„Kai Lietuva užsitikrino vietą finaliniame etape, pagalvojau, kad būtų neblogai patekti į rinktinę. Treneris mane pastebėjo, dar nežinau, ar norės pabandyti aikštėje, bet džiaugiuosi ir tuo, kad esu čia. Susipažinau su keletu derinių, pamėtėme į krepšį. Kaip sako krepšininkai, iki pirmo prakaito lašo jaudulio būna, bet po to viskas ėjosi sklandžiai“, – pirmaisiais įspūdžiais po pirmadienio treniruotės dalinosi Utenos „Juventus“ gynėjas Dovis Bičkauskis.
Naudingiausią klubo žaidėją Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) įvertinęs rinktinės ir Vilniaus „Ryto“ strategas Dainius Adomaitis iškart jį patraukė per dantį dėl emocingo Karaliaus Mindaugo taurės ketvirtfinalio, kuriame vilniečiai vargais negalais palaužė uteniškius, o vėliau laimėjo trofėjų.
Bet su kitu nacionalinės komandos naujoku apie senas „Ryto“ istorijas geriau nejuokauti.
„Palikime šitą temą praeityje“, – paklaustas, kokių prisiminimų kelia rinktinę priėmusi sostinės salė, nukirto Egidijus Mockevičius.
Praėjusią žiemą į Vilnių atvykęs 26-erių vidurio puolėjas iš pradžių žybtelėjo keliose rungtynėse, bet paskui pranyko ant komandos atsarginių suolo.
Vasarą „Rytas“ pasinaudojo galimybe nutraukti dar dvejus metus turėjusią galioti sutartį su kuršėniškiu, kurio karjerai slogų antspaudą uždėjo sunki peties trauma.
2016-aisiais baigęs Evansvilio (JAV) universitetą, 208 cm ūgio krepšininkas svajojo apie žaidimą NBA. Nors naujokų biržoje pašauktas nebuvo, jis nenuleido rankų ir bandė pasirodyti dukterinėje NBA D lygoje. Bet planus sugriovė trauma, neišvengiama operacija ir ilga reabilitacija.
Grįžus į tėvynę E. Mockevičiui nepavyko pademonstruoti to, dėl ko jis labiausiai buvo vertinamas Šiaurės Amerikos studentų lygoje (NCAA). Lietuvis paskutiniame kurse tapo geriausiu visos lygos kovotoju dėl atšokusių kamuolių, buvo išrinktas geriausiai besiginančiu konferencijos krepšininku.
Vilniaus klube jis galėjo pretenduoti nebent į labiausiai nepasiteisinusio pirkinio nominaciją. Visai kitokių asmeninio įvertinimo vilčių kelia šis sezonas Italijoje.
Paleistas „Ryto“, E. Mockevičius išvyko į Pezaro VL ekipą. Nors pastaroji Apeninų pusiasalyje madų toli gražu nediktuota – tarp 16 „Serie A“ klubų užima tik 13-ą vietą (6/13), legionierius iš Lietuvos gali pasigirti vėl tapęs kadaise amerikiečius žavėjusia dvigubų dublių mašina.
Surinkti dviženklius skaičius taškų ir atkovotų kamuolių statistikos grafose E. Mockevičiui nėra pasiekimas. Tai – jo kasdienybė, mat dviženkliai yra abu aukštaūgio vidurkiai.
11,1 atšokusio kamuolio per rungtynes Italijos pirmenybėse vidutiniškai sugriebiantis lietuvis pagal šį rodiklį pirmauja lygoje. Be to, prideda ir 11,7 taško.
„Manau, taip yra dėl to, jog jis pateko į komandą, kurioje gauna daug žaidimo laiko, kuri jį gerai išnaudoja. Vertinant individualiai, jo skaičiai yra tikrai geri“, – apie žaidėjo progresą atsiliepė D. Adomaitis.
„Darai savo darbą ir tiek, o ta statistika nelabai ką ir sako. Treneriai mato daugiau nei skaičius“, – įsitikinęs pats krepšininkas.
Su „auksine“ Jono Valančiūno kartos jaunimo rinktine jis praeityje iškovojo net tris tauriausios spalvos apdovanojimus, bet į suaugusiųjų nacionalinę komandą pakviestas buvo pirmą kartą.
Simboliška, kad tai padarė treneris, kuris nepageidavo jo klube.
„Kad ir lauktas, bet netikėtas, – apie gautą kvietimą sakė E. Mockevičius. – O priimtas, savaime aišku, jis buvo be jokių abejonių. Jau pernai sakiau, kad visada turėjau ir turėsiu tikslą žaisti rinktinėje, dėl to ir dirbu, tobulėju.“
D. Adomaitis teigia planuojantis vidurio puolėjui svarbų vaidmenį paskutiniuose pasaulio čempionato atrankos mačuose su Nyderlandais ir Italija.
Pats krepšininkas atrodo atsipalaidavęs ir džiaugiasi gauta proga.
„Visi daugmaž pažįstami, todėl linksma, įdomu. Kol kas viskas panašu į jaunimo rinktines, tik, žinoma, darbo kokybė, intensyvumas visai kiti“, – vertino aukštaūgis.
– Kas leido atsiskleisti Italijoje, nes Vilniuje žaidimas jums nesiklijavo? – paklausėme E. Mockevičiaus
– Kaip ir sakote, nesiklijavo. Dar ir tos traumos padariniai kamavo, psichologiškai nebuvau pasiruošęs dideliam krūviui. Tiesiog dirbu, bandau, stengiuosi ir žiūriu į priekį.
– Dabar traumos pasekmių niekas nebeprimena?
– Po tokių traumų padariniai niekur nedingsta. Kiekvieną dieną reikia daryti pratimus, stiprinti raumenis. Ir taip bus visą laiką, reikės rūpintis, saugotis, prisižiūrėti.
– Jūsų statistika Italijoje – tokia, kokia būdavo įprasta NCAA laikais. Kuo jums patinka itališkas krepšinis?
– Kad nelabai beatsimenu, kaip ten universitete buvo, ir man jau nebe pirma jaunystė (juokiasi – Krepšinis.lt). O Italija – fizinio kontakto, atletiško krepšinio šalis. Čia mažiau aukštų žaidėjų, bet visi – kresnesni. Vis dėlto krepšinis, galima sakyti, visur tas pats: penki prieš penkis bandant į tą patį krepšį su tuo pačiu kamuoliu įmesti.
– Pezaro klubo trenerio pareigose vietoje Massimo Galli nuo praėjusio mėnesio dirba Matteo Boniciolli. Ar jums tai turėjo įtakos?
– Kol kas tik sumažėjo minučių skaičius (juokiasi – Krepšinis.lt). O šiaip – galbūt ne. Nors naujas treneris įvedė geresnę sistemą, sudėliojo viską į vietas, ir tai išeina į naudą. Spėju, ir ši rinktinių pertrauka leis komandai pasistumti į priekį.
