Grįžus į anuos laikus užplūsta daugybė ryškių kadrų, o pagrindiniu šio atmintin įsirėžusio gyvo dokumentinio filmo veikėju neabejotinai išlieka „nykštukas milžino širdimi“ – vos 178 cm ūgio įžaidėjas Tyusas Edney, pelnytai tapęs visos Eurolygos MVP.
Vos vieną sezoną Lietuvoje praleidęs gynėjas sugebėjo padaryti tai, kas nepavyko net pačiam Arvydui Saboniui – atvesti „Žalgirį“ į Eurolygos Olimpą. Tiesiai iš NBA lygos klubo Bostone į Kauną persikėlęs T. Edney čia išgyveno pirmuosius savo karjeros Europoje žingsnius ir padovanojo mūsų šalies krepšinio gerbėjams neišdildomų išgyvenimų.
Antrąjį sezoną Kalifornijos universiteto (UCLA) vyriausiojo trenerio asistento poste ką tik užbaigęs amerikietis savo žaidimo Lietuvoje metu paliko kuklaus, šilto ir geraširdiško žmogaus įspūdį. Praėjus 20 metų nuo išvykimo iš Kauno T. Edney sutiko pasidalinti savo gyvais iki šiol įspūdžiais iš čempioniškojo 1998-99-ųjų sezono ir išskirtinio interviu metu tik dar labiau išryškino minėtąsias savo charakterio savybes.
– Tyusai, kokie ryškiausi atsiminimai jus aplanko atsiminus tą legendinį 1999 metų sezoną?
– Turbūt tiesiog visas tas laikas, kurį praleidome su klubu ir komandos draugais. Tai buvo pirmas kartas mano karjeroje, kai išvykau žaisti į užsienį, ir visa ta patirtis gerokai skyrėsi nuo to, ką buvau išgyvenęs iki tol. Atsimenu tą akimirką, kai supratau, su kokiais gerais krepšininkais man teko laimė rungtyniauti. Nežinojau, kad mes būsime tokie stiprūs, tiesiog maniau, kad būsime gera komanda. Visa ta patirtis buvo labai smagi, o faktas, jog sugebėjome iškovoti tiek pergalių, tik pridėjo jai papildomo džiaugsmo.
– Jūsų iškovotas titulas tapo viena didžiausių sensacijų per visą Eurolygos istoriją. Jei jums tektų sudaryti įsimintiniausių savo karjeros akimirkų sąrašą, kurioje vietoje atsidurtų šis „Žalgirio“ triumfas?
– Pirmąją vietą turbūt visgi skirčiau NCAA titului, kurį iškovojau studijuodamas UCLA universitete. Tačiau antroje vietoje neabejotinai įrašyčiau su „Žalgiriu“ iškovotą titulą. Tai buvo neįtikėtini metai. Mes buvome nurašyti nuo pat sezono pradžios, niekas nesitikėjo, kad mes būsime tokie stiprūs. Tačiau mes tiesiog žaidėm, tobulėjom, skynėm pergales ir galiausiai viskas baigėsi tiesiog tobulai.
– Ar atvykęs į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų patyrėte kultūrinį šoką?
– Taip, truputėlį (juokiasi). Atsimenu net ir nusileidus oro uoste man jis pasirodė mažas ir pakankamai senas. Tuomet pagalvojau „O, Dieve, kur aš čia atvykau?“ (juokiasi). Iškart susiskambinau su Zideku ir klausiau jo: „George'ai, kas čia darosi?!“ (juokiasi). Bet tuomet viskas su kiekvienu žingsniu ėmė darytis vis geriau. Aš pamačiau savo butą, kuris buvo toje gražioje pėsčiųjų gatvėje... Koks jos pavadinimas?
– Laisvės alėja?
– Taip, taip! Su visomis parduotuvėmis ir restoranais. Ten buvo labai gražu, tad, kaip sakiau, viskas gerėjo su kiekviena diena, bet iš pat pradžių tikrai patyriau šiokį tokį kultūrinį šoką.
– O kalbant apie krepšinio stilistiką, ar sunku buvo prisitaikyti prie europietiško krepšinio visą gyvenimą praleidus JAV krepšinio mokykloje?
– Taip, manau, kad iš pat pradžių tas skirtumas tikrai jautėsi. Atvykus iš NBA stiliaus skirtumai tikrai ryškūs. Tad man prireikė minutėlės, kad įprasčiau prie kitokių taisyklių – žingsnių traktavimo ir kitų panašių smulkmenų. Taip pat, prie teisėjavimo, kas čia laikoma pražanga, o kas ne. Manau, kad visų tų dalykų įsisavinimui prireikė šiek tiek laiko, bet prie to įpratus viskas buvo gerai.
– Paminėjote žaidimą NBA lygoje. Žaisdamas Sakramento „Kings“ klube rungtyniavote su vienu garsiausių visų laikų Lietuvos krepšininkų Šarūnu Marčiulioniu ir abu rinkote identišką statistiką – po 10,8 taško. Ar jis turėjo kokios nors įtakos jūsų sprendimui atvykti į Lietuvą?
– Taip, jis buvo vienas pirmų žmonių, kuriuos sutikau čia atvykęs. Jis iškart sakė: „Nesijaudink, tau čia patiks, viskas bus gerai“. Ir nuo pat pirmos dienos jis manimi rūpinosi ir man labai padėjo. Aš tai labai vertinu. Rooney yra geras vyrukas, geras žmogus. Jis turi sūnų, kuris irgi gerai žaidžia, ar ne? Aš tiesiog klausiu.
– Taip. Bet garsesnis Lietuvos krepšinio ikonos sūnus yra Arvydo Sabonio atžala Domantas, kuris dabar žaidžia NBA.
– Oi, ne, jį žinau. Mes prieš jį žaidėm, jis labai geras.
– Taip, Gonzaga prieš UCLA. Ar palikęs Kauną kada nors susitikote su Anthony Bowie?
– Mes niekada su juo neužmezgėme pernelyg artimo ryšio. Pasišnekėdavome, bet ne daugiau. Man atrodo, kad mačiau jį kažkada, kai teko prieš jį žaisti. O, Dieve, pamiršau, kur jis po to žaidė.
Berods, Graikijoje. Graikijoje ir Rusijoje, tik, deja, neatsimenu chronologinės sekos.
Čia, Jungtinėse Valstijose, niekada jo nesutikau. Kažkada pasišnekėdavome, bet vėliau praradome vienas kito kontaktus, man rodos, aš pamečiau jo telefono numerį. Pastarąjį kartą, kai su juo kalbėjausi, jis užsiėmė rekreacinių pramogų organizavimu savo bendruomenei ir joje gyvenantiems vaikams.
– O ar palaikote ryšius su kitais buvusiais komandos draugais, treneriais ar kitais Lietuvoje sutiktais žmonėmis?
– Stengiuosi kartas nuo karto pabendrauti su treneriu. Ir, žinoma, Zideku, tiesą pasakius, net ir šiandien su juo susirašinėjau (juokiasi). Sakiau jam, kad man labai gaila, jog negalėsiu atvykti į Kauną. Su kitais komandos draugais galbūt ne taip labai, truputį atitolau nuo jų. Man rodos, paskutinis su manimi susisiekė Dainius Adomaitis. Sunku palaikyti ryšius, kai mus skiria toks atstumas ir laiko juostų skirtumas.
– Iškovojus Eurolygos čempionų titula visų Kauno klubo krepšininkų vertė gerokai išaugo. Ar egzistavo nors mažiausia galimybė, kad po sezono būtumėte pasilikęs „Žalgiryje“?
– Žinau, kad norėjau tą padaryti, nes mes buvome labai gera komanda. Tačiau tuomet su manimi susisiekė Trevizo „Benneton“, dar viena labai aukšto lygio organizacija, ir aš nusprendžiau išbandyti save Italijoje.
– Ar šis karjeros žingsnis pasiteisino?
– Taip. Manau, kad man tai buvo gera patirtis. Ten irgi turėjome geras komandas ir tai padėjo mano karjerai. Tad manau, jog tai buvo geras sprendimas.
– Iškovojęs naudingiausio Eurolygos finalo ketverto žaidėjo apdovanojimą kartu su juo gavote ir nekasdienišką trofėjų – pavadinkime jį miniatiūrine keistai aprengto žmogaus statulėle. Ar jis išliko iki šių dienų?
– O, „vyrukas“! (juokiasi) Taip! Taip, vis dar jį turiu. Jis dabar gyvena pas mano mamą (juokiasi).
– Kiek vėliau, grįžęs į Lietuvą, gavote paveikslo „Žalgirio mūšis“ reprodukciją. Ar išsaugojote ir ją?
– O, taip... Taip, vis dar turiu tą paveikslą!
– Kiek tokių atsiminimų iš šio sezono turite savo kolekcijoje?
– Aš vis dar turiu savo „Žalgirio“ aprangą, turiu visus treniruočių atributus... Turiu viską, ką tik galėjau parsivežti. Tie daiktai sukelia labai malonius prisiminimus. Tai buvo pats smagiausias mano sezonas Europoje, tad pasilikau viską, kas buvo įmanoma. Visi tie daiktai man labai mieli ir brangūs.
– Ar vis dar domitės europietišku krepšiniu? Ar sekate savo buvusių komandų rezultatus?
– Stengiuosi, tačiau tai labai sudėtinga. Dirbdamas UCLA trenerių štabe aš turiu stebėti daug vidurinių mokyklų ir NCAA pirmenybių krepšinio, tad man sunku tuo pačiu rasti laiko sekti Eurolygos rungtynes. Be to, jas pas mus labai retai transliuoja per televizorių, bet kai pavyksta pagauti transliaciją, ją pažiūriu su malonumu. Man įdomu stebėti, kas vyksta Eurolygoje, kaip žaidžia komandos, kaip joms sekasi. Tad stengiuosi žiūrėti kuo daugiau Eurolygos rungtynių, kiek tik įmanoma.
– Pernai „Žalgiris“ buvo arčiausiai to, kad pakartotų 1999-ųjų sėkmę. Ar domėjotės šiuo jų žygiu?
– Taip, žinoma! Visada seku jų rezultatus socialiniuose tinkluose. Man rodos, kad seku jų „Instagram“ puslapį ir kitus socialinius kanalus. Visada stengiuosi ten išreikšti savo palaikymą komandai. Labai dėl jų džiaugiausi, tikėjausi, kad jiems pavyks triumfuoti. Šarūnas Jasikevičius yra puikiai savo darbą dirbantis treneris ir visada buvo geras mano bičiulis, tad labai sergu už jo sėkmę. Buvau labai užsivedęs, tikėjau, kad jiems pavyks. Dažnai pagalvodavau, kad norėčiau dabar būti Kaune ir juos palaikyti.
– Per savo NBA karjerą žaidėte su visa plejada lygos žvaigždžių – nuo Mitcho Richmondo iki Reggie Millerio. Ar toje legendinėje „Žalgirio“ sudėtyje buvo krepšininkų, kurie galėjo žaisti aukščiausiame lygyje – NBA pirmenybėse?
– Taip, manau, kad Saulius galėjo žaisti NBA. Jis buvo labai geras. Eurelijus turbūt taip pat, kadangi jis buvo puikiai metimus blokuojantis gynybinio pobūdžio vidurio puolėjas. Jiedu tikrai galėjo įsitvirtinti lygoje.
– Kai grįžote į Kauną su Eurolygos trofėjumi, jus pasitiko daugiatūkstantinė žmonių minia. Toje sirgalių jūroje buvo iškeltas įsimintinas plakatas, papuoštas užrašu „Edney yra Dievas“. Ar atsimenate šią akimirką?
– (juokiasi) Žinoma. Gal galite priminti, kaip ta frazė skambėjo lietuviškai?
– „Edney yra Dievas“.
– Taip taip, teisingai! (kartoja lietuviškai) „yra Dievas“. Atsimenu, kad mano komandos draugai juokėsi iš manęs ir sakė: „Žiūrėk, žiūrėk!“. O aš klausiau – kas ten parašyta? (juokiasi) Ir kai jie man išvertė, susigėdau ir sakiau „Ne, ne, negalima taip sakyti!“ (juokiasi).
– Ar kada nors matėte geresnį plakatą?
– O, ne. Šitas tikrai yra numeris vienas, neabejotinai (juokiasi).
– Palikęs „Žalgirį“ jau kitais metais grįžote į Kauno sporto halę su Trevizo „Benneton“ ir pasiekėte savo Eurolygos rezultatyvumo rekordą su 27 pelnytais taškais. Ar tai tik sutapimas, ar norėjote kažką įrodyti Kauno klubui, ar tiesiog gerai jautėtės sau pažįstamoje salėje?
– Manau, kad tiesiog gerai jaučiausi, buvau laimingas, turėdamas galimybę sugrįžti. Norėjau sužaisti gerai ir man pavyko. Galbūt užplūdo pergalingi atsiminimai, todėl buvau tokios geros savijautos. Deja, tuos taškus pelniau prieš savo buvusią komandą. Tačiau buvo labai smagu grįžti ir dar kartą rungtyniauti toje salėje.
– Prabėgus 20 metų čempioniškoji „Žalgirio“ komanda atrodo dar labai išskirtinė nei tada. Šiltus jūsų visų tarpusavio santykius puikiai iliustruoja ir tai, kaip jūs atšventėte iškovotą titulą – ne daug komandų tokius pasiekimus atšvenčia nuskustomis galvomis ir bendrai įrašyta čempionų daina. Ar dar kada nors patyrėte ką nors panašaus, prieš ar po 1999 metų?
– (juokiasi). Ne. Kaip jau minėjau, panašius jausmus išgyvenau tik UCLA, bet net ir ten galvų nesiskutome. Tai buvo pirmas kartas. Bet mes tikrai buvome labai artimi, todėl ši komanda ir buvo ypatinga. Šis ryšys mums ir leido pasiekti tiek, kiek pasiekėme.
– Kalbant apie čempionų dainą, ar kartais išsitiesiate fotelyje, įsijungiate ją ir prisimenat tuos čempioniškus metus?
– Ū-la-la, hei-hei! (juokiasi). Neatsimenu kokiomis aplinkybėmis, bet kažkada ją pamačiau internete. Visa mano šeima labai smagiai juokėsi iš to klipo. (juokiasi) Buvo labai juokinga akimirka. Nuostabūs atsiminimai.
– Šiuo metu dirbate treneriu savo „alma mater“ – UCLA universitete, kuriame esate turbūt dar didesnio ryškumo ikona nei Kaune. Ar šis darbas yra jūsų svajonės išsipildymas?
– Taip. Tai puiki patirtis ir puiki galimybė. Labai smagu grįžti ir padėti mūsų komandai siekiant iškovoti dar vieną čempionų titulą. Mėgaujuosi šia galimybe. Dabar mes atleidome vyriausiąjį trenerį, tad šiuo metu aš nežinau, ar dirbsiu čia ir kitą sezoną, bet čia praleisti metai tikrai buvo labai gera ir smagi patirtis.
– Neabejoju, kad krepšinio sirgaliai Lietuvoje bus labai laimingi skaitydami visus šiuos jūsų žodžius. Ar norėtumėte jiems ką nors perduoti?
– Perduokite jiems, kad Lietuvoje praleisti metai buvo pats maloniausias mano sezonas Europoje. Aš vis dar nuolatos visiems pasakoju istorijas apie jūsų šalį ir joje gyvenančius nuostabius krepšinio sirgalius. Būdamas ten pajutau, kad mūsų pergalę Eurolygoje šventė ne tik Kaunas, šventė visa Lietuva. Esu labai dėkingas jiems visiems už jų meilę krepšiniui ir mūsų komandai. Šios patirties nepamiršiu niekada.
* * *
Beje, plakato „Edney yra Dievas“ protagonistas 1998 metais Marijos žemėje atsidūrė tik per visišką atsitiktinumą: tą vasarą „Žalgiris“ visomis išgalėmis bandė įtikinti Kaune pasilikti savo herojų Ennisą Whatley, o šiam nutarus baigti karjerą, įsigijo gynėją Tony White'ą. Tačiau šiam iškilo tam tikrų asmeninių problemų ir jis sutartį nutraukė. Tuomet Šabtajus Kalmanovičius kreipėsi į legionierių Jirį Zideką ir paprašė parekomenduoti kokį nors NBA lygio įžaidėją – čekas prisiminė savo buvusį kambario draugą T. Edney, su kuriuo 4 metus gynė UCLA garbę bei tapo NCAA nugalėtojais. Mažylio iš Bostono „Celtics“ kandidatūra „Žalgiriui“ tiko.
Visą įspūdingą specialų DELFI multimedijos projektą, skirtą „Žalgirio“ triumfo Eurolygoje 20-mečio jubiliejui, rasite čia – Eurolyga-ga: istorinė „Žalgirio“ pergalė
