Lietuvos čempionams būtent ketvirtadienio mačas „Fernando Buesa“ arenoje yra kone paskutinė galimybė išgelbėti iš rankų slystantį sezoną Eurolygoje. Jeigu žalgiriečiai ketvirtą kartą iš eilės turės pripažinti Vitorijos „Baskonia“ ekipos pranašumą, viltis patekti į atkrintamąsias varžybas jie galėtų nebent laimėję visas likusias 6 reguliaraus sezono dvikovas.

„Žinau, kad šios rungtynės reiškia daugiau nei eilinės, bet aš asmeniškai stengiuosi savęs tokiomis mintimis neapkrauti, negalvoju, kad čia – finalas“, – išvakarėse Krepšinis.lt sakė „Žalgirio“ gynėjas Marius Grigonis.

Kitaip 21.30 val Lietuvos laiku prasidėsiančio mačo laukia Robertas Javtokas, kuriam nuo 2017 metų nebereikia nuogąstauti dėl „perdegimo“ prieš atsakingas rungtynes.

Karjerą „Žalgiryje“ užbaigęs 38-erių vidurio puolėjas tapo klubo sporto direktoriumi ir dabar kvaršina galvą kitokiomis mintimis.

Pavyzdžiui, kodėl per visą praėjusį sezoną trauma nebuvo į ožio ragą surietusi nė vieno Kauno ekipos žaidėjo, o šiame sezone pusei komandos vadovauja tai treneriai, tai gydytojai.

Jei ne prieš metus Eurolygoje iškovota trečia vieta, „Žalgirio“ buksavimas ne taip kristų į akis. Tačiau sporte kone kiekvienas neišvengiamai tampa savo šlovės įkaitu, tad ir R. Javtokui tenka rūpintis ne dėl „garbingo pasirodymo“ – vienas „Žalgirio“ vadovų vis dar jaudinasi, kaip paskutinę akimirką suspėti pakilti į geriausių aštuonetą.

„Visą gyvenimą turėjau vieną kvailą ydą – iki paskutinės dienos galvodavau, kad būsiu pirmas. Ir šiaip krepšinyje nuo bedugnės iki medalių kartais tebūna vienas žingsnis. Tikrai dar tikiu, kad kažką Eurolygoje galime nuveikti“, – sakė 2007-ųjų stipriausios žemyno lygos užkariautojas.

Su Krepšinis.lt jis kalbėjosi apie šio sezono nelaimes ir nusivylimus, kol kas nenaudojamą rezervą ir nemalonią skanduotę, kurią, kaip teigiama, užtraukė Vilniaus „Ryto“ sporto direktorius Linas Kleiza, kuomet atėmė vieną titulą iš „Žalgirio“ stovyklos.

– „Baskonia“ be Tornikės Šengelijos ir Jaysono Grangerio – lengviau įveikiamas varžovas? – Krepšinis.lt paklausė R. Javtoko

– Kai iškrenta pora lyderių, atrodo, kad komanda tampa silpna ir pažeidžiama. Iš savo karjeros – tiek žaidžiant rinktinėje, tiek klubuose – galiu pasakyti, kad tokiais atvejais lengvai gali nusvilti. „Baskonia“ vis tiek yra be galo gera komanda, įvairiapusiška, gali skirtingais būdais gintis, moka pulti. Turi jie ir silpnų vietų, bet kaip jas išnaudosime, priklausys nuo mūsų pačių.

Kiek atsimenu, mums čia visada nelabai sekdavosi. Atrodo, visos komandos būdavo lyg ir įveikiamos, tik baskai – kaip neperkopiamas barjeras. Dabar pats laikas jį griauti. Nesinori žaidėjams ant galvų užkrauti per didelio spaudimo, bet treneris akcentuoja, ir visi patys žino, kad šiai dienai mums kiekvienos rungtynės pasidarė tarsi finalai. Visi – profesionalai, ir turi jausti tą atsakomybę. Jeigu su ja nesusitvarkome, vadinasi, nesame verti kopti aukščiau.

– Traumos toliau neapleidžia ir „Žalgirio“, į Vitoriją atvykusio be Nate'o Wolterso ir Antano Kavaliausko. Ar tai – tik nusisukusi fortūna, o gal bandėte ieškoti gilesnių šios traumų virtinės priežasčių?

– Visada lengviausia aiškinti sėkme. Deja, bet šiuo atveju neturiu jokio kito atsakymo. Atrodo, nieko nedarome kitaip nei praėjusiais metais, niekas tikrai neperspaudžia krūvių. O gal tai įvairios smulkios traumelės susikaupė per keletą metų, ir kūnas galiausiai neatlaikė? Žaidėjams amžius taip pat turi reikšmę. Nesinori nieko kaltinti, tiesiog tikimės iš tos situacijos išbristi. Blogiausia, kad visą sezoną pas mus kas nors arba traumuotas, arba bando susigrąžinti sportinę formą po traumos. Visos sudėties komandos, pasiekusios optimalią formą, taip ir neturėjome.

Tai keista, ypač po praėjusių metų. Komplektavome komandą tikėdami, kad bus dar geriau, ir taip kol kas nėra. Viltis, kad kažką dar galime nuveikti, ir dabar išlikusi, bet faktas, jog ne visada viskas vyksta taip, kaip planuojame.

– Viską apgalvojęs sutiktumėte, kad komandos komplektacija pavyko ne taip, kaip prieš metus?

– Kas žino, kaip būtų, jei visi būtų sveiki ir nuolat galėtų žaisti. Be to, pačioje sezono pradžioje penkerias ar panašiai rungtynių pralaimėjome tik pačioje pabaigoje, minimaliu skirtumu. Būtume laimėję, gal žaidėjai kitaip pasitikėtų savimi, kitu keliu būtume pirmyn pajudėję.

Jeigu žiūrėsime tik į skaičius, rezultatus, išeitų, kad tas komplektavimas buvo nelabai vykęs, jei jau blogiau žaidžiame. Iš kitos pusės, nė neturėjome šanso jo dorai patikrinti, bent du ar tris mėnesius žaisti visa sudėtimi. Vienas, du, trys krepšininkai dabar nuolat lieka užribyje, ir negalime pasiekti to, ko norėtume.

Taip, galima sutikti, kad ne visi naujokai pasiteisino. Bet niekada ir nepavyksta visu šimtu procentų išsirinkti geriausius variantus. Lengva sakyti, kad, pavyzdžiui, likęs čia Vasilije Micičius žaistų geriau už savo įpėdinius. Bet juk jo alga po praėjusio sezono išaugo dvigubai ar trigubai. Čia jau kitas klausimas, ar mes galime sau leisti išlaikyti tokius žaidėjus ilgiau.

– Konkurencinė aplinka, kuriai įtaką daro kylančios Azijos lygos ir patrauklesnė nei anksčiau NBA G lyga, reiškia, kad „Žalgiriui“ su turimais resursais bus vis sunkiau ir sunkiau rasti jūsų minėtų idealių variantų už priimtiną kainą?

– Mes ir toliau bandome stiprinti savo jaunimo ugdymo sistemą. Manau, žaidėjų galima užsiauginti. Aišku, jaunimas irgi nežaidžia už dyką, gerai pasirodžius juos iškart perperka kiti klubai. Bet dvejus ar trejus metus galime jauną talentą išlaikyti, paskui uždirbti, didinti biudžetą.

O konkurencija, manau, visada buvo. Palaipsniui prie jos prisitaikome, randame plyšių, kur galima įlįsti. Tik paieškos mažiems klubams, žinoma, kur kas sudėtingesnės.

– Ar turite bent teorinių galimybių traumų atvertas spragas kamšyti „Žalgiriui“ priklausančiais, bet kitoms komandoms paskolintais žaidėjais?

– Dėl to norėtųsi didesnio bendradarbiavimo su kitais klubais. Puikiai suprantu, kad pirma atidavę, o paskui netikėtai atgal pasikvietę žaidėją, griautume kitos komandos planus, gelbėtume save skandindami kito laivą. Todėl šiai dienai negalime kada panorėję susigrąžinti nė vieno krepšininko, visų jų nuomos sutartys sudarytos bent jau metams. Nebent kitas klubas geranoriškai sutiktų atiduoti žaidėją, bet kas šaus sau į koją?

– O tokiems krepšininkams kaip Martinas Gebenas, Gytis Masiulis, Donatas Sabeckis ar Paulius Valinskas jau pakaktų meistriškumo padėti sprendžiant traumų krizę?

– Kai žiūri retrospektyviai, matai daug geriau. Jei nupirkai žymiai brangesnį žaidėją, o jis nedavė laukto rezultato, žinoma, kad geriau jau būtų buvę tą šansą suteikti savam. Bet kai perki, dar nežinai, ką gausi.

Manau, kad paskolinti žaidėjai čia būtų davę naudos, jų motyvacija įrodyti, kad yra verti „Žalgirio“, begalinė. Tik, žinoma, Eurolygoje leisdamas į aikštę nepatyrusį žaidėją, treneris smarkiai rizikuotų.

Šiaip ar taip, visus juos stebime, tariamės su treneriais, kiekvienam yra skirtingi planai. Kol jie neįgyvendinti, nereikia apie juos kalbėti. Skolinti žaidėjus kitiems turime neišvengiamai. Žingsnis iš Nacionalinės krepšinio lygos tiesiai į Eurolygą – pernelyg platus, pirma reikia apsišaudyti. „Žalgiryje“ tam galėtume skirti nebent po 10 minučių Lietuvos krepšinio lygoje – per mažai. Treniruotis būtų galima ir pas mus, manau, geriau nei bet kur kitur. Bet tai – ne tas pats, kas varžybų patirtis.

Vis dėlto manau, kad tokie žaidėjai turi geresnes galimybes tobulėti kitoje LKL komandoje ar užsienyje. Aišku, skolindami mes žiūrime, kad žaidėjas naujoje vietoje gautų minučių, patirties, jaustųsi patogiai. Dar geriau būtų, jei visi augtų vienoje komandoje, toje pačioje „Žalgirio“ sistemoje, toks ir būtų mūsų tikslas. Žinoma, ne visiems pavyksta, bet jei ne gerą žaidėją, tai bent jau gerą žmogų stengiamės užauginti.

– Grįžkime į Karaliaus Mindaugo taurės finalą, po kurio M. Grigonis sakė, kad „Žalgiris“ pralaimėjo „Rytui“, nors yra stipresnė komanda. Esate tokios pačios nuomonės?

– Ne. Ar mūsų biudžetas didesnis? Taip. Ar mes šiai dienai stipresni „popieriuje“? Gal. Bet jei mes to neįrodėme aikštėje, nesame stipresni. Kaip sakiau, sėkmės faktoriumi aš nelabai mėgstu kliautis. Net jei varžovai įmeta iš aikštės vidurio, ne sėkmė čia kalta, o mes – dėl to, kad leidome taip mesti.

– Socialiniuose tinkluose po finalo išplito „Ryto“ pergalės vakarėlio vaizdo įrašas – liudininkai teigia, kad vieną necenzūrinę, „Žalgirio“ gerbėjų ausiai nemalonią skanduotę traukė ir L. Kleiza. Kaip į tai reagavote?

– Iš tikrųjų, niekaip. Manau, kiekvienas švenčia, kaip nori, kaip moka. Pikta ne dėl to, kaip kas švenčia – pikta, nes švenčiame ne mes. O jeigu jau jie taip švenčia, tvarka, dėl to neturiu jokių problemų.

– Su L. Kleiza ne vienerius metus kartu žaidėte Lietuvos rinktinėje. Ar tarpusavio santykiai pasikeitė, kai abu tapote klubų, kurie yra principiniai varžovai, sporto direktoriais?

– Žinoma, kad konkurencija tarp klubų negali nesijausti. Iš kitos pusės, nors su Linu mes niekada ir nesikalbėdavome nuo ryto iki vakaro, jokių didelių barjerų tarp mūsų neiškilo. Pabendraujame ir dabar, susiskambiname, susirašome. Tik netraukiame vienas kito per dantį po pralaimėtų rungtynių. Atsirado šioks toks atstumas, oficialumas, bet jis nieko smarkiai nepakeitė.

– Ar „Rytas“ turi realių galimybių pateikti dar vieną siurprizą – Europos taurės turnyro ketvirtfinalyje įveikti jūsų buvusią komandą „Valencia“?

– Kaip suprantu, visi prognozuoja pergalę „Valencia“ ekipai. Bet tai nieko nereiškia. Kai aš su „Lietuvos rytu“ kažkada Europos taurės pusfinalyje nugalėjome tuometinę Valensijos „Pamesa“, jie taip pat buvo favoritai. Manau, ir dabar abi komandos turi vienodus šansus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Krepsinis.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (87)