Nors D. Edwardsas Lietuvoje žaidė trumpiau nei sezoną, LKL metraščiuose amerikietis krepšininkas paliko ne vieną iki šiol rekordiniu išliekantį įrašą.
Stepono Kairio į „Šilutės“ komandą pakviestas amerikietis iš tiesų stebino (ir stebina) asmeniniais statistikos pasiekimais. Per rungtynes atlikęs 18 rezultatyvių perdavimų ir perėmęs 11 kamuolių jis iki šiol pirmauja šiose statistikos kategorijose, nors nuo tada prabėgo jau beveik ketvirtis amžiaus.
Ko vertos vien jo 1995-ųjų gruodžio 8-osios rungtynės su Panevėžio „Lietkabeliu“, kurias „Šilutė“ laimėjo 92:82, o D. Edwardsas per 40 min. pelnė 41 tašką, atliko 15 rezultatyvių perdavimų, perėmė 11 kamuolių (minėtasis rekordas) ir surinko net 62 efektyvumo balus. Tai iki šiol yra ketvirtas geriausias rezultatas lygos istorijoje.
Papasakoti apie šį išskirtinį legionierių kalbėdamas su Delfi sutiko jį treniravęs S. Kairys.
„Labai liūdna žinia mus pasiekė. Tai tik dar kartą parodo, kokia klastinga liga yra koronavirusas ir kokie atsargūs mes visi turime būti“, – trečiadienį ryte kalbėjo šilutiškis krepšinio treneris, prisiminęs ir gana ekstravagantišką D. Edwardso asmenybę, ir jo žaidimo stilių, ir kai kuriuos neįprastus amerikiečio nuotykius Lietuvoje.
„McDonald's“ Nidoje
Į Lietuvą D. Edwardsas persikėlė iš NCAA lygos, Teksaso A&M universiteto komandos, kurios marškinėlius po gero dešimtmečio apsivilko aukštaūgis iš Vilniaus Antanas Kavaliauskas.
Joje per trejus metus nuo 1991 iki 1994 (patį pirmą sezoną NCAA amerikietis praleido Džordžtauno universiteto ekipoje) gynėjas pasižymėjo tuo pačiu, kuo vėliau išsiskyrė ir Lietuvoje – jo 602 rezultatyvūs perdavimai ir 228 perimti kamuoliai iki šiol yra „Aggies“ vadinamos komandos rekordai.
Taigi, į Lietuvą iš JAV persikėlė vietos NBA neradęs bet NCAA padangėje gana ryškiai spindėjęs žaidėjas, atsidūręs po amerikiečius į Šilutę kviesdavusio, bet reiklumo bendraujant su jais neprarasdavusio S. Kairio sparnu. Kaip paaiškėjo netrukus, „Šilutė“ tapo pirma ir paskutine profesionalia komanda D. Edwardso gyvenime.
„Kai jis atvyko, mes ruošėmės sezonui ir stovyklavome Nidoje. Kiek pamenu, paplūdimyje ant smėlio darydavome įvairiausius sprintus. Na, ir jis kartu su vidurio puolėju Raimondu Leikumi (ūgis – 210 cm, – red. past.) visuomet atbėgdavo paskutinis. Matėsi, kad turi viršsvorio, ir man tada į galvą dingtelėjo mintis: „Na va, ir tu pasirinkdamas žaidėją vieną kartą įkliuvai“. Bet po kelių dienų salėje aš pamačiau, kaip jis draugauja su kamuoliu, kaip jį gali perduoti. Tada mano abejonės išsisklaidė“, – dulkes nuo prisiminimų nupūtė S. Kairys.
Anot trenerio, Nidoje užfiksuotas ir vienas iš kurioziškiausių D. Edwardso viešnagės Lietuvoje epizodų.
„Pamenu, vieną dieną Nidoje Davidas dingo. Žinoma, aš pasiteiravau, kur jis prapuolė. Komandos draugai man sako: „Išėjo „McDonald's“ restorano ieškoti... Įsivaizduokite, Nida, 1995-ieji”, – šyptelėjo treneris.
Kamuolio virtuozas
Anot S. Kairio, per visą LKL istoriją tarp mūsų šalyje žaidusių krepšininkų nebuvo geriau už D. Edwardsą kamuolio valdžiusio žmogaus.
„Jis buvo tarsi suaugęs su kamuoliu, tai buvo lyg jo kūno tęsinys. Tikrai mačiau daugybę Lietuvoje žaidusių krepšininkų. Išskirtinių jų, žinoma, pasikvietė „Žalgiris“, bet labai abejoju, ar dar kas nors turėjo išsiugdęs tokią gerą driblingo techniką. Tuo jis buvo unikalus“, – dėstė pašnekovas, netrukus papasakojęs ir vieną jam labai įsiminusį momentą.
„Važiavome žaisti atsakomųjų Radivojaus Koračo taurės rungtynių į Nikolajevą Ukrainoje. Pamenu, kad Davidas tiesiog negalėjo valgyti to valgyklinio pateikto maisto – kepinių sename aliejuje. Išėjo į turgų, prisipirko arbūzų ir „Snickers“ šokoladukų. Bet per pačias rungtynes įvyko įdomus dalykas. Nors mes atsilikome, pagal bendrą dviejų rungtynių rezultatą buvome priekyje, nes Lietuvoje varžovus įveikėme 20 taškų.
Taigi, pačioje pabaigoje mums reikėjo tiesiog palaikyti kamuolį ir „užmušti“ atakos laiką. Ir ką padarė Edwardsas? Nors buvo spaudžiamas dviejų žaidėjų, jis su kamuoliu nuėjo tarp centro linijos ir šoninės linijos, ten atsistojo ir vienoje vietoje sugebėjo driblinguoti taip, kad iš jo kamuolio atimti nepavyko. Niekada nesu matęs nieko panašaus“, – stebėjosi S. Kairys.
Kliuvo „Žalgiriui“
Tiesa, žavinčius žaidimo epizodus dažnai keisdavo nesusipratimai dėl žaidėjo charakterio ir jo požiūris į krepšinį Lietuvoje. Kaip pastebi treneris, iš JAV atvykęs krepšininkas LKL čempionatą įsivaizdavo esant itin žemo lygmens ir galvojo visus įveiksiantis vienas.
„Jis iš tikrųjų bandė žaisti vienas prieš visus, galvojo esantis Jordanas. Ir tai tęsėsi tol, kol mano kantrybė trūko. Nuolat duodavau pastabas, kad reikia dalintis kamuoliu, nebūti savanaudžiu. Na, ir vieną sykį per komandos susirinkimą nebeatlaikiau – pasakiau, kad negalima žaisti lyg viščiukui be galvos ir reikia būti komandos dalimi.
Jis labai įsitempė, o tuometinis mano asistentas – taip pat amerikietis Darylas Blankas, tiesiog pašiurpo. Kaip aš galiu savo lyderiui sakyti tokius žodžius? Bet aš tuo metu visus traktavau vienodai – tiek jaunus, tiek vyresnius, tiek geresnius, tiek blogesnius. Jeigu kažkas kažką ne taip darydavo, reaguodavau vienodai“, – bendravimą su žaidėjais prisiminė S. Kairys.
Ir, anot jo, išvados bent jau laikinai buvo padarytos.
„Jau kitą dieną žaidėme su „Žalgiriu“ Šilutėje. Davidas rungtyniavo dėl komandos, buvo tas kūrėjas, kuris nesunkiai įsiverždavo į baudos aikštelę, sutraukdavo gynybą ir atmesdavo kamuolį. O mes tuo metu turėjome snaiperį Laimį Ulevičių, jis tose rungtynėse pataikė visus 6 tritaškius.
Laimėjome didele persvara, o Davidas įrodė, kad norėdamas gali būti visiškai kitoks“, – pažymėjo krepšinio specialistas. „Šilutė“ tas rungtynes laimėjo 103:88, L. Ulevičius surinko net 28 taškus, o D. Edwardsas nuo savęs pridėjo 20 taškų ir net 15 rezultatyvių perdavimų.
Daugiau nebežaidė
Visgi, kaip pasakoja S. Kairys, amerikiečio karjera Lietuvoje neužsitęsė, o tam įtakos turėjo įvairios aplinkybės.
„Pamenu, jisai išvažiavo Kalėdų atostogų ir grįžo kitoks. Nežinau, kas įvyko, ką jis darė, bet po tos pusantros savaitės grįžo kitas žmogus, nebeturėjo tokios aistros, energijos, ugnies. Sunku pasakyti, kas atsitiko, bet žaidimo kreivė ėmė smigti.
O vėliau prasidėjo atlyginimų vėlavimas mūsų klube, didžiulės iš atlyginimo išskaičiuotos sumos dėl pokalbių telefonu... Šiuo atžvilgiu nenusisekė nei mums, nei jam. Viskas baigėsi tuo, kad jie su mano asistentu D. Blanku nieko nesakė ir vieną dieną, dar nesibaigus sezonui, dingo“, – įvykių eigos neužmiršta treneris.
1995-1996 m. sezone D. Edwardsas LKL čempionate buvo antras pagal rezultatyvumą – per 28 sužaistas rungtynes jis vidutiniškai rinko po 23,2 taško. Jį pralenkė tik Plungės „Olimpui“ atstovavęs kanadietis Joe Vickery (vid. 23,4 taško).
Pagal rezultatyvius perdavimus (vid. 8,7) ir perimtus kamuolius (vid. 4,4) D. Edwardsas buvo neginčytinas lygos lyderis.
„Pamenu, tarp jo ir J. Vickery vyko tarsi asmeninės varžybos. Konkurencija, ambicijos – kaip ir Šilutė su Plunge, taip ir patys žaidėjai turėjo savo kovą. Iš tikrųjų D. Edwardsas buvo išskirtinis krepšininkas, pagal talentą turėjęs žaisti labai aukštame lygyje. Ir mums tiesiog pasisekė, kad jis atvyko į Lietuvą.
Visgi, kaip parodė laikas, kai kurie šalutiniai jo buvo ne visai vykę, kažkas vyko ne visai teisingai. Kiek teko girdėti, jau vėliau JAV vyko visko, gyvenimas buvo margas, bet daugiau profesionaliai krepšinio jis nebežaidė“, – į smulkesnes detales nesileido S. Kairys.
Patirtis iš JAV
„Šilutė“, net ir netekusi D. Edwardso, aprašytame reguliariajame sezone užėmė aukštą 4-ąją vietą, bet ketvirtfinalyje 0-2 nusileido Vilniaus „Sakalams“.
Tuometinėje Šilutės komandoje D. Edwardsas žaidė kartu su lietuviais L. Ulevičiumi, R. Leikumi, Robertu Kuncaičiu, Mindaugu Timinsku, Žydrūnu Stankumi, Tomu Rimkumi, Arvydu Straupiu, Mindaugu Jaruševičiumi, Petru Joniku, Tomu Ivanausku ir kitais. Komandoje šmėkštelėjo ir dar keli amerikiečiai – Sanderis Jaxonas ir Anotoine'as Hartas.
Po metų – 1996-1997 m. LKL reguliariajame sezone – šilutiškiai apskritai finišavo treti ir nužygiavo iki pusfinalio.
LKL čempionate Šilutės komanda žaidė iki 1999-ųjų, vėliau dėl įvairių aplinkybių ir gerokai sumažėjusio biudžeto persikėlė į tuometinę Lietuvos krepšinio A lygą, antrame pagal pajėgumą šalies divizione žaidžia iki šiol.
„Daug kas mano, kad „Šilutės“ sėkmė tiesiogiai priklausė nuo užsieniečių. Taip, mes turėjome gerų krepšininkų, bet aš iš JAV buvau parsivežęs ir gynybos, ir žaidimo per aikštės vidurį, ir trikampio puolimo sistemas – buvau tai perdaręs mūsų sąlygomis. Ir žaisdami per vidurio puolėją R. Leikų mes tai tiesiog darėme geriau už kitas komandas.
Kaip pavykdavo į Šilutę pasikviesti gerus legionierius? Atsakymas – mokėti ieškoti. Rinkoje visada yra žaidėjų, kurie vaikosi pinigus. Bet yra ir tokių, kurie pradžioje nori įkišti nosį į tarpdurį, skverbtis į Europą ir daryti karjerą. Ir ne iš karto žiūri į finansinę pasiūlymo pusę“, – vaizdingai apibendrino S. Kairys.
Daugiau apie išnykusius LKL klubus galite paskaityti čia.
