisiekiau su jais abiem ir paklausiau, ar jiems būtų įdomu mane pasikviesti ir ar turime šansų kažką laimėti.
Nenorėjau eiti į komandą, kuri neturėtų šansų laimėti, bandžiau Milane kažką kurti, bet, akivaizdu, nepavyko. Nebenorėjau eiti į komandą, kur dar reikia kažką statyti, norėjau į komandą, kuri galėtų kažką laimėti iškart. Maždaug taip galvojau. Su D. Itoudžiu daug kalbėjomės ir gerai vienas kitą supratome. Galiausiai viskas pavyko puikiai, sezonas buvo geras, buvom viena iš geriausių komandų Europoje.
– O kokios problemos buvo pernai Milane, kur žaidėm kartu, kad nepasiekėm nė vieno iš tikslų?
– Viena iš didžiausių problemų buvo ta, kad buvo daug rimtų traumų viso sezono metu, jos trukdė mums. Ypač trukdė naujai komandai, dar nesusižaidusiai. Nedovičius, Micovas turėjo problemų, tu, aš. Kai tiek žmonių traumuoti, tiek svarbių žaidėjų, yra sunku. Man rodos, čia ir buvo problema. Be to, nebuvom labai drausmingi ir kai nėra drausmės, daug detalių juda ir būna sunku.
– Man rodos, kad kai kurios komandos Europoje nesupranta, kad komandos pagrindą reiktų laikyti ilgiau drauge, kad pavyktų ką nors pasiekti, nes kai kurios komandos su dideliais biudžetais tiesiog kasmet keičia visus žaidėjus. Jeigu būtume galėję išlaikyti šią vasarą pagrindinius žaidėjus Milane ir padarę keletą mažų pakeitimų, būtume galėję būti sėkminga komanda.
– Aš irgi taip galvoju. Mums pritrūko vienos pergalės iki atkrintamųjų varžybų, nebuvo sezonas blogas. Nepavyko viskas taip, kaip tikėjomės, kai susirinkom.
– Tęsiant apie Milaną – kas geriausiai komandoje mėtė iš aikštės vidurio?
– Aš!
– Tu? Rimtai?
– Ką čia kalbi? Turi omeny, be manęs?
– Ar turi kokią nors pravardę Maskvoje? Nes Milane vadinom tave „Labdariniu Mike‘u“, nes pralaimėdavai visą sezoną. Aš gyvenau iš tavo pinigų.
– Mes tau irgi turėjom pravardę, nemanau, kad norėtum ją išgirsti. Mes visiems turėjom pravardes.
– Nebijau, galiu ir išgirsti. Ar žinai, kiek pinigų man pralošei?
– Nežinau, neskaičiavau. Man rodos, išėjau ant nulio.
– Už kokią komandą norėtum žaisti Europoje, bet negali sakyti komandos, kurioje esi žaidęs ar žaidi dabar?
– Už ką norėčiau žaisti... „Monaco“. Girdėjau, kad ten gražu. Gal ten žaisčiau karjeros pabaigoje, kai nebebūsiu toks geras.
– Ką manai apie Eurolygą dabar? Ar manai, kad sezonas bus pratęstas?
– Aš manau, kad kas susijęs su pinigais, visada visi bando taupyti. Ar manau, kad reiktų tęsti? Ne. Bet ar tęsim? Gal. Manau, kad būtų kvaila pratęsti, bet čia ne aš sprendžiu. Jeigu pratęsim, aš daug skųsiuosi, nes manau, kad susitarimai grįžti yra nesąmonė.
– Sutinku, nes jeigu pratęsim sezoną, jis užtruks ilgai, iki vasaros vidurio, ir laisvųjų agentų sezonas bus trumpas, kils daug problemų, ypač kai dabar visi pirmiausiai turi rūpintis sveikata, tai turėtų būti pagrindinis dalykas.
– Ir jeigu kas nors susirgs komandoje, kas tada? Per daug dalykų, kurie gali susijaukti, jeigu bandysim pabaigti sezoną.
– Jeigu sezonas bus pratęstas, kurios komandos turėtų patekti į finalo ketvertą?
– „Efes“, „Real“, „Barcelona“ ir CSKA.
– Iki dabar, kas buvo šio sezono naudingiausias žaidėjas? Žinau, kad sakysi Shane‘as Larkinas, bet kas dar?
– Jeigu ne Shane’as, tai tada aš. Vienintelis, kurį galėtum lyginti su manimi, yra Mirotičius, ir matant, kokią komandą jie turi, neatrodo įspūdinga, ką jie pasiekė. Manau, kad mūsų geriausias žaidėjas gavo traumą trečiame sezono mače ir po to žmonėms atrodė, kad mes neatrodysime gerai. Bet mes nesustojome, mes laimėjome Barselonoje, įveikėm Madrido „Real“, „Efes“ išvykoje, man rodos, išvykoje jų niekas neįveikė, o mes įveikėme. Tai jeigu ne Shane‘as, tai aš, bet manau, kad Shane‘as naudingiausias.
– Tavo karjeroje buvo visokių keistų dalykų – keitei komandas sezono viduryje Kroatijoje, Graikijoje, būdamas geriausiu žaidėju Milane, buvai atleistas iš komandos, bet man didžiausias nesusipratimas buvo, kai Finikso „Suns“ tau pasiūlė kontraktą – tu žaidei gerai, metei po daugiau nei dešimt taškų – ir po keturių rungtynių tave atleido. Kas nutiko?
– Tiesą sakant, niekad taip ir nesužinojau atsakymo. Tu pats žaidei NBA, matei, kad jie priima tokį sprendimą, kokį nori. Atrodė, kad padedu komandai, kad galėčiau ir toliau padėti komandai, bet dabar... Nepykstu ant jų dėl tokio sprendimo. Buvau šokiruotas, bet kaip buvo, taip buvo.
– Taip, nes kai žaidėjas iš Europos išvyksta žaisti į NBA, bandai sekti ir domėtis, kaip jam sekasi. Aš sekiau tave, tau sekėsi gerai ir mane labai nustebino. Ir tada – „Pelicans“?
– Už „Pelicans“ aš nelabai ir žaidžiau, tuo metu tiesiog buvau pasiruošęs palikti NBA. Tai, kad juos palikau, nebuvo susiję niekuo su pačia komanda, jie buvo laimėję vienuolika rungtynių iš eilės, kai ten atsidūriau, suprantu, kodėl iškart negavau žaisti. Kai laimi vienuolika iš eilės, žaidi su ta komanda, kuri tiek laimi. Aš buvau pasiruošęs išvykti.
– Manau, kad dažniausiai tiesiog turi atsidurti laiku ir vietoje, kad žaistum sėkmingai NBA. Kaip manai, iš visų 400+ žaidėjų NBA, kiek galėtų sėkmingai žaisti Eurolygoje?
– Manau, kad gal pusė. Akivaizdu, kad visos žvaigždės, dar kažkiek būtų geri, kurie yra šiek tiek žemesnio lygio, ir tada kažkiek „nišinių“ žaidėjų, pavyzdžiui, mėtančių tritaškius ir gerai besiginančių, kurie pritaptų bet kur.
– Žaidei su Anthony Davisu. Kaip manai, ar jis dabar yra geriausias aukštaūgis pasaulyje?
– Jis nuostabus. Nežinau, ar geriausias, bet tikrai tarp geriausių. Jis tikrai puikus. Pamenu, kai pirmąkart mačiau jį žaidžiantį, jis surinko 45 taškus ir jo gynėjas, nepamenu, kas ten buvo, gal net tu?
– Ne, tikrai ne aš, nes jeigu aš prieš jį ginčiausi, jis taškų nepelnytų. Kas tokie iš Eurolygos turėtų žaisti NBA?
– Mirotičius, be abejo, Shane‘as [Larkinas] galėtų, Nickas [Calathes]... Jeigu Nickas būtų taiklesnis, jis galėtų žaisti. Nedaug kas supranta, kaip gerai jis perduoda kamuolį. Ir jis aukštas, tai pliusas. Gal dar Micičius, gal Campazzo, gal Singletonas, Kyle‘as Hinesas dabar geriau pritaptų lygoje, nes aukštaūgiai dabar žemesni, tokie žaidėjai kaip P.J. Tuckeris žaidžia priekinėje linijoje.
– O kaip Artūras Gudaitis?
– Ai, taip, Gudas geras. Dar Kalebas [Tarzcewskis].
– O kaip tu? Ar tavimi kas nors iš ten domisi?
– Nemanau. Nemanau, kad būtų protinga man vėl bandyti. Ar verta. Nes man 30 ir jeigu eičiau į NBA, uždirbčiau mažiau pinigų, bandydamas kažką įrodyti, nebūtų protinga. Amžinai krepšinio nežaisiu, dėl to bandau uždirbti kuo daugiau pinigų dabar. Ir dabar yra sėkmingiausias mano karjeros etapas, o paskui galėsiu važiuoti gyventi į kaimą.
– Vieną sezoną žaidei su Luku [Lekavičium]. Žinau, kad visada esi šimtu procentų pasiruošęs rungtynėms, bet kartais treniruotėse... Tu aukšto lygio žaidėjas ir būni pasiruošęs, kai reikia. Bet Lukas pasiruošęs visada. Ar neturėjai problemų su juo treniruotėse, kai jis lakstė kaip beprotis?
– Jis labai greit užsidega. Jis pradeda mėtyti „floaterius“, tritaškius, jis labai gerai pasirodo treniruotėse. Tą patį daro ir mačuose. Jis niekad neatsijungia. Prieš treniruotę mėto į krepšį, laksto, sunkiai dirba.
– Ką apskritai žinai apie Lietuvą?
– Kad tau ji patinka.
– O tau nelabai?
– Ne, viskas gerai. Tikrai žinau, kad Kaune nėra ką veikti. Aš kartą perėjau visą tą miestą.
– Tu taip pat žaidei Klaipėdoje. Ar atsimeni?
– Su kokia komanda?
– Žaidei prieš komandą „Neptūnas“, jie žaidė Eurolygoje vieną sezoną, tu žaidei prieš juos. Gal net nežinojai, kad ten Lietuva?
– Aha, gali būti. Tu mano lietuvis bičiulis, turėjau žinoti.
– Daug rašai tviteryje. Tikrai daug. Kai pasirašei sutartį su Milanu, aš peržvelgiau tavo tviterį ir pagalvojau, kad tu tikras blogiukas, beprotis, nes tu mėgsti pyktis su fanais. Man atrodė, kad su tavimi bus problemų. Koks to tikslas? Tu mėgaujiesi?
– Kai buvau mažas, jeigu būčiau turėjęs ką nors panašaus į tviterį, per kurį būčiau galėjęs bendrauti su savo mėgstamiausiais sportininkais, tikrai būčiau mėgavęsis. Norėčiau, kad jie būtų bendravę su manim, dėl to ir aš bendrauju. Noriu būti atviras ir sąžiningas, bendrauti, nieko neslėpti. Dėl to taip ir darau. Man patinka bendrauti su fanais, su jais kartais ginčytis. Tu pažįsti mane, dažniausiai aš tik pasijuokiu. Tikrai mėgaujuosi, žinoma.
– Bet ar nemanai, kad kai kurie žmonės dėl to galvoja, kad tu esi blogas komandos draugas? Tu esi šitą girdėjęs ir anksčiau, taip? Aš galiu paliudyti, kad tai nėra tiesa, bet kai tu bandai, kaip pats sakai – būti savimi, bet kartais elgiesi su fanais kaip šiknius, kai kuriems gali atrodyti kaip blogiukas?
– Net neįsivaizduoju. Bet man ir nelabai rūpi. Bet jeigu tu esi toks žmogus, kuris apie kitą žmogų sprendžia prieš jį pažindamas, tai tik tavo nuomonė. Žmonės, kurie mane pažįsta, dažniausiai mėgsta būti su manimi. Manau, kad aš linksmas, su manim malonu būti, dažniausiai stengiuosi būti pozityvus, bet būna ir blogų dienų. Bet jeigu sprendi apie žmogų iš to, ką jis rašo tviteryje, man nesvarbu, nieko negaliu pakeisti.
– Miestuose, kuriuose žaidei – Maskvoje, Atėnuose, ypač Atėnuose, Milane – žmonės gatvėje tave atpažįsta, kalbina, fotografuojasi. O kaip JAV? Ar tave ten kas nors atpažįsta?
– Niekas nežino, kas aš toks. Visiškai manęs neatpažįsta. Bet man taip patinka, kaip šviežio oro gūsis.
– Pakalbam apie hobius. Ar turi hobių? Žvejoji? Skaitai knygas?
– Kartais paskaitinėju, žaidžiu daug vaizdo žaidimų, ypač dabar. Krepšinis yra mano hobis. Net kai baigsiu karjerą, vis tiek kasdien žaisiu. Čia ir yra mano hobis.
– Tu labai mėgsti futbolą, kiek pamenu. Kai žaidėm Milane, tu kartais važiuodavai žiūrėti rungtynių į Turiną, tu „Juventus“ fanas, taip?
– Taip. Turiu talentą futbolui, anksčiau vien tik žaidžiau, nelabai ką žinojau apie patį žaidimą. Pykdavau, kai patekdavau į nuošalę, ne visas taisykles žinojau. Bet kai pradėjau žaisti Europoje, pradėjau lankytis rungtynėse ir nuo tada dar labiau pamilau. Pirmąkart Italijoje – buvo antras mano sezonas Europoje – pradėjau labiau domėtis futbolu, „Juventus“ tuo metu buvo geriausia komanda lygoje.
– O ar pats mokėtum žaisti? Nes paprastai JAV krepšininkai prastai žaidžia futbolą.
– Mes nuolat žaidėm futbolą treniruotėse. Aš geras visose sporto šakose.
– Stalo tenise?
– Galėčiau būti tikrai ne prasčiausias žaidėjas.
Visą laidą pamatysite vaizdo įraše. Kiekvieną penktadienį per Delfi TV M. Kuzminskas naujoje laidoje „Iš rūbinės“ kalbina įdomiausius krepšinio žmones – krepšininkus iš visos planetos, buvusius bendraklubius ir varžovus, trenerius, teisėjus, vadybininkus, agentus bei šokėjas.
