Praėjusį sezoną „Žalgiris“ savo galingu žaidimu stebino Europą, tačiau dabar Lietuvos čempionai yra priversti susidurti su karčia realybe. Eurolygos mastais dideliu biudžetu negalintis pasigirti „Žalgiris“ turnyro lentelėje lenkia tik tas komandas, už kurias yra turtingesnis.
Tarp 16 komandų žalgiriečiai tėra 13-ti, galimybių patekti į geriausių aštuntuką liko labai nedaug, o už nugarų bendroje rikiuotėje žengia tik Las Palmo „Gran Canaria“, Podgoricos „Budučnost“ ir Stambulo „Daruššafaka“.
Maža to, su rimtomis problemomis buksuojantis „Žalgiris“ susidūrė ir Lietuvoje. Vilniaus „Ryto“ komandai buvo pralaimėtas Karaliaus Mindaugo taurės finalas, o sekmadienį Kauno klubas išvykoje atrodė kur kas prasčiau už Klaipėdos „Neptūną“ ir Kazio Maksvyčio auklėtiniams nusileido jau trečią sykį šiame sezone.
Nors „Gigantes del Basket“ žurnalistas Miguelis Loisas su treneriu kalbėjosi dar prieš Karaliaus Mindaugo taurės finalą, „Žalgiriui“ viešint Barselonoje, ispano užduoti klausimai Š. Jasikevičiui visiškai aktualūs ir šiandien – gruodžio pabaigoje prasidėjusi Kauno klubo krizė užsitęsė iki dabar.
Krepšinis.lt pateikia pokalbio santrauką ir įdomiausius klausimus su Š. Jasikevičiaus atsakymais.
– Treneri, žiniasklaidoje ir sirgalių jūs nuolat lyginamas su garsiausiu Europos treneriu Željko Obradovičiumi. Ar tie lyginimai nėra „perspausti“?
– Labai stipriai. Aš dar tik tris sezonus dirbu profesionaliu treneriu, dar tik pradžia. Iš Željko mokiausi, mokausi ir visada mokysiuosi.
– Kokių prisiminimų turite iš praėjusio sezono? Tas emocijų protrūkis po ketvirtfinalio, kuriame įveikėte „Olympiakos“ ir patekote į finalo ketvertą, turbūt jau yra tik istorija.
– Taip, tai įvyko, ir tai jau yra užmiršta. Viskas naujame sezone prasidėjo iš naujo. Aš manau, kad ateityje tai yra pakartojamas dalykas, tačiau, neabejotina, labai sunkiai. Juk kitos komandos yra paties aukščiausio meistriškumo. Aš manau, kad „Žalgiriui“ artimiausiais metais iššūkis bus vėl patekti į Top 8 – tada ir pamatysime, kur yra klubo „stogas“.
– Prieš keletą metų į „Žalgirį“ daugelis klubų nežiūrėjo taip rimtai, kaip žiūri dabar – komanda iššūkius meta visiems, kovoja varžovų aikštėse. Ar tai jūsų nuopelnas?
– Paskutiniais metais žaidėjai sugebėjo suvokti, kad gali laimėti bet kurioje arenoje. Dabartinis mentalitetas – nuo vienų rungtynių žygiuoti link kitų. Esminis dalykas tas, kad visi esame profesionalai, o tai mums leidžia nupiešti išsamų žaidimo planą, koncentruojantis į detales.
Aš nežinau, ar tai yra mano nuopelnas, man kovojimas yra natūralus dalykas. Pernelyg nesirūpinu dėl titulų ateityje, gyvenu šia diena galvodamas apie artimiausią treniruotę, artimiausias rungtynes... žvelgti į priekį nėra prasmės.
– Praėjusi vasara nebuvo lengva. Be Kevino Pangoso ir Vasilije Micičiaus, reikėjo iš esmės perrikiuoti gretas.
– Kiekvieną sezoną prarasime žaidėjus, šiame klube mes privalome prie to priprasti. Praėjusios vasaros problema buvo ta, kad nepavyko pasirašyti sudėčių su krepšininkais, kuriuos norėjome matyti „Žalgiryje“. Kiekvienais metais sukuriame sąrašą su potencialiomis naujokų pavardėmis. Deja, pernai nepavyko pasikviesti nei pirmos, nei antros, nei trečios žaidėjo opcijos, kurias turėjome sąraše. Visgi, nepaisant to, suformavome gerą komandą, kuri kovoja ir dirba nuostabiai. Esu patenkintas.
– Šį sezoną jus užklupo traumos. Ar tai įtempto tvarkaraščio kaltė, ar tiesiog atsitiktinumas?
– Manau, kad tai yra atsitiktinumo vaisiai, ne kitaip. Per du ankstesnius sezonus mus lydėjo sėkmė, beveik neturėjome traumuotų žaidėjų. Dabar dirbame pagal tą pačią traumų prevencijos sistemą.... tačiau kartais iš tikrųjų nusisuka Fortūna.
– Lyginant su jūsų žaidėjo karjera, ar labai pasikeitė traumų prevencijos darbas?
– Iš esmės tai yra gana panašu. Aš visuomet turėjau rimtus trenerius. Pascualis, Obradovičius, Pešičius... Treniravomės daug ir kietai. O dabar treniruoti yra nebeįmanoma. Žaidžiame daug, praktiškai nėra laiko treniruotis ir atsistatyti. Dėl to nepaprastai svarbus dalykas – žaidėjų profesionalumas, kad jie prisižiūrėtų, ką valgo, ilsėtųsi. Jeigu ne tai, išsaugoti sveikus žaidėjus būtų labai sunku.
– Koks jūsų požiūris į FIBA-Eurolygos konfliktą?
– Apie tai galėtume kalbėti keturias valandas. ..Akivaizdu, kad vieną kartą abi pusės turi susėsti. Dabar Europos krepšinyje yra visiškas chaosas. Tai, ką daro FIBA, neturi absoliučiai jokios prasmės, ji turi tai suprasti.
– Ir koks, jūsų nuomone, būtų sprendimas?
– Sprendimas – kalbėtis. „Langų“ sistema negali funkcionuoti, tai neįmanoma. Aš negaliu suvokti, kaip federacijos tai atlaiko. Lietuvoje su vaikais dirbama tam, kad jie palaipsniui užaugtų iki rinktinės lygio. Ir kur pabaigia geriausi? NBA arba Eurolygoje, tiesa? O tada atsiranda „langai“ ir šie žmonės negali žaisti rinktinėje. Tai yra tiesiog kvaila. Tai neturi jokios prasmės ir daugiau negali funkcionuoti. Jeigu nori aikštėje pateikti geriausią produktą, turi suprasti, kad geriausi žaidėjai yra Eurolygoje ir NBA. Jų klubai į rinktinių „langus“ elementariai neišleis.
– Ar pats save matote kaip trenerį NBA lygoje?
– Priklauso nuo aplinkybių. Visuomet sakau, kad norėdami kilti karjeros laiptais, žaidėjai tiesiog turi atlikti savo darbą. Tačiau, būdamas treneriu, tu daugiau priklausai nuo klubo vadovo, nuo klubo filosofijos ir pačių žaidėjų, kuriuos turi. Nesu apsėstas dėl NBA, netgi priešingai. Jeigu atsiras galimybė, nuostabu, tačiau aš labai vertinu darbą aplinkoje, kuri tave gerbia, kuri supranta krepšinį, kuri irkluoja į tą pačią pusę. Todėl „Žalgiryje“ esu labai patenkintas, čia turiu viską ir negaliu prašyti daugiau.
– Tai – projektas. Kaip CSKA, „Fenerbahče“, „Real“... Toėl šios komandos ir yra geriausios kontinente šiuo metu?
– Taip, tai viena iš kertinių priežasčių. Tiek sporte, tiek gyvenime reikia konstruoti projektus ir turėti kantrybės. Paminėtose komandose treneriai dirba ilgus metus, sirgaliai jaučiasi identifikavęsi su žaidėjais, klubų vadovybė supranta sporto šaką ir jos sprendimai visuomet yra labai pasverti.
– Ar norėtumėte vieną dieną stoti prie „Barcelonos“ vairo?
– Nežinau kada tai bus, bet kai pabaigsiu savo karjeros etapą „Žalgiryje“, man iš tikrųjų nebus toks svarbus klubas, kuriame dirbsiu, bet bus svarbūs žmonės, su kuriais reikės dirbti. Didelė darbo dalis yra atliekama vasarą, siekiant sudaryti sudėtis, dairantis žaidėjų rinkoje, pratęsiant sutartis, bandant suprasti, kokią ateities viziją turi klubo vadovai... Tai yra svarbiausia.
– Jeigu nebūtumėte treneris, galėtumėte eiti į politiką. Leo Westermannas mano, kad sužibėtumėte rinkimuose Lietuvoje.
– Ne! (juokiasi). Iš tikrųjų jaučiu tvirtą užnugarį ir didžiulį palaikymą Kaune. Kiekvieną vasarą sklinda gandai, kad aš išvyksiu iš „Žalgirio“, tačiau tiesa yra tokia, kad labai sunku atrasti ką nors geresnio.
– Nemanote, kad žaidėjai gali pradėti stresuoti dėl jūsų didelio reiklumo, kai nurodymai griežtai dalijami visų rungtynių metu?
– Renkuosi tokį variantą, kad geriau stresą žaidėjui sukelsiu aš, o ne arenoje sukuriamas spaudimas. Žaidėjas didžiausią spaudimą turi jausti dėl sudaryto plano vykdymo, o ne dėl atmosferos, kuri vyrauja aikštėje arba dėl mačo eigos.
– Kaip manote, ar Europoje įsitvirtina mada žaisti žemu penketu?
– Be abejonės. Artimiausias metais reikia tai gerai išstudijuoti ir daryti atitinkamus pakeitimus, kad matytume kokybišką krepšinio spektaklį.
– „Žalgiris“ – mažiausiai tritaškių Eurolygoje metanti komanda. Priverčia aplinkybės?
– Viskas priklauso nuo to, kokią sudėtį turi. Mūsų žaidėjai lietuviai yra aukšti: Jankūnas, Kavaliauskas, Ulanovas... Jie nėra parengti mesti daug tritaškių, reikia išnaudoti kitas jų galimybes. Jeigu Ulanovas imtų mesti daug tritaškių, man juk sakytų, kad aš išprotėjau ir kad neturiu jam leisti to daryti (juokiasi).
